Sąsiuviniai

rašyta apie 1989-1993

sąsiuvinis anksčiau:

Gyvenime galima pastebėti,skirtingai negu tuomet, kai buvai vaikas, kad ne visi suaugę būna protingi, kad moterys dažniausia tokios, kokias aprašo knygos: tai šnekios ir tuščios, nors būna ir protingų. Kad žmogus gyvenime dažniausia sumaišo savo kelius ir dėl to jo gyvenimas vyksta chaose. Žmonės nesikeičia. Todėl beviltiška tikėtis ko nors įvyksiančio . “Viskas įvyko tuomet, kai tu gimei, nuo to laiko nieko neįvyko”- tu tik dabar pradedi tai suvokti.

Vaikščioja mirtimi užsikrėtę žmonės.

Gyvenimas būtų visai gražus dalykas, jei kartas nuo karto nebūtų to milžiniško pasišlykštėjimo savimi.

Yra priešmirtiniai kliedesiai. Yra ir pomirtiniai kliedesiai. Pasaulis dabar tai išgyvena. Priešmirtiniai kliedesiai buvo 1920-1940.

  • Ar tu tiki Dievu?
  • O žmogumi?

Šiandien mačiau gražią moterį. Tai buvo nuostabu ! Gražūs ir negražūs žmonės egzistuoja tartum atskirai nuo paties savęs. Grožis nepriklauso atskiram žmogui , o žmogus grožiui. Gali gėrėtis grožiu , tobulumu formų žmoguje , nematant paties žmogaus. Bjaurų žmogų tu turi stebėti kaip negražų daiktą ir jis negali nieko sakyti , prieštarauti         , jis tarsi kaltas savo bjaurumu.Gražų žmogų tu irgi gali stebėti , jeigu jis leidžiasi stebimas – nes jis gali to ir nenorėti – tai jo teisė (bjaurus žmogus tokios teisės neturi). Taigi , tu gali mėgautis šiuo malonumu –grožio stebėjimu- nematant grožyje subjekto , o tik objektą . Objektyvus grožis .Tai kažkas tokio , ko žmogus nesuvokia protu.

  • Vartoji alkoholį?
  • Rūkai?
  • Moterys…?
  • Tai gal tu ir apie savižudybę niekada nepagalvoji?

Daužyti girtam sieną ir rėkti, kad čia turi būti durys, tai tas pats,kas antrą kartą paragavus pažinimo vaisiaus pasakyti: “ Nieko tokio” arba “ Prasivėrė kalnas ir išbėgo pelytė.”

Kamparčikosai

Aš esu šlykštus žmogus, baisus.Kaip žaizda, kaip dvokiantys pūliai tarp kitų žmonių. Ką reikia daryti, kad nebūtum toks šlykštus, kokios reikia atgailos, kad tavo baisumas būtų atleistas. Tokios atgailos tikriausiai nėra, nes ji per didelė žmogui. Aš jos nesuvokiu. Bet žmogui neduota pažinti dalykų, kurių jis nesuvokia, t.y. kurie yra virš jo suvokimo. Bet kad aš šlykštus, baisus, niekingas, mažas ( daug šlykštesnis, daug baisesnis, daug niekšingesnis) – aš tai suvokiu. Jei suvokiu tai, vadinasi turi būti ir atgaila. Kokios reikia atgailos savo niekšingumui nuplauti. Kokios?

Fizinės atgailos negali būti, nes tau ji nieko nereiškia. Iš visų pasninkų ar šiaip iš viso to, kas surišta su kūno kankinimu, tu iš viso to pasidarai mazochistinę pramogą. Tai būtų ne atgaila, ne bausmė, o eilinis pasijutimas aukščiau už visus. Išaukštinimas įveiktas atgailos ir didžiavimasis tuo. Ne, tai negali būti surišta su kūnu. Bet gi ne man spręsti atgailos būdą ir dydį. Gal tai nebus meilė?

Nekaltybės praradimas tai nėra pergulėjimas su moterimi. Praradimas nekaltybės įvyksta pirmą kartą įsimylėjus.

  • Paskolink stikliuką
  • Aš negeriu

–     Pelėdgalvis

Dėl ko NSO sako, kad reikia gyventi pagal Bibliją. O krikščionys sako, kad NSO tai šėtono darbas. O gal Biblija suklastota?

Visi dideli žmonės sėdėjo mokyklose galiniuose suoluose.

Šizofreniška nuotaika – tai depresija be nevilties.

  • Tau patinka pankrokas ?
  • Tau patinka duona ?

“ Paklydę savo mintyse “,” Potencija 6 val. ryto “, “Laukinės žąsys”, “ Metodika “

Jis gulėjo aukštielninkas . Gulėjo savo geležinėje lovoje ir galvojo. Savaime suprantama – galvojo apie žmogų. Tai vienintelis įdomus ir slaptingas galimų apmąstymų objektas. Tik žmogus tvarko gyvenimą remdamasis jausmais , tik žmogus gali rinktis, ką valgyti – mėsą ar daržoves . Tik žmogus gali diskutuoti apie Dievą. Taigi jis gulėjo ir mąstė. Jau seniai buvo išniekinęs pasaulį, ne paniekinęs , bet išniekinęs. Paniekinęs tai reiškia , kad esi aukščiau pasaulio , jo reikalų ir tu tik jį šaltakraujiškai niekini , o išniekinęs – tai kažkas panašaus į išprievartavimą – tai malonumas, kažkas panašaus į keršto saldų malonumą , tai mėgavimasis išniekinimu. Išniekindamas , savaime suprantama, tu esi to pasaulio dalis , nes nebūdamas jo dalimi negali jo išniekinti. Išniekindamas juokiesi , šaipaisi iš pasaulio , bet kartu ir supranti , kad jei nebūtų pasaulio , tai nebūtų ir tavo patyčių objekto , ir tada dingtų tavo malonumas , o ir tu pats taptum nieku , nes neturėtum ką niekinti , nes vis dėlto išniekindamas pasaulį bandai pats iškilti virš jo , o dingus pasauliui, tu neturėtum virš ko iškilti ir liktum tiktai niekas , nes gi tu nepradėsi niekinti save   , šaipytis iš savęs , tuo neaišku ką paniekindamas ir ką iškeldamas ir ar tai būtų malonumas ? Taigi jis gulėjo ir mąstė apie žmogų , apie pasaulį , kurio dėka žmogus gali iškilti . Jis negali niekinti žmogaus , nes tai jau Dievo privilegija. Jam belieka niekinti pasaulį, nes tiktai taip jis pasijunta kažkuo.Pažiūrėjęs į save ar į Dievą ( jei tai įmanoma) , jis vėl pasijunta niekas . Taigi , gulėjo ir mąstė apie viską ir apie nieką. Jis dėjo , atėmė , daugino , dalino , išvedinėjo formules iš šių dviejų žodžių – “ kažkas “ ir “niekas “. Ir išvados vietoje jam iškildavo tik “?”. Tuomet ir vėl iš pradžių gulėjo ir mąstė.

Seniai egzistuoja įvairios lažybos, pvz. Pereiti nuogam per miestą už kokią nors sumą pinigų. Ką tai parodo ar simbolizuoja?

Aš niekada nebūsiu žvaigžde – gerai ! – nebus progos nutukti.

Tik sugulęs su moterimi pajunti savo išmankštintą žodžių gudrumą.

Man patiko liežuvio galu justi prakaito sūrumą ant jos kaklo.

Kodėl Jėzaus nepažino po prisikėlimo Marija( Jn 20;14 ) ir jo mokiniai ( Jn.21; 4 ) ?

Tuščias kryžius šaukiasi tavęs .

Jei moterys būtų protingos, jos niekada nesirodytų rytais apsimiegojusios savo vyrams.

Mes geriam, svaiginamės, geriam tikėdamiesi vieną dieną po ilgo ilgo gėrimo pabusti ir pamatyti palinkusią virš manęs nuostabią nepažįstamąją, kuri paduotų man ranką ir tartų”eime”. Ir aš be jokių klausimų ( jie netgi nekiltų ), nueičiau su ja, palikęs viską praeityje.

Tik santykyje su kitais mes realizuojame save. Todėl pasitraukti iš žmonių ( pvz. Į

kalnus) gali prilygti savižudybei.

Tik gražūs žmonės daro įtaką (kas yra gražu?). Tai taip pat mistiška kaip gyvenimas, mirtis. Niekas nežino kas tai, tik visi tai jaučia.

Kas geriau : gerti ar gyventi vaikantis turtų?

Sunkiausiais dalykas užmiršti vakarykščią dieną ir neturėti į ją jokių pretenzijų. Tuo ir pasireiškia Kristaus mokymas.Jis netiesiogiai tai visa kuo rodo . Vakarykštė diena tave valdo- reiškia tave valdo nuodėmė.O jei ta diena buvo be nuodėmės ar šiaip puiki (!?) diena ar šventė ir tau buvo gera ?- norėdamas tą laimę pakartoti- ją tik sudaužysi mintyse( kvaily- juk laimė nepakartojama ). Taigi , tai yra be galo sunku- išmokti gyventi taip , kad tavęs nevaldytų vakar diena. Net ne tai , kad tavęs nevaldytų , tiksliau, kad tu apie ją negalvotai , o jei pagalvotai , tai tik kaip apie nepakartojamą dalyką ir iškart užmirštai, – neatlikdamas jokių veiksmų pakartoti praėjusiai dienai.

Gerai , kad Darius išvyko į N.Y. Kai vienai panai pasakiau , kad mano draugelis gyvena N.Y. ji iškart man atsidavė . Taigi , jo kelionė buvo naudinga.

Žmogus , kol gyvena , turi kažką veikti. Jisai , pavyzdžiui, pjaudavo žolę.Išeidavo ryte į laukus , pažiūrėdavo į kylančią saulę , prisimerkdavo, akys pritvinkdavo ašarų , tuomet paimdavo dalgį ir pjaudavo , pjaudavo. Vakarop kūnas pailsdavo.Tada jis sustodavo. Kepure nusišluostydavo nuo kaktos prakaito lašus , atsirėmęs į dalgį nudelbdavo akis į žemę ir žiūrėdavo. Akys nepritvinkdavo ašarų. Ryte į saulę , vakare į žemę. Taip ir pragyveno gyvenimą. Paskui numirė. Laimingas buvo žmogus. Tiesa , neparašiau ką jis veikdavo žiemą , bet aš pasitikiu skaitytojo nuovokumu , ir galų gale koks skirtumas , ką veikdavo žiemą, svarbu tai , kad jis nesiblaškė ir pragyveno laimingą gyvenimą.

Stipri arba silpna prigimtis.

Platonas meną atmeta kaip gadinantį žmones. Kaip nenaudingą.Praktiška.Jokios estetikos. Gal tiesa ir tai, kad jei nebūtų meno, būtų daug daugiau religingų žmonių.

Kaip tuo laiku nebuvo “ dvasios “supratimo, taip nebuvo ir “meno “ , estetinio išgyvenimo suvokimo. Dailė skirta atvaizduoti daiktus – kuo tiksliau , tuo geriau,poezija – sukelti jausmus , kurie prilygtų eilėse aprašytose situacijose išgyvenimams tikrovėje. Estetinio vertinimo ir distancijos tuomet nebuvo. Šiam amžiui Platono meno teorijos netinka. “ Valstybėje “ rašo , kad žmonės turi būti diferencijuoti , o gale knygos , kad kiekvienas žmogus laisvai renkasi savo gyvenimą. Norint įgyvendinti tokią valstybę reikia , kad jos modelis būtų danguje. Jei tokie gyvenimai žmogui renkantis gyvenimą nėra duodami, tai ir ši valstybė egzistuoti negali ( a la Platonas ).

Daug kas prieš pradėdamas pokalbį apie meną nori apibrėžti kas tai yra . Jei egzistuotų toks susitarimas , tai mes iki šiai dienai dainuotume sėjos dainas pritariant būgnams. Kiekviena naujove iš pat pradžių atrodo ne meniška , negraži , neatitinkanti to laiko meno kriterijų ir negalinti vadintis menu ir jei egzistuotų toks susitarimas , kiekvieną naujovę reikėtų atmesti, menas neprogresuotų , neįgytų naujų formų , neatspindėtų besikeičiančių žmonių suvokimų, jausmų , galimybių , nes menininkas tuo ir pasižymi , kad nuolat atradinėja terra incognita’s .

Kai kas nors beldžiasi į tavo duris tu gali atidaryti arba neatidaryti jų . Ar yra trečias variantas?

…ir tos kortos, šimtus kartų išbūrusios jam ateitį , kuri nė karto nesutapo su jo likimu , nes jis likimą valdė kur kas stipriau , nei bet kuri kortų kaladė , žvaigždė ar delnų ženklai…

Grožis neturi lyties

Sudaužytas sparnas linguoja pamažu

Skrenda paukščiai į pietus

O mes ar išskrisim kada į ten

Ką mes sudedam žody “ Dangus “

Visa tai mes darom važiuodami

Pasiėmę balsuojančią merginą iš pakelės

Ir kaip pasakoj užsimušam

Įvažiavę į sieną

Į tuštumą be išeities

Vis bandom važiuoti

Su mirusiąja šalia

Sparnas paukščio sugijo

Dabar ruduo

Kada išskrisim

Į ten

Kur sudėję

Maistą šaldytuve

Į ten

Kur mes nematom

Trijų žvaigždučių kvadrato savyje

Į ten

Kur mirusiųjų nėra

Ir tos merginos šalia

Į ten

Kad pagaliau

Įš čia

Aplodismentai tam kas nesitikėjo jų sulaukti

Ir raktas pasuktas duryse bando mintis surišti

Traukinyje arba ten arba

Jei suspėjam su gyvenimu

Tai neįvertinam to ko galim ir neturėti

Visa tai tai balandžiai kurie neskrenda į pietus

Tai šamanai gulintys mintyse

Tai žodžiai užantyje

Tai gyvenimas šalia

Paskubom mestas žvilgsnis

Spūstyje minios

Įsirėžia į atmintį

Giliau nei visa tai.

Įdėmus stebėjimas savęs

Veidrodyje ryte

Ne visada sėkmingas

Kaip ir naktis kurią norėjai sunaikint.

Lietimas daiktų ne visada malonus

Kai vietoj kieto pagrindo

Užčiuopiam kažką glitaus, šlykštaus

Neapčiuopiamo kaip pats laikas

Visada kankina tai ko neturi būti

Kaip ir tylus vaiko verksmas

Šeštą valandą ryto vidury laukų.

Kartais susiduriame su tuo

Ko mes trokštame ką susapnuojame

Sutinkam slapčiausias svajas

Kaip magnetas atsisukę į jas

Mes atatupsti traukiamės

Kol galų gale vainikuojasi viskas

Kvailu bėgimu

Nuo to neįvardinto jausmo. Skausmo

Prieš save išsigandę gelmės

Besiveriančios erdvės

Bėgame

Popierius – gyvenimas

Gama – šuva

Mažesnis blogis

Didesnis blogis

Eik savo keliu

Sugrįžk laiku

Gyvenk saiku

Ir mirk sykiu

 Sąsiuvinis dar anksčiau:

Laisvė – tai Dievo nepažinimas

Biblijoje nėra žodžio “ laisvė”( Yra !)

Kai aš bijojau ištart žodį “Dievas “, vartojau žodį “muzika “. Kai išmokau tarti žodį “Dievas “ , “ muzika “ man tapo nebereikalinga.

– Ar įmanoma visas mintis pastoviai remti į mirtį ?

– Neįmanoma, nes tuomet tu taptum Kristumi.

Garbė ir pinigai – artimiausi pasaulio giminaičiai

  • Tu geri kaip paskutinis alkoholikas.
  • Gerai , nuo šiolei gersiu kaip pirmutinis .

Sunku duoti patarimą jaunuoliui , klausiančiam -“ką daryti” gyvenime . Bet ką atsakyti į šį klausimą žmogui , kuris jau baigia nugyventi gyvenimą ? ( jaunam žmogui galima atsakyti “ Eik, pasionanizuok – praeis “, o ką atsakyti senam ? )

Žmonės, sudėję savo viltis į pinigus ir šlovę ( nors šiais laikais daugiausia į pinigus , nes pinigai dažniausia reiškia ir šlovę ), parodo ne tik gyvenimo nesuvokimą ,bet ir netikėjimą į viltingą gyvenimą po mirties , į tikrąją laimę ( nes tai apgaulinga laimė , jei ji su pinigais ateina ir išeina ) tuo parodydami ne tik netikėjimą Dievo pažadais , bet ir pačiu Dievu .

  • Kodėl tu nekuri šeimos , nedirbi, neaugini vaikų ?
  • Nematau tame prasmės.
  • O kame matai prasmę – dykinėjime ?
  • Mąstyme apie gyvenimo prasmę.
  • O kas tai yra ?
  • Kol kas negaliu į tai atsakyti, o gal ir niekuomet negalėsiu . Tik galiu jau pasakyti, kad šeima , darbas – tai iliuzija , o ne prasmė.

Kiekviena laiminga santuoka didina iliuzijos galimybę

Dievo jutimas – tai panašu į stovėjimą sraunioje upėje . Tu žinai , kad tai yra , tu jauti šaltį , jauti siautulingas sroves , jauti Dievą , kuris yra nepažinus iki galo. Ir tu niekam kitam negali parodyti šio savo Dievo , šio jutimo , nes tau užsinorėjus taip pasielgti , pasėmus upės vandens į rieškučias jis išbėgs pro tarpupirščius . Taip tu ir stovi, jausdamas Dievą ir gana kvailai atrodydamas kitiems.

Kristus mums siūlo krikštą , jis siūlo nuplauti nuodėmes savo krauju. Dievas Eklezijaste sako, kad tuos puodus , kurie neišsivalo ( nes užkietinę save ), jis išdegins savo ugnimi , kad visi suodžiai išdegtų. Taigi, kas nenusiplaus Kristaus krauju, bus išdeginti apokalipsine apsivalymo ugnimi.

Pradžios 2 : 25-“ Ir abudu buvo nuogi , ir žmogus ir jo žmona ir abudu nesigėdijo “. Kada nesigėdija vyras ir žmona vienas kito ?- kai sugula.Tai reiškia , kad žmogus ( dar tuomet ne vyras ) ir žmona buvo pastoviam sex akte.( perpetum mobile sex machine ) Ir tai buvo rojus ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Jie nežinojo, kas tai yra jų atskyrimas , jie nežinojo tokios būsenos , kai jie ne seksualiniame akte.Tuomet žaltys , gudriausias iš gyvūnų, sumanė irgi sueiti su moterimi . Moterį įkalbėjo ( moteriai malonumas juk tas pats – ir tai buvo tas uždraustas vaisius – juk ji galvojo, kad nuo žalčio galbūt bus dar maloniau ? Žodžiu , pirmapradės nuodėmės , kaip ir visų, matyt, nuodėmių pagrindas smalsumas – “ o gal ?” klausimas ) Ir moteris nieko TUO MOMENTU neprarasdama suėjo su žalčiu. Tuo momentu , kai buvo patenkinamas jos smalsumas su žalčiu , vyras buvo atsiskyręs. Kai vyras ir moteris atsiskyrė , jie jau nebebuvo sex akte , jie nebebuvo tam malonume, kai būni užsimerkęs ir jauti pastovų malonumą , tuomet “ tai abiejų akys atsivėrė ir juodu pasijuto nuogu esančiu “ . Tik atsiskyrę vyras nuo moters gali pamatyti vienas kito gėdą ir tuomet jie pradėjo vienas kito gėdytis . Ir buvo toks momentas, kai moteris dar smaginosi su žalčiu , o vyras jau matė nuodėmę ir visą gėdą. Nuo to laiko pirmiau įžiūri nuodėmę visame kame , o moteris pirmiau pasiduoda jausmams. Vyras buvo nubaustas , kad patikėjo moteriške, nepagalvojęs apie Dievą. Rojus – nepertraukiamas aktas. Bet čia buvo pažeistas tik vienas įsakymas – nevalgyti nuo blogio bei gėrio atpažinimo medžio. Kadangi buvo duotas įsakymas , jis ir buvo pažeistas . Pradžios 3: 22 rašoma apie gyvybės medį . Jis( gyvybės medis ) nebuvo prieš tai paminėtas – nesukėlė smalsumo , nebuvo uždraustas , todėl nebuvo pažeista dar viena taisyklė .

Beje , ten pat Pradžios 3:22 rašoma , kad “ Adomas pasidarė kaip vienas iš Mūsų “. Taigi “jis pasidarė “ tuomet , kai išsiveržė iš sex akto varžtų. Savaime suprantama tuomet , kai tu esi sex akte, tu negali galvoti , mąstyti , protauti. Tik nutraukęs aktą gali pradėti visa tai daryti.Taigi , Adomas tapo tokiu kaip Jie , kuomet nutrūko sex aktas ir jis pradėjo galvoti. Savaime suprantama , tik galvodamas tu gali atskirti gėrį nuo blogio. Taip jis tapo tokiu kaip Jie – vadinama ”protinga būtybe” – galinčia skirti gėrį nuo blogio. Tuomet Dievas ir paslėpė gyvybės medį . Kol žmogus buvo tik sex mašina ir negalėjo protauti , Dievui nebuvo reikalo slėpti gyvybės medį , nes matyt jis atrandamas tik būnant protinga būtybe. Kai žmogus tapo homo sapienc, t.y. pradėjo protauti, tuomet Dievas ir paslėpė gyvybės medį , bet jo neuždraudė , nes tuomet visa žmonija tikriausia būtų jo paieškose.

Taigi , pirmiausia žmonija savo evoliucijoje išėjo iš malonaus instinkto ( sex akto ) pasaulio ir pradėjo protauti.Vėliau…beje, Dievas nenorėjo , kad žmogus atsikastų ir nuo gyvybės medžio ir amžiams gyvas liktų. Savaime suprantama, fizinis kūnas amžiams gyvas neliks . Amžiams gyva išlieka tiktai dvasia .Taigi , sekantis žmonijos vystymosi etapas po instinkto ir proto etapų bus dvasios vystymosi etapas. Žmogui buvo duoti instinktai , kad jų pagalba taptų protingas . Dabar žmogus turi protą , kad jo pagalba taptų dvasingas. Ar sugebės žmogus taip pasinaudoti protu , kad Dievas jį nubaustų ir žmogus iš fizinės protaujančios būtybės taptų dvasia? Būdamas instinktų būtybe, žmogus privalėjo nusikalsti , kad taptų protingas , todėl taip išeina , kad dabar žmogus turi taip pasinaudoti protu ( sukurti masę atominių branduolinių ginklų ir kt. ), įvykdyti sąmoningą nuodėmę , kad būtų atskirtas – kaip vyras buvo atskirtas nuo moters – nuo savo fizinio kūno, ir galbūt nuo nuodėmės kaltininko – proto, ir taptų dvasia. Bet kadangi , Jie naudojasi protu ir yra dvasia , vadinasi, nuo proto žmogus nebus atskirtas.Tarp kitko, gyvybės medis , kadangi jis yra neuždraustas ir mes jo neieškom ir jis yra vartai į amžinybę, ar tai nebus į Kristų per mirtį? Ar Kristaus įsteigtas duonos laužymas ir vyno gėrimas, t.y. eucharistija ir nebus gyvybės medis, kurio vaisių paragavę, bus gyvi per amžius ?

1 Kor 11:9 “ ne vyras buvo sutvertas moteriai, o moteris vyrui “. Moteris išdavė vyrą, sueidama su žalčiu. Tik vyras gali išduoti Dievą. Todėl vyro sugulimas su kita moterimi nėra tokia didelė nuodėmė kaip iš moters pusės.

Žmonės per daug tvirtai įsitikinę , kad jie gyvena.

– Kas yra gyvenimas ?

– Apgaulė.

– O kur tuomet tiesa?

– Mirtyje.

( – O kur yra mirtis ?

– Kristuje. )

Žmonėms negalima sakyti tiesos. Jie to nepakeltų. Kristus nešnekėjo tiesiai , o palyginimais , kad “ kas turi ausis – teklausytų “ . O kas yra tiesa ? Tai yra mirtis . Juk žmogui tikrai sunku gyventi visą laiką mintis koncentruojant į mirtį. O gal tai ir nėra būtina – mirtis ir taip mus pasiims , neatsiklausus mūsų ir nepriklausomai nuo to, ar mes galvojame apie ją, ar ne. Bet gyventi galvojant apie mirtį – tai ne galvoti visą laiką apie savo fizinį galą, tai reiškia pažiūrėti už tos ribos , kuri ir yra mirtis . Ir iš tos pusės žiūrėti ir valdyti visą šį savo gyvenimą . Tik iš tos pusės galima įžvelgti visą čia tvyrantį melą ir bandyti gyventi nesilaikant visuotinės apgaulės įstatymų.Be abejo, tai gana nelengva. Sunku pažvelgti anapus ribos ir dar sunkiau gyventi gyvenimą žiūrint iš anapus ribos.

Mes džiaugiamės gyvenimu. Bet kadangi “ kiekvienam džiaugsme žiaurumas turi savo dalį”, tai mūsų tas džiaugsmas gana keistokas.

Gyvenimas vibruoja tarp noro , kad snigtų riestainiais ir tarp noro , kad pliauptų alumi.

Skaičiuotė :

Malonumas džiaugsmas

Kančia skausmas

Neapykantos ugnis

Žmogaus meilė – mirtis

Viens du trys

Mirtis Tave pavys.

( akcentas ant “ Tave “)

Savo dienas skandinu aluje ir svajonėse. Svajonėse , aišku , apie moteris.Kartais , dėl skonio , į jas įsimaišo ir vyras . Svajonės, aišku, neįmanomos , dėl to jos ir yra vienatvės pagrindas. Betgi jei jos taptų įmanomos , tai jos jau taptų realybe ir išnyktų , tokios kaip svajonės. Aš to nenoriu – kad svajonės taptų realybe ( vulgaru ) . Noriu jose gyventi , kaip ir gyvenu. Sąmoningai noriu , o pasąmoningai nenoriu , kad nusiraminčiau .Aš noriu gyventi , o masėje trokštu mirti. Noriu mirti , o masėje trokštu meilės.

–     Kiek žmogus didelis ?

  • Tiek,kiek jis pakelia meilę.
  • Kiek žmogus menkas ?
  • Tiek, kiek jis turi išdidumo atsisakyti meilės.
  • O jei žmogus nusižudo iš meilės, dėl jos nepakeliamumo ?

Jis nusižudė . Paliko tokio turinio raštelį “ Čia aš gyventi negaliu – gyvensiu kitur “. Bet , atsiprašau , – jis negyvens kitur .

O , kad atsirastų tokia svajonė , kuriai būtų galima paskirti visą gyvenimą.

Jei sapnas nėra realybė , tai kodėl po sapne padaryto blogo veiksmo pabudę mes jaučiame sąžinės priekaištus ?

Manęs niekas nemokė , kaip gerti vyną , manęs niekas nemokė ,kaip daryti grogą, manęs niekas nemokė ,kaip rūkomo cigarai, man niekas nesakė iš kokių taurių geriamas konjakas – visa tai aš pats išmokau ir sužinojau iš savęs. Matyt , visa tai yra genuose arba tiksliau užfiksuota žmoguje ( jei tu tai nori atrasti –tu atrasi – arba sukursi taisykles, kuriomis kiti naudosis su malonumu , kaip aksiomomis , nors tai tebūtų tavo paties atradimai –jie atrodys kaip 1000 m. senumo ir dėl to išgrynintos ir tikros manieros ).

Pūkis mėgsta picą .

Geriausias imidžas – kūnas .

He drink’s and he thinks.

“… tu tik nusišypsok , nusišypsok ir pagalvok – gera…”

Kai turi pinigų , valia pasireiškia tuo , kad tu susilaikai nuo norimų daiktų pirkimo .

Pagal Katoną “ Pirk ne tai, ko tau reikia , bet tai, kas tau būtina “.

Žmonės per daug tvirtai įsitikinę , kad jie gyvena. Juk jeigu kas nors kuo nors įsitikinęs , vadinasi, jis tai žino ne šiaip sau , bet remiantis kažkokiais argumentais “ prieš” ar “už” ar kai kuriais kitais įsitikinimais . Visi argumentai ar įsitikinimai remiasi žodžiais ( nes juk bet koks faktas irgi nusakomas žodžiais ). Mes visi gerai žinome, kad žodžius galima pakeisti kitais žodžiais , tuomet ir vienus įsitikinimus galima pakeisti kitais įsitikinimais ar argumentus argumentais ir t.t. Visa tai tik žodžio įvaldymo menas. Nors visais laikais tai buvo aktualu, dabar tai tapo ypatingai svarbus mokslas. Kažkas panašaus į Helenizmo sofizmo ar oratorystės meną ( nors idėjiškai skirtingi , bet labai glaudžiai tarpusavyje susiję dalykai – viskas priklauso tik nuo kalbėtojo sąžinės). Taip ir dabar viskas griūva su to stebuklingojo “ žodžio “ pagalba. Kaip minėjau, įvaldžiusiam žodį žmogui vienintelis kriterijus kitų žmonių atžvilgiu ( nes savo žodį skleisti šiuolaikinis žmogus gali tik žodžio pagalba) tampa jo paties sąžinė. Kadangi sąžinė šiais laikais nėra pats populiariausias kriterijus , tai dažniausia tai paliekama nuošalyje. Daug maloniau yra pasimėgauti savo iškalbingumu ar išjuokti šešiolikmetį, nedrąsiai prasitarusį “ o gal yra meilė?…”.

Vyksta tiesos pakeitimas žodžiu. Jausmams , intuicijai žodžio pagalba priešpastatomas brutalus protas. Reikia atkreipti dėmesį , kad vienintelė proto , ne kaip protingojo žmogaus , bet kaip proto prioriteto prieš jausmus, išraiška yra kalba, nes savo protingumą žmogus gali parodyti tik kalbėdamas su žmonėmis.Kai tuo tarpu žmogui, išreiškiančiam žodžiais savo jausmus, visa tai( kas parašyta anksčiau) skamba truputį net dirbtinai. Nes tokias subtilias substancijas kaip jausmus tikrai sunku įsprausti į iš žodžių sudėliotas sakinių formules. Jausmas netelpa į žodžius , kai tuo tarpu protas kalboje jaučiasi kaip žuvis vandenyje ( Babelio bausmė žmonėms tikriausia yra didžiausia galima bausmė ).

Taigi , kuomet žmonės įsitikinę , kad jie gyvena – visai nesunku juos įtikinti , kad jie negyvena ( žodžių įvaldymo klausimas). Ir tai sukels įrodinėjančiam tik gražaus juoko. Jei tu nori tikrai gyventi , tu neturi būti įsitikinęs tuo.Tu turi pastoviai galvoti “ ar tai, kame aš esu dabar, galima pavadinti gyvenimu ? “. Ir tai liečia visus kitus gyvenimo svarbos klausimus. Tiktai tiek , kad nuo įsitikinimo gyvenimu priklauso labai daug iš to sekančių kitų gyvenimo svarbos išvadų eiga. Paradoksas, bet tu gali gyventi įsitikinęs tuo tik visą laiką abejodamas tuo. Abejonių jūroje galbūt išplaukia ta , laikraštinio laivelio , sutverto vaiko rankų , pavidalu – tiesa.

Aš niekada negyvenau pagal dogmas ir manau, niekada negyvensiu. Bet jeigu dekalogas ir Jėzaus įsakymai – dogmos, tai tebūnie ! Nors aš niekad to nesilaikiau, bet aš visa širdimi už tai.

Alkoholis išdegino visus principus, visas ambicijas ( liko plynas laukas – tikriausiai gera vieta kūrybai, jeigu būtų iš ko).

Kai kuriomis temomis su žmonėmis kalbėtis neįmanoma, tik su monstrais, tad pabūkime monstrais.

Viskas!! Opozicijos nebėra. Undergraundas išėjo į šviesą ( ir puikiai jaučiasi!! ). Visi geria coca – colą ( apie alų net nepagalvoja). Pasaulis iškastruotas ( Dabar popins                 savo impotenciją). Galas – (pasaulis tapo tobulas).

Todėl tikriausiai žmonėms su savo nupuolimais ir pakilimais taip sunku čia dabar gyventi. Juk tobulą pasaulį kuria robotai, ne žmonės. Žmonės su jausmais tampa praeities atgyvena.( Sudie “meile ir neapykanta”, įpilkit man dar truputį vyno ).

Amerikiečiams kojos neprakaituoja. Arbūzai, vynuogės be sėklų. Visuomenė atsipūtė -hipiai, pankai praeityje. Nieko panašaus nebeliko, o jei kas ir atsiranda, tai parėkauja dėl pinigų ir baigta. Galbūt viskas ir iš tikrųjų gerai. Pasaulis juk neapsivertė aukštyn kojom. “Ko čia šaukti?”.” Galbūt, bet įpilkit man dar vyno”.

Kartas nuo karto būtina stipriai išgerti, kad tavęs neapleistų kaltės jausmas ( kuris ypač sustiprėja kitą dieną po išgertuvių), nes per ilgai negeriant gali per daug gerai pradėti apie save galvoti.

Šlykštumas – vienintelė gyvenime paguoda.

Šioje abejingumo jūroje esu išlaikęs vieną pykčio salelę, kurią stropiai saugau, nes ji man šiaip ar taip duoda bent šiokį tokį pagrindą ar patvirtinimą, kad gyvenu (juk kiekvieno jausmo tikslas – tai patvirtinti, kad tu gyveni) – tai pyktis bet kokiom šnekom apie ateitį ar bet kokiems ateities planams.

Galbūt aš noriu mirties dėl to, kad po mirties kas nors visa tai perskaitytų? Koks absurdas. Mirtis darosi beprasmiška, nes tu ne jos pačios nori, bet tik kad kas nors visa tai perskaitytų tavo mirties atveju. Savęs išaukštinimui pasitelkiama net sava mirtis. Kokia nesąmonė. Gyventi tuomet dėl to, kad niekas neperskaitytų. Nereikia vesti užrašų ir tu netrokši mirties. Bet kas tuomet , jei tu nebegali nustoti vedęs užrašų? Tai reiškia tai, kad mirties troškimas nėra užrašų vedimo priežastis. Savęs išaukštinimas, jei užrašai reikalingi dėl savęs, irgi tampa beprasmiu. Tuomet užrašus galima pateisinti, kad ir iš mirties troškimo, o gal ir ne, bet aišku, kad tuomet mirties troškimo priežastis yra tik pati mirtis, o ne užrašai ar savęs išaukštinimas.  

Viską perėjusiam žmogui normali vidinė būsena – ne, ne abejingumas, o ramuma ir truputis šypsenos. Ne skeptiškumas, ne, o atlaidi šypsena. Ramybė – žiūrint į save, šypsena, truputis šypsenos – žiūrint į aplinkinius žmones.

Visi romanistai savo gyvenime perrašinėja vieną ir tą pačią knygą.

Hipiai geria konjaką baruose   su pretenzijom į valkatavimą, pankai tarpuvartėse geria alų su pretenzijom į konjaką.

Jei tu nori depresiją nuskandinti alkoholyje, tai vargiai tau pavyks. Depresija turi tokią vieną jūros putos savybę: nors ir kaip giliai tu ją slėptum, ji vis tiek iškyla į paviršių.

  • Aš įsimylėjau.
  • Paskaityk O.Wilde – praeis.
  • Ar įmanoma meilę užgesinti meile?

Aš noriu noro. Bet kokio, kad tik ko nors norėti. ( Betgi aš jau noriu – aš noriu noro).

Kartais paryčiais nubudus apima nesuvokiama baimė: Ką aš čia veikiu? Tuomet nepadeda jokie aukšti žmogaus tikslai ar tokios frazės kaip savęs realizavimas, nešnekant apie šeimą ar vaikus. “Ką aš čia veikiu?”Tai nėra paprastas klausimas. Jis turi savo laiką ir vietą. Jis ypatingas tuo, kad į jį nėra atsakymų.Tiesą sakant, šiam klausimui iškilus, atsakymui vietos nelieka. Tik baimė, panaši į tirštą rūką, kai į priekį nei milimetro nesimato. Buka baimė, užvaldžiusi tave, lyg ir atsakymas į šį siaubo paryčių klausimą.

Vienatvė – skaudi liga? Tuomet pastovus buvimas tarp žmonių – skaudžiausia liga (pastovus košmaras).

Kaip melžėja, taip ir moteris. O jei atvirkščiai…

Yra dviejų rūšių ramybė. Gyvųjų ir mirusiųjų ramybė.Gyvųjų ramybė atrodo taip: Nežymi, atlaidi šypsena, tylus džiaugsmas viduje, žmonių supratimas, padėka visiems, t. y. ramybė į išorę. Mirusiųjų ramybė – tai veidas be šypsenos, be jausmo, bet neabejingas, akys lyg ir ilgesingos, lyg ir žiūrinčios į tolį, bet nieko nematančios, o viduje tuštuma, t. y. ramybė, nenukreipta į išorę, bet ir nenukreipta į save. Tai lyg ramybė, atsiradusi šioje terpėje – mirusiųjų ramybė. O ramybės, nukreiptos į vidų, nebūna, nes egoistas niekada negali pajusti ramybės, nes šiaip ar taip ramybė yra susitaikymas su kažkuo. Gyvųjų ramybė – susitaikymas su gyvenimu, mirusiųjų ramybė – susitaikymas su mirtimi.

Numirk tylėdamas.

Net mirtininkas kartais apturi linksmybės minutes.

Vieniši gimdo vienišus. Vienišumas pats savaime nėra joks baisus dalykas, bet šiame pasaulyje vienišumas dažniausiai eina kartu su priedais: depresija, nostalgija, šalinimasis žmonių, mizantropija (?), net mintimis apie savižudybę. Ištrūkti iš šių vienišumo genų užburto rato yra sunku. Nebent tu sueini su tokiais pat vienišais žmonėmis ( ar tai įmanoma, nes vienišumas gal individualus dalykas?)

…Ir tada mano laisvė tapo mano nelaisve ir aš tapau išsvajotos laisvės kankiniu…

…atidžiai bestudijuojant TV programas…

Kur daugiausia gyvybės: ar Platono filosofijoj, Tom Waits muzikoje ar Kafkos pasakyme:” praeiti metai, išskyrus penkias minutes, buvo ištisas košmaras”.

–   Ką paskutiniu metu sapnuoji?

  • Gyvenimą.
  • O kur gyveni?
  • O realybė – tai sapnas ar gyvenimas?
  • Tai meilė.
  • Ar yra kas šiam pasaulyje, dėl ko verta gyventi?
  • Meilė.
  • Ar žmogus tik kančiai sutvertas?

Amerikiečiai terapeutų – psichologų tauta.

…ir jau niekada nepakviesiu tavęs drinko, išgerti kartu su manimi…

Šypsenų kalėjimas

Žmogus tvirtumą gali įrodyti turėdamas pinigų. Jei žmogų pinigai pakeičia, vadinasi, jis silpnas. Ir jam to nepasakysi – jis tampa pasipūtęs ir t.t. Jis nekreipia į tave dėmesio, nes jis aukščiau už tave, jei tu neturi pinigų. Paradoksas, kad žmogus, užvaldytas, įveiktas pinigų, jaučiasi stiprus. Juk tai tik jo silpnumas, jau nešnekant apskritai, kad tuštybė yra silpnybė. O tuštybė, kilusi iš pinigų, yra žemiausia pakopa. Tarp kitko, žmonėms, kuriuos įveikia pinigai, pinigų kiekis gali būti labai skirtingas: vienam viešpačiu pasijusti užtenka 100 lt., kitam reikia 100000 $ – o rezultatas vienas – tuštybė.

Ar krikščionišką gyvenseną kokia ji dabar įsivaizduojama gyveno Kristus ? Iš Kristaus gyvenimo būdo padaryta tradicija . Iš to, kuris laužė , nepaisė tradicijų ir įstatymų padaryta tradicija . Ar gali būti dar didesnis Kristaus iškastravimas ? Jo gyvybinės energijos atėmimas, nuleidžiant kraują ? Pagal dabartinį supratimą krikščionio tipas yra tas , kuris eina sekmadieniais į bažnyčią , vakarais kalba poterius ir kartais pasninkauja. Tai jam suteikia teisę žmonių akyse vadintis krikščioniu . Koks absurdas. Kristus apie tokius jo garbinimo būdus išvis nekalbėjo. Jis sakė – garbinkite tiesa ir dvasia. Aišku, tai nereiškia , kad mes aklai laužytume tradicijas , bet visų įstatymų , visų tradicijų pirma turi eiti tiesa ir dvasia. Man atrodo , kad jei draugas serga , tai reikia eiti visų pirma pas jį , o ne į bažnyčią sekmadienį ir gal vakare skaityti evangeliją , o ne poterius, ir meldžiantis kalbėtis su Dievu , o ne taip pat poterius kalbėti. Kaip Kristus sako – šabas padarytas žmogui , o ne žmogus šabui Mk 2,27. Kaip keista iš to , kuris buvo rijikas ir vyno gėrikas Mt11,19 , bendravo su nusidėjėliais ir muitininkais, padaryti tradiciją. Galbūt aš neteisus.

Žmonės išreiškia savo mintis ir būna jomis užtikrinti , bet kas ir kuo šiame gyvenime apskritai gali būti tikras ? Jei mes net nežinome, ar gyvename ?Aš nežinau, koks turėtų būti krikščionis , bet vargiai ar tradicija čia turi ką bendro su Kristumi.

Ji ne kvailė , bet per daug pamišus , kad ją galima būtų pavadinti protinga

Egzistuoja vietos ( kapinės , bažnyčios , rūsiai ), kuriose beveik visi žmonės bijo naktį praleisti . Baimės instinktas – kas tai ?

Išlėksiu į orą

Bet koks nuoširdus jausmas reikalauja pagarbos

Padarai veiksmą , po kiek laiko stebi iš kitų žmonių atoveiksmį .Tu jų net neįsivaizduoji. Reikia valdyti save .Geros pamokos.

Jausmų sugrįžimas

Didelis absurdas – žmogui didžiuotis prieš kitą žmogų ( bet kuo )

Gotika – tai menas tų , kurių protas pažeistas svajonių ligos ( arba serga svajonėmis )

Ar verta meluoti ? – juk gyvenimas – tai pakankama apgaulė , kam į visa tai įvesti dar vieną apgaulę.

Tuomet viskas buvo tarp realybės ir sapno , nes sapnas buvo realybė , o realybė – sapnas. Taip ir vaikščiojau savo sapne – realybėje , nesiekdamas kojomis žemės , skraidžiojau padebesiais , kol nebuvau , kaip Liuciferis , žiauriai nutrenktas ant žemės.

You have family

And you have a dog

One member of family

With witch you can talk

It is dog.

Jaunystės receptas – šypsena ir kuo daugiau meilės visiems.

Jeigu valgai , groji, dirbi , galvoji – visa tai darai dėkodamas Dievui , tai kodėl dar yra klausiama, už ką dėkoji Dievui . Pl. 1 Kor 10, 30

Mes mylim grožį tol, kol nepradedame jo naikinti , griauti . Po to mes jį mylime dar labiau.

Svarbu įvaldyti vieną sritį . Įvaldęs vieną sritį, tu sužinai pagrindinius principus . Sužinojęs pagrindinius veikimo principus ( o jie vienodi visose sferose ), tu gali spręsti ir apie kitus dalykus . Aišku , iki galo jų gal ir neįvaldysi , bet pagrindą žinosi . ( vargas diletantams )

Sokratas mano , kad laisvė – tai galimybė atlikti gerus darbus . Aš manau, kad 21 a. kai kas pasikeitė : laisvė – tai galimybė atlikti blogus darbus.

Geriausias masažas – elektros kėdė

Baisu , kai tu pats tampi savo pozos auka

Tu galvoji apie neapykantą . Kai tau pasako , kad tai negerai , atsakai – na ir kas , aš tam turiu teisę. Šiandien visi turi teises . Kaip prieš 2 tūkstančius žydai turėjo įstatymą , taip ir mes dabar turime begalę teisių. Ir nors įstatymas buvo duotas Dievo , o teisės žmonių sugalvotos – nei tas , nei tas neatitinka žmogaus vidaus. Tai tik išorė. Tai tik pasiteisinimas prieš kitus žmones , tai teisumas prieš kitus žmones, bet ne prieš save ar Dievą. Kristus tai parodė. Nors dabar ir nėra antro Kristaus ( nors Kristus tai nenumiręs…) , turėtume pamiršti savo kvailas teises ir elgtis pagal sąžinę.

Tikri idealistai buvo senovės graikai – romėnai. Dabar priviso visokių hipių – meilės nešėjų , kurie pakiliai šneka apie meilę kaip gyvenimo esmę – paprasčiausia ją nuvertindami iki aistros , troškimo. Jie idealus sumaišė su materija ir šį mišinį mano esant meile. Meilė nugalės blogį – rėkia dulkindamiesi hipiai – šlykštu. Nesakau , kad fizinė meilė blogai , anaiptol – puiku. Bet tik nereikia trypiant idealus , garbinant materiją rėkti – meilė yra viskas.

Pirmiausia būna ilgas vidinis nepasitenkinimas( nesuprantama).Tai norėdamas suprasti, tu pereini į antrą fazę – tiesos suvokimą .Trečia fazė yra nepasitenkinimas , bet žinant, kaip ir ko siekti. Tai jau ne anarchinė destrukcija – atvirkščiai – tai statymas, kūrimas. Bet kadangi daugumai tiesa nežinoma , tai jiems tai atrodo kaip destrukcija. Kadangi gyvendamas teisingai, tu nesitaikstai su visuomenės nuomone – tai juos žeidžia.

Kodėl mes mylime ( o gal spekuliuojame ) mirtį ? Todėl , kad mes jos nepažįstame ( bet tikriausia mes dar labiau nepažįstame gyvenimo )

Tiesa nieko bendro neturi su ta išniekinta meilės idėja , kurią mes visi esame taip šauniai nuvalkioję.

Saulė, žydrynė

Žvaigždės, dangus

Gyvenimas supistas

Fuck of visus

Jei pasakyčiau “ visa, kas yra šlykštu, yra šlykštu “- tai būtų tik labai silpnai pasakyta , nelyginant pagiriamasis žodis šlykštybei.

Daugiausia apdainuojamos temos :

Kinų mergaitė, Izraelis , Durnių laivas.

Pradedi galvoti – pradedi abejoti . Atsisakyk galvojimo – atsisakysi abejojimo. Protas pasireiškia abejojimu.

– Jis nužudė žmogų.

– O kas sakė, kad jis Dievas ?

Man nepatinka jokie hipiški sentimentalūs kliedesiai apie lietų . Man nepatinka lietus.   Man nepatinka peršlapę batai .

Gotika – tai romantikos maximuma

Kiek bebūčiau žiaurus , pasaulis vis tiek žiauresnis

Kaip gerai , kad mes dabar kalbamės…Paprasčiausia tik kalbamės. Kaip paprasta … Visa, kas yra paprasta , tai ir yra didžiausias stebuklas. Ne daiktų materializavimas , ne kelionės laike, ne. Kalbėjimas, žiūrėjimas , šypsena – tai visų didžiausias , tai yra stebuklas.

Po Kristaus atėjimo žmogaus dora dažniausia eina kartu su išskaičiavimu , kad “ bus atlyginta po mirties “, su Kristaus pažadais. Nežiūrint , kad mūsų išsigelbėjimas priklauso tik nuo Dievo gailestingumo , mes vis tiek ( galų gale tai žmogiška ) tikime savo gerais darbais , kurie mus verčia būti dorais.

Kokie stiprūs turėjo būti senovės Kinijos , Graikijos, Romos išminčiai , kurie skleidė dorą, neturėdami Kristaus pažadų ir už savo gerus darbus nesitikėdami atlygio danguje. Dorybę jie propagavo vien dėl dorybės ( menas dėl meno ). Dorybė nenaudinga kaip ir menas ( a la O.W.) Jie buvo daug stipresni už mus savo tikėjime . Mes tikime Dievu , jie tikėjo Žmogumi. Nors jie taip pat tikėjo Dievu , bet jų tikėjimas Žmogumi mums dabar jau nepasiekiamas.

Pats produktyviausias kūrybinis jausmas mene – pyktis . Meilės antonimas ne neapykanta , bet pyktis.

Kodėl vyrų želdinamos tik tos vietos , kur želia ūsai, ar barzda, ar bakenbardai. . Kodėl simetriškai ? Kodėl neauginti tik vienoje pusėje ūso ar vieną bakenbardą, o barzdoje kvadrato formą ?

Turtingas tas žmogus , kuris turi daug laisvo laiko ir moka juo naudotis. Jei nemoka laiku naudotis , jis tampa panašus į žmogų, turintį daug pinigų ir nežinantį, ką su jais veikti.

Kodėl žmonės žudosi ? Yra daug priežasčių ( tiksliau –viena ). Sakoma , kad žudosi dėl blogų santykių šeimoje, dėl neištikimybės , iš nevilties ir t.t. Iš tikrųjų visa tai tėra pretekstas , priedanga tikrajai priežasčiai – norui nusižudyti. Yra toks noras – noras nusižudyti, ir nereikia tam ieškoti priežasčių , nes jų nėra.

Kaip tu žiūri į pasaulį ? Well…man jis patinka. Patinka visas , būtent visas su visomis savo nuodėmėmis . Tobulas pasaulis – kokia nuobodybė ir be to neskoninga. Pasaulis tam ir egzistuoja , kad būtų vieta nuodėmei. Juk tobulas pasaulis – tai rojus.( Ir tavo patekimas ten gana miglotas). O kita rojaus pusė – pragaras – ten irgi nuodėmės nėra- ten jau yra atlyginama už nuodėmes. Taigi , džiaukimės pasauliu.

Antikos laikais miesčionių alternatyva buvo išminčiai.

Praeituose šimtmečiuose miesčionių priešai , galima sakyti, buvo bohemos atstovai. Nors jie dažniausia būdavo snobiškoje aplinkoje , bet ir nurodydavo jų , miesčionių, klaidas.

Dabar miesčionių alternatyva yra kažkas panašaus į narkomaną – muzikantą . Dabartiniai išminčiai kuria sistemą , kaip geriau prisitaikyti , užmušant savo individualumą, gyventi visuomenėje. Bohemos atstovai tapo postmodernizmo fakelo nešėjai ir tik kažkoks nusmurgęs muzikantas – narkomanas įstengia pasakyti , kad visi murkdomės mėšle. Pats būdamas mėšlas , suvokdamas savo būsimą pralaimėjimą , bando pabėgti, ar kovoti, ar kažkaip intuityviai priešintis šiai sistemai. Intuityviai – nes tik tai ir yra išlikę , nes protas šiaip ar taip jau nuo mažens veikiamas sistemos. Šio amžiaus išminčiai – narkomanai. Liūdna ir žiauru. Bet liūdniausia tai , kad narkomanas, imdamas į rankas švirkštą , tabletę nei negalvoja , kad tuo jis išreiškia protestą. Nors pirmą kartą , kai pradėjo – norėjo pabėgti nuo realybės . Pirmą kartą tai ir buvo protestas prieš realybę , prieš sistemą. Buvo nepatenkintas tikrove. Taip jis tapo išminčiumi. Absurdas.( Šie samprotavimai puikiai parodo loginių išvedžiojimų degradavimą, bereikalingumą )

“ … ir varpininkas pagal jį tikrindavo laiką , o ne jis pagal varpus …”

Užvaldę protą “ seksualiniai fantazmai “

Žmona gali būti tik tokia moteris , kuria tu visiškai pasitiki . Draugu gali būti tik toks žmogus , kuris tavęs neišdavinėja t.y. neapkalbinėja. Vienur daugiau fizinis ,kitur daugiau minčių pasitikėjimas, bet esmė ta pati.

Gyvenimas išsidirbinėjant. Gyventi išsidirbinėjant. Jokiu būdu ne apsimetinėjant, bet išsidirbinėjant. Apsimetinėjant , gyvenant su kauke, tu sureikšmini save, savo gyvenimą. Išsidirbinėdamas tu numitini savo gyvenimo perdėtą svarbą ir paverti gyvenimą žaidimu.

Psichotroninis šou

Vėjui palietus

Krenta lapai.

Išskaičiuojant protui – jausmai.

Spygliai stipresni už vėją

Aistra – už protą

Spygliai skustuvo aštrumu

Lapuose išraižo gyslas

Teka pienas – kraujas – dvasia

Vėjas kaukia nuo vienatvės laukuose

Kaip tu minioje.

Ir vėl tyla.

Pasaulis nusipelnė

Kad tu gyventum be jo

Kada baigsis pagaliau

Tos naktinės prakaito vonios

Tie košmarai naktimis

Ir pokalbiai su tais žmonėmis

Kurių seniai nebėr

O ta viltis apie kurią

Visi galvoja paslapčia –

Jinai tvirta !

Tvirta

Kaip tie košmarai naktimis.

Kaip susikirtę –

Per laiko tarpą lyg suaugę –

Žvilgsniai.

Kaip susiraizgę

Lyg 120 gyvačių

Mūs jausmai.

Taip – Jinai tvirta .

O mes lyg nendrės

Vis siūbuojam

Ir mūsų viltys – vandenynas

Tikėjimas – kapai

Bežadėje tyloj užaugai

Tai vis Gyvenimo kariai

Ou’key

Kai nebegersiu

Aš parašysiu nuostabų eilėraštį

Kur pūkai debesų pažeme plauks.

Kai nebegersiu

Aš mylėsiu žmones

Taip paprastai

Kaip kačiukai žinda kates.

Kai nebegersiu

Aš tikrai mylėsiu tave.

Kai nebegersiu

Aš nardysiu tikro gyvenimo

džiaugsmo geisme.

Taip.

Kai nebegersiu

Tuomet aš mirsiu

Eilėraščio žodyje

Žmonėse

Tavo meilėje

Ir begaliniam gyvenimo džiaugsme.

Aš mirsiu

Šiluminių vamzdžių požemyje

Drėgname pelėsių rūsyje.

Kai nebegersiu

Paliksiu daugtaškį

Su aliuzija į begalybę.

Kai nebegersiu…

Bet geriu.

Sušniokštė jūra

Sužaibavo dangus

Kas ? –

  • Ar galybių audra

Ar tik šiaip linksmas šėlsmas

Kas dabar bus ?

Kartai mes visi truputį pasikeičiam

Kartais mes tampam geresni

Kartais gražesni…

Kartais mes ištariam protingą žodį

Kartais mes daugiau galvojam

Kartais draugui pakišam koją …

Šalia esantis keičia mane

Savo buvimu keičiu jį

Tau esant šalia

Mes alsuojam vienoda –

  • numėlusio rūko – kančia.

Kartais klausimas išsprūsta kartu

“ O kas toliau ?- jei viskas taip bus…”

Negailestinga neviltis.

Kartais mes atrandam –

Ir kartu prarandam –

Išblyškusį mėnulį,

Žvaigždę ežero dugne

Apdegusį kūną – lavoną

Danguje.

Taip tylu –

būti kartu darosi baisu.

Tu gyveni.

 Sąsiuvinis dar dar anksčiau:—–

Šis miestas buvo užkeiktas. Kas jį užkeikė – ar burtininkai, ar jo paties mintys – jam nerūpėjo. Jis atsirasdavo šiame mieste ir visuomet bandydavo nustebti. Bet paveiktas miesto dvasios, pamiršdavo save ankstesnį ir pasidarydavo panašus į save. Kai sykį jis mieste paklausė, kiek valandų , paklaustas žmogus nusišypsojo ir atsakė: “argi tu jas suskaičiuosi ? “- ir nuėjo. Paskui jis pamatė , kad žmonės čia slankioja kaip gatvių šunys – nei linksmi , nei liūdni , kartais nusišypso . Buvo aišku tai , kad Dievas, davęs viskam laiką ir tikslą, šį miestą buvo pamiršęs. Jis atvažiuodavo čia pailsėti nuo gyvenimo, nuo laiko , nuo tikslo. Kaip ir visi vaikščiodavo nuo vienos gatvės iki kitos . Ilgai ten nebūdavo , nes turėjo gyvenimą ir turėjo jį gyventi.Sykį sutiko mieste žmogų , kuris paklausė, kiek valandų ir kai jis nustebęs pažiūrėjo į laikrodį ir atsakė , žmogus prisimerkęs tarė , kad ir jis ilsisi nuo gyvenimo ir kad užteks save apgaudinėti , nes šis miestas yra tik jų mintyse , o jie susitiko dėl to,kad ši vieta svetima jiems, jie turi išeiti , nes čia vaikščiojo ne žmonės , o savižudžių vėlės ir žmogų čia galima atpažinti tik paklausus valandų. Jie turi išeiti į savo gyvenimą , nes, atsisakę laiko ir tikslo, atsisako gyvenimo ir tampa savižudžiais ir kol jais netapo , reikia kuo greičiau išeiti. Jie išėjo. Dabar jis dažnai prisimena miestą. Prisimena jo ramybę. Jaučia nostalgiją jam. Jo mirčiai. Jo žmonėms.Ir kartais taip užsinori pasivaikščioti po jį , kad pradeda eiti į jį tarsi užhipnotizuotas . Bet tik pažiūrėjęs į laikrodį prisimena save ir grįžta į save , į savo gyvenimą. Ir gyvena. Kai paklausia kas nors valandų , jis atsako” kas ten žino tas valandas , visų nesuskaičiuosi”. Ir gyvena. Gyvenimas – laiko veidrodis . Vėl visi liko apgauti. Kokia mintis?

Pagal ką vertini žmogų ? Kai šneki su vyru , tu žiūri į jį ne kaip į vyrą , bet kaip į žmogų. Jei tu šneki su mergina (provincijos ) , ji pirmiausia pateikia save kaip moterį , ne kaip žmogų. Visa tai pasireiškia ir aprangoje, ir elgsenoje. Ji reikalauja visų pirma dėmesio kaip mergina ,o ne kaip žmogus.( rodo save pirmiausia kaip merginą gal todėl , kad nenori parodyti savęs kaip žmogaus) . Kadangi jos rodo save pirmiausia kaip paną , pirmiau nei kaip žmogų , jos priverčia į jas žiūrėti kaip į potencialias kekšes, dėl to , kad jos pateikia kūną pirmiau už dvasią ( ne visos , bet dauguma ). Jei nori pažiūrėti į jas ne kaip į moterį , bet kaip į žmogų – tu laikomas iškrypėliu.Su tikromis kekšėmis daug lengviau . Jos žino , kad kūnas nieko vertas , jį pardavinėja, todėl jose daug lengviau įžiūrėti moterį – žmogų , o ne tik moterį – moterį.Šnekėdamos kekšės su žmogumi , ne su klientu , pateikia save kaip žmogų, be nereikalingų apsimetinėjimų , priverčia į jas žiūrėti kaip į žmogų , be puritoniško maivymosi.

Moterys rodo save tik kaip moterį, naudojasi protu, o ne jausmais , ne širdimi. Tai tik įrodo proto niekingumą.Normalus žmogus vertina kitą žmogų ne pagal protą , bet pagal širdį ( jei pakankamai protingas žmogus)(( paradoksas)). Moteris naudojasi protu , o vyras širdimi, tiksliau, instinktu. Protas, panaudotas kūnui, dar nėra protas, protas ,panaudotas širdžiai, yra kelias į išmintį ir į žmogiškumą.” Reikia atverti širdis , o ne protus “. Aš nesakau , kad moteris yra kažkas žemesnio, ar kad vyras aukščiau už moterį , ne visi žmonės lygūs.

Į savo gyvenimo Taurę paskutinį lašą gali įsipilti tik tu pats.

“Lašas, kuris perpildė taurę”

Dar apie gyvenimą.Kaip sakiau, jei tu gyvenimu nesidžiaugi, jis tavim džiaugiasi. Turi save apriboti arba gyvenimas tave apribos. Jei tu nestatysi jam sąlygų( tiksliau sąlygų pats sau, nes tau gyvenimas esi tu pats, be tavęs nebūtų tavo gyvenimo, ir galų gale, jei nebūtum gimęs- nežinotum kas yra šis gyvenimas), jis tau statys. Turi apriboti savo jausmus, protą savo aistrų atžvilgiu, nes gyvenimas tave apribos.Gyvenimas džiaugsis tavim. O gyvenimo džiaugsmas yra tavo skausmas. Gyvenimo džiaugsmas tavimi yra sadistiškas džiaugsmas. Tavo skausmas, atsirandantis nuo gyvenimo apribojimų tau , tai nėra tavo kančia, kuri yra prielaida į tavo džiaugsmą gyvenimu, ne. Kančia yra nukreipta į patį save, ji kyla iš tavęs, ji reikalinga kaip vanduo, tai kelias į Dieviškumą, į savęs tobulinimą.O skausmas – tai tik tavo amžinos skolos mokėjimas gyvenimui, tai gyvenimo sąlygų vykdymas, priklausymas nuo tų sąlygų, tai vergavimas gyvenimui. Kai pradedi vykdyti sąlygas, jų atsiranda vis daugiau ir tu įkrenti į jausmų, aistrų ir netgi proto jūrą, kur bandai mokytis plaukti, nors tereikia tik pabandyti atsistoti, ir pamatysi, kad vandens tik iki kelių, bet tu vis įnirtingai mokaisi plaukti. Atsistojimas jūroje ant žemės- tai pirmas tavo valios pasireiškimas ir tada tu gali vaikščioti jūra, nebijodamas plaukti ir nuskęsti. Atsigręžkime į save ir pirmi pradėkime stotis,kol nepradėjo banguoti ir nesusidarė audros šėlsmo įspūdis.

Išleisti į apyvartą daiktai (pvz.:televizoriai , kėdės, švarkas ) dar nėra daiktai. Jie yra tik vienetai, tik kiekybė. Kai jie kiek apsidėvi, pvz.: dėmė ant kelnių, sugedęs                                                                  televizoriaus jungiklis, t.y.,kai jie įgauna individualius bruožus , tik tuomet tampa daiktais.

Jis patenkintas ėjo gatve.Galėjo švilpauti ,bet ne , jis tik laisvai , susigrūdęs rankas į kelnių kišenes , dairydamasis į šonus ėjo gatve. Žiūrėjo į praeivius. Kiekvienas, pats to nepastebėdamas, nešiojosi savo prasmes.Prasmes jie nešiodavosi, nes jos buvo užrašytos ,bet jų taip pat buvo galima nepastebėti, nes tai nebuvo daiktai, o tik sau užrašyti žodžiai.Nuo pradžios gyvenimo žmonės skubėdavo užrašyti prasmes ir jomis naudotis. Vieni kad nereikėtų galvoti, kiti taupydami laiką, kiti norėdami turėti paruoštą atsakymą ir dar dėl daugelio priežasčių.Jie užvesdavo savo prasmių užrašus.Šiais užrašais naudotis paprasta. Tu eini pietauti ir žinai valgymo prasmę, atidarai šaldytuvą ir žinai atidarymo prasmę,eini miegoti- žinai miego prasmę, kaupi pinigus-žinai pinigų kaupimo prasmę,pyksti-žinai pykimo prasmę, myli – žinai meilės prasmę, gyveni – žinai gyvenimo prasmę ir t.t. Viskas gerai. Kiekvienas turi kiekvieno savo judesio ar išgyvenimo prasmę.Kiekvienas nešiojasi savo užrašus ir jais naudojasi. Ir jis ilgą laiką elgėsi taip pat, t.y.naudojosi savo užrašais, savo prasmėm ir žinojo viską.

Bet vieną dieną jis prisiminė mirtį. Juk visos prasmės buvo sudaromos individualiai ir per patyrimus. Bet juk mirtis neturi patyrimo, kaip tada turėti prasmę mirties? Individualios mirties. Jis ilgą laiką stebėjo laidotuves ir nieko nesuprato. Jo užrašai nepasipildė nė vienu žodžiu. Tuomet pradėjo žiūrėti į gimimą ir galų gale ten kažką pamatė, kuo ir pasipildė jo užrašai. Mirtis yra gimimo prasmė. Tada pagalvojo:jeigu gimstame tam, kad mirtume, tai ko vertos visos kitos prasmės, ko verti užrašai? Gimimo prasmė- mirtis- panaikina visas kitas prasmes. Tai ko verti užrašai? Ko vertos visos kitos prasmės?

Priėjęs tokių išvadų, pamatė, kad prasmių užrašai paprasčiausiai beprasmiai ir sekantis jo žingsnis buvo išmesti savo užrašus. Taigi, taip ir padarė. Padarė tai nesunkiai – išmetė ir tiek. Nes to reikalavo gyvenimo prasmė. Bet atsitiko nenumatytas dalykas. Išmetęs užrašus, jis nežinojo netgi gimimo,t.y. mirties prasmės. Ir gavosi taip, kad jis paprasčiausiai gyvena, be prasmių ,be mirties, be gimimo. Aišku, gali iškilti klausimas: ar toks gyvenimas turi prasmę. Bet jam šis klausimas neiškilo,- buvo išmetęs užrašus – gyveno ir tiek.

Patenkintas ėjo gatve. Galėjo švilpauti, bet ne, jis tik laisvai, susigrūdęs rankas į kišenes, dairydamasis į šonus, ėjo gatve. Galėjo švilpauti, bet ne – švilpavime nebuvo prasmės.

(Prasmes nešiojosi kiekvienas, nors jų buvo galima ir nepastebėti)

Susitaikęs su Dievu, tu vietoj filosofinio galvojimo įgauni išmintį. Tada atsiranda savęs plėšymas – kančios pajautimas. Iš esmės kančia yra ten, kur yra žmogus – tarp žemės ir dangaus. Jei būna pasirinkimas:dangus – džiaugsmas su meile, jei žemė – džiaugsmas iš neapykantos. Viskas iš išorės panašu, bet esmėj tai milžiniška praraja.

Reikia iš daug pavadinimų išrinkti Gyvenimo pavadinimą. Kaip laikraščio antraštę.

Pasaulis – arena, kurioje tu dalyvauji.

Didžiausi mistikai – politikai

“mitinginė išmintis”

-Kuo tu užsiimi?

-Aš kuriu pasaulio pabaigą.

Kai pradedi lyginti Jėzų su Leo Dze, daug kas atitinka ir ne. Pagrindas , aš manau, tas pats. Daug kas pasirodo žinoma ir dar daugiau paprasta. Paprastumas žmogui pasiekiamas perėjus visas sudėtingumo pakopas t.y. visas savo pačio statomas užtvaras. O jų gali būti begalybė. Taigi , daug kas žinoma, kadangi yra mumyse užfiksuota nuo gimimo. Žodžiai, išraiška skiriasi. Pagrindas teisingas. Jei pagrindas teisingas- žodžiai gali visi būti tik tarptautiniai arba ( deja , keiksmažodžiais neišreikši tiesos ) fabriko darbininkų žargonas-tada žodžiai nelabai ką reiškia. Tiesa viena. Ji nekinta ir jeigu apie ją šnekėjo prieš 1000 metų ir dabar ir tai yra tiesa , tai ji ta pati, tik skiriasi žodžiai.Šia prasme žodžiai nieko nereiškia. Nereikia žiūrėti kokiais žodžiais ir netgi ką šneka , reikia žiūrėti ( ir atsakinėti tik į tai ) kokiu pagrindu viską šneka. Žodžiai klaidina , o pagrindas ne. Kad pagrindą galėtum apvalyti nuo nereikšmingų žmogaus žodžių ir jį pamatyti ( nepriklausomai kokį pagrindą ,bet svarbu jį pamatyti tik po to galima atsakyti) reikia pačiam jį turėti. Taigi , žodžiai šia prasme nieko nereiškia. Žodžiais galima išteisinti ir paneigti . jeigu yra pagrindas , tai jis remiasi visų pirma tikėjimu , o tikėjimo negalima nei faktais paneigti , nei žodžiais , nei matematiniais apskaičiavimais , todėl , kad tai būtent nėra nė vienas įmanomai paaiškinamas variantas – būtent tai ir yra pagrindas. Pagrindas įgyjamas akistatoje su pačiu savimi , be kitų žmonių pagalbos, aišku, pradžiai kai kas gal ir reikalinga. Pagrindas pateisinamas tik prieš save patį kaip tiesa. Pateisintas tikėjimu. Čia jau prasideda žmogiškai žiūrint ne logiškumas , bet tai yra kiekvieno žmogaus asmeninis aktas ir kiekvienam kitam jis gali pasirodyti nelogiškas. Šnekėtis su žmogumi be pagrindo yra beprasmiška. , žodžiais galima pateisinti ir nuteisinti. Tu matai , kad jis be pagrindo , o tik užsiima savęs pateisinimu . Viskas gaunasi žodžių žaismas. Tik turėdamas pagrindą žmogus gali būti visiškai laisvas. Pagrindas jokiu būdu nėra kažkokia vergystė. Pagrindą tu pasirenki tiktai laisva valia , kad būtum nepriklausomas nuo kitų. Pagrindas tai kaip aukšta uola , ant kurios tu tvirtai stovi kaip Mieželaičio “ Žmogus “ ir į visą žemę žvelgi be jokios baimės ( nieko panašaus ) o tik su aiškiu visko matymu.

Žmogus be pagrindo yra absoliučiai nelaisvas , nes jis priklauso nuo visų. Jis priklauso nuo kitų įtakos. Įtaka gali ateiti per visas knygas , filmus, išsireiškimus, kitus žmones. Jis pasirenka ( tiksliau gauna įtaką ) nuostatas vienai dienai. Kitą dieną jį sudomino kita knyga ir jis veikia jau jos įtakoje. Jis negali jų įvertinti pagal save. Tiksliau,   neturi savęs. Neturi pagal ką vertinti. Daug kas vertina pagal žinias , bet žinios yra releatyvios .

– jos keičiasi , viena kitą paneigia ir galų gale kaip ir viskas – išnyksta. Žinių vienadienė įtaka ypač pavojinga. Taigi , žodžiai nieko nereiškia. Geriau jau blogas pagrindas

( bet pagrindas , ne įtaka )nei neturėti jokio. Beje , teisingas pagrindas niekada nebūna blogas.

Aš sapnuoju. Kažką sapnavau , ko neprisimenu , tik žinau , kad kažkas prieš tai vyko , o kas- pasakyti negaliu. Galų gale tai ir nėra svarbu. Svarbu yra tai , kad aš žinau, jog aš žinau , kad aš sapnuoju , bet nežinau, kur aš. t.y. kur sapnuoju.Pagauna kažkokia virpanti , vėjuota baimės bangelė. Kur aš pabusiu ?Ar savo namuose, ar bendrabutyje, ar po nakties kur nors laiptinėje, ar po popietinio miego ? Kur ir kada aš būsiu ? “ Kada “ gal ir ne taip svarbu , bet “kur” ? Šitas savo sapnavimo žinojimas darosi nebepakenčiamas. Šita tuštuma bando vibruoti baime. Kad kas nors paskambintų į duris , kad suskambtų nukritęs nuo stalo šaukštelis, kad sudžiržgėtų dūžtantis stiklas ar kas nors paprasčiausia suriktų – bet kas , kas priverstų mane pabusti ( Apie prisilietimą nekalbu – tai būtų neįsivaizduojama prabanga ). Pabusti iš šios tuštumos, iš pasibaigusio ir tebesitęsiančio sapno . Sužinoti, kur aš . Kad kas nors duotų kokį nors ženklą , bet ne , tyla tebesitęsia. Blaškymasis tuščiam sapne darosi klaikus. Šis žinojimas atsigręžia prieš tave ir šlykščiai maivosi. Štai aš , tu viską nori žinoti ir tu žinai – sapnas pasibaigė , tuštuma tebesitęsia , į tuštumą ramiai suteka baimė , tu patenkintas dabar, patenkintas sugavimu šios akimirkos , šios keistos akimirkos , kurios tu taip laukei, kurioje tu taip norėjai išbandyti savo jėgas , savo jėgas su tikrove , nes tikrovė – tai žinojimas . Taigi , tu dabar žinai , kad sapnuoji ir tau tai dabar yra tikrovė. Taigi , mėgaukis tikrove , mėgaukis žinojimu – išdavikiškai kikena žinojimas. Aš žinau , kad žinojimas čia, kur aš miegu( nors nežinau kur), yra visai kito matavimo , nors ir tas pats. O dabar sapne žinojimas irgi tas pat, tik kitame matavime. Žinojimas tas pats ir negalima reikalauti , kad jis duotų žinojimą , kur aš esu , nes tai jau kitas matavimas . Kai pabusiu , tada galėsiu reikalauti iš žinojimo kur. O dabar čia, sapne, jis paguldė mane ant menčių. Aš žinau , kad aš sapnuoju , bet nežinau , kur pabusiu . Kai kuria prasme tai panašus žinojimas žinoti , kad tu sapnuoji , nes pabudęs tu vargiai galvosi, kad tu gyveni. Taigi, šis žinojimas dabar darosi nebepakenčiamas. Juk sapnas jau pasibaigė. Tu tai žinai- jau pasibaigė, o jei sapnas pasibaigė, tai tu turi pabusti. Kodėl tu nepabundi ? Ženklo , garso, kvapo, kuris priverstų pabusti iš šio klaikaus žinojimo-sapno. Ženklo. garso, kvapo.

Jėzus sakė , kad ne sveikiesiems reikia gydytojo , bet ligoniams , kad jis atėjo ne teisiųjų , bet nusidėjėlių gelbėti. Bet kuris šioje žemėje yra teisus , kuris nėra ligonis , kuris gali mesti akmenį į nusidėjusią moterį ? Čia amžina ligoninė , čia net gydytojai serga.Tik Jėzus gali padėti sveikti iš šio amžino pasaulio nežinomos rūšies bacilų apsupties. Mes visi čia ligoniai . Vienodų ligų nėra. Visus jungia tas bendras žodis “ligonis” , bet ligos skirtingos. Tie, kurie galvoja, kad yra sveiki , serga tuo , kad jie mano esą sveiki. Jie neieško gydytojo. Ligonis , kuris ieško gydytojo – nors ir po kelių nesėkmingų bandymų – ras. “ Belskitės ir jums bus atidaryta “ . Todėl gydytojo ieško ir randa tik ligoniai.

Visi mes ligoniai , tik vaidiname sveikus. Gėda prisipažinti ligoniu , juk tada kiti galvoja , kad tu silpnas.Bet šiame pripažinime savęs silpnu ir slypi jėga. Nes išdrįsimas save pripažinti visiems( šnekėk su žmonėmis , kad nebūtų gėda prieš Dievą ,lyg tai išsakytum Dievui ir melskis Dievui taip, lyg šnekėtum su kitais-panašiai-Seneka ) silpnu- didelė jėga. Bet tai jėga ne žmogiškąja ( netgi ne dvasine ) prasme. Prisipažinimas savęs silpnu ir ligotu yra pirmas žingsnis į sveikimą. Bet tai toli gražu nėra sveikimas.Tai yra teisė į vaistus.Tu gali imti vaistus nemokamai ir toliau gali vykti į savaime suprantama geriausias dvasines sanatorijas. Bet dažnai žmogus neįstengia žengti to vienintelio žngsnio iki vaistų paėmimo. Dažnai dėl išdidumo. Išdidumas kyla baiminantis kitų žmonių požiūrio. Kiti pamiršta vaistus- mano, kad pagijo ( visi sveiki serga galvojimu , kad jie sveiki ). Taip. Mes, žmonės, esame silpni. Mes žinome, kad esame sveiki ir Kristus tai žino ( geriau už mus pačius) , bet jis ir atėjo tam , kad mes pasijustume stiprūs tame silpnume. Sunku jaustis stipriu. Stiprumas padeda dvigubai pajusti ligos kančią ir gydytojo reikalingumą. Visi mes ligoniai.

Laiką jis pradėjo pastebėti, kai pamatė tėvą nešiojant akinius.

Dabar turi būti tuštuma , kad būtų vietos viskam.

Ar meilė gali būti nelaiminga ?

Helenizmo laikotarpiu stoicizmas egzistavo todėl , kad nebuvo dantistų.

Mes išsidirbinėjam savo ieškojimuose. Ir tai puikiai žinome . Mes išsidirbinėjame tarpusavyje. Naiviai. Ir visi mes tai suprantame. Bet tai, palyginti su gyvenimo išsidirbinėjimu – nekaltas žaidimas, kurį atlieka daugelis aplinkui. Jei mes pradėtume gyvenime išsidirbinėti , tai būtų pavadinta pamišimu , nes mes kitaip negalime.Taigi , mums palikta teisė tik naiviai išsidirbinėti.

Mums suteikta laisvė , kokios mes nesitikėjom. Dievas sako : būkite dievais. Kadangi mes gyvename Žemėje ir čia blogio valdos , tai mums suteikta galimybė tapti velniu . Pasirinkimas nuo visiško + iki – . Žmonės, sakydami ,kad nėra Dievo ir velnio arba yra tik Dievas , o nėra velnio ( kas dabar labai populiaru )- paprasčiausia apriboja save ir vengia sąmoningos pasirinkimo atsakomybės . Laisvė reikalauja didelės atsakomybės .Tai vaikščiojimas lynu virš bedugnės.

Svarbiausia gyvenime yra ištarti žodžius “ Svarbiausia gyvenime “.

Jei perguli su laisvo elgesio moterimi , tada pradedi gerbti kitas moteris. Jei perguli su nepasileidusia mergina , tuomet pradedi jas niekinti.Viską reikia vertinti iš atgailos taško.

Pavadinkim žmones didžiaisiais ir mažaisiais ( nors didieji ne didesni , nei mažieji ). Didieji mato mažųjų poelgius , klaidas , tylėdami jas įsisavina ir mokosi. Mažieji, pamatę didžiųjų poelgius ir klaidas ( tai jiems atrodo tik didžiųjų privilegija ), jų nesupranta ir negali paaiškinti , o paaiškinę padaryti išvadų , jas įsisąmoninti ir iš to mokytis. Mažieji pasitenkina slapčiomis nuo didžiųjų, juos aptarinėdami ir smerkdami. Didieji tyliai mokosi , kai tuo tarpu mažieji garsiai aptarinėdami nesistengia mokytis ir nieko neišmoksta. Gaila. Mažųjų privilegija : aptarinėti didžiuosius.

Sykį jis nutarė kažką daryti. Daryti sau arba kitiems . Kokią pramogą arba ką nors į tai panašaus. O gal tik bandymą išeiti užu šių keturių sienų , kur jis leido laiką. Nors jo išėjimas automatiškai taps pramoga kitiems . Jis tai žinojo ir buvo tam pasiruošęs , jei galima pasiruošimu laikyti kitų reakcijas į jį – t.y. į jo veiksmus ar kalbas :juokais įžeidimu, išsigandusį susižvilgčiojimą, susinepatoginimą , baimę pažvelgt į akis , retkarčiais net užuojautą – sugėrimą į save, nekreipiant dėmesio į pačius žmones , tik į jų atsakymą į savo išėjimą. Ir to atsakymo įsisavinimą .

Taigi, jis nutarė ( jei galima laikyti nutarimu šią šykščią išeitį iš šios būsenos ) ir išėjo. Kažkur kažką šnekėjo , juokėsi, gašliai mirkčiojo , siurbė žmogaus kvapą, klausėsi slaptingų plepalų , apkalbų ; vaikščiojo po vietas, kur rinkdavosi žmonės ir darydavo viską,ką daro kiti žmonės . Jam tai nelabai pavykdavo , bet jis užsispyręs tai darydavo – bandydavo atkartoti kitus , atrodyti kaip kiti , šnekėti , juoktis, justi, matyti. Bet savaime suprantama, tie jo bandymai elgtis kaip visi kitiems atrodė tik nukrypimai nuo jų elgesio normų. Jie jame matydavo tą kitą , tą, kuris bando išeiti arba daro išėjimą. Ir taip vykdavo išėjimas t.y. jų reakcija į jį : plepalais, pašaipom, pagyrimais , nutylėjimais , baime ( būtinai baime , nes jų elgesyje nebebuvo vietos nepriimtiniems jiems veiksmams ar sakiniams ar dar kam nors , o pas jį pamatyti šie nukrypimai sukeldavo jiems baimę.)

Jis visa tai žinodavo ir savotiškai reaguodavo : tai nusišypsodavo , tai nutylėdavo ar dar ką, o iš tikrųjų tik rinkdavo žiedus, įmestus jo į kitus žmones.Ir jis jų prisirinkdavo labai daug : baltų , raudonų , šaltai mėlynų , karčių geltonų, juodų ir dar visokiais atspalviais išmargintų žiedų. Jam žmonės nelabai rūpėjo .Jį domino tik iš jo sėklos užaugę tuose žmonėse gėlės ar tai, ką galima pavadinti mintimis, atsiradusiomis su juo. Kai kuriuose žmonėse jis apsiimdavo tuos žiedus pats išaugini.. Bet tai būdavo retai , dažniausia jis tik pasėdavo ir ateidavo pasiimti jau išaugusių gėlių ar tai, ką galima pavadinti gėlėmis.

Visa tai tęsėsi tol, kol kartą vienas žmogus jame pasėjo gėlę , nuėjo, vėl atėjęs ją pasiėmė ir vėl nuėjo. To įvykti negalėjo , bet įvyko. Tuo metu jis turėjo daug gėlių , bet iš jo gėlė buvo nuskinta ta, kuri išaugo iš jo. Jis parsinešė gėles namo. Atsisėdo tarp keturių sienų ir susimąstė. Kažkieno pasėta jame užaugo gėlė. Jei jis ją maitino , tai ji jam ir priklauso. Bet pasėjo kitas. Kas teisus: ar pasėjęs, ar auginęs ?Vieno be kito nebūtų. Ilgai jis taip sėdėjo ir mąstė apie savo išėjimus.Pažiūrėjo pro langą ir pamatė lauke žaidžiančią mergaitę. Ji žaidė su kieme augančiomis gėlėmis. Pagalvojo, jog šios mergaitės žaidimas teisėtas , o jo ?Jis nebebuvo vaikas , bet žaidė su kitais , kaip ši mergaitė su darželio gėlėmis , žaidė tol, kol su juo nesužaidė kitas. Jis kažką galvojo , darė , šnekėjo . Pastoviai būnant savyje pamiršo atsineštas gėles. Tuo tarpu gėlės užduso , supuvo .Deguonis išnyko . Kambaryje pasidarė neįmanoma būti. Jis buvo, mąstė , kalbėjo , galvojo, sėdėjo ir užduso nuo pasmirdusių gėlių kvapo. Po to jis atsidarė duris ir vėl išėjo kažką daryti, savaime suprantama pavargęs nuo keturių sienų.

Mėnuo kaip aš pūnu. Visas sveikas aš pūnu. Jokios ligos.Tik puvimą galima lyginti su laiku. Manau, tai yra išbandymas iki mirties. Puvimas susijęs su mano fiziniu kūnu. Bet nejaugi priežastis glūdi dvasioje. Kieno tai siųstas išbandymas?Kiekviena liga – tai bandymas nugręžti tave nuo esmės. Nepasiduok ligų iliuzijai. Bet aš pūnu. Tikrąja šio žodžio prasme. Reikia tikėtis, tai ne dvasinės pusės atspindys. O gal? Gal tai bausmė ?Bet čia prasideda įtarinėjimai. Įtarinėjimai mažina tikėjimą. Kieno tai siųstas išbandymas?Aš pūnu. Tai nesustabdomas procesas(man sakė). Aš mirsiu. Aš gyvenu.

Menas yra žmonių degradavimo požymis ( gal vystymosi ?) . Anksčiau visos meno rūšys buvo ritualinės ir maginės paskirties, ir tai nebuvo joks menas dabartiniu mūsų supratimu.Kiekvienas veiksmas , šokis ,ornamentas reikšdavo bendravimą su kitu pasauliu . Vėliau, žmonėms degradavus, iš bendravimo su anuo pasauliu liko tik tai, ką mes vadiname menu , grožiu , estetiniu pasitenkinimu.Dabar menas yra savitikslis egoistinis veiksmas , ko nebuvo pirminiame meno periode. Ir jei dar liko kokie tai pirminės paskirties- aukos požymiai , tai tik kaip aukos sau.

Žmogus užrašė žodį “tai “. Pridėjo “š “.Gavosi “ štai “.Prieš tai parašė “ tai “ ir gavosi

“ tai štai “. Žaidimas tampa kalba ir logika .” Tai štai kas “- sukeitimas ir “ kas štai tai?“-atsakymas. “ Tai “ kur yra prieš “ štai “ . “ tai reikia atimti iš “ štai” ir lieka “š”.Tada žmogus prideda pirštą prie lūpų ir pasako “ ššš “ . Ir visi supranta , kad reikia ne klausinėti , o klausytis tylos.

Žmonės kurių tuščia galva , savo tuštumą bando paslėpti žodžiais , šnekėjimu.

Mūsų šventės – nunešioti , bereikšmiai simboliai žmonių aukų .

Ilgų žiemos vakarų slėgimas. Kai buvau 10-12m. Nuo jų gelbėdavausi karštoje vonioje. Susirasdavau įdomią knygą, prisileisdavau vonią karšto vandens ,įslysdavau ir tūnodavau ten visą vakarą. Kai kuria prasme jie man dar ir patiko. Jie kažkuo siejosi du įdomiomis knygomis.Vėliau , praėjus paauglystei, aš staiga , keistos nuojautos vedamas, pergalvojau dauguma man patikusių perskaitytų knygų. Tuomet supratęs saldžią geidulingą klastą, slypinčią jose , paėmiau visas knygas ir atidaviau savo draugui, pavydėjusiam man jų, iš anksto užjausdamas jį.

Ir dabar ,praėjus daug metų nuo to laiko, aš taip ir nesu pripratęs prie tų vakarų. Kai tik pradeda temti , rodos visas oras pritvinksta nepakeliamo svorio , kuris savo jėga , galia , tamsa užgula tavo pečius , išvydamas iš galvos visas mintis ir pripildydamas smegenis, galvą , kiekvieną kūno ląstelę nepakeliamos kančios, beprasmiškos egzistencijos ir panašių nuojautų. Tai būna kažkas panašu į knygų klastos supratimą , tik knygas galėjau išmesti, o prieš šią absoliučios beprasmybės idėją buvau bejėgis.Kartais įsijungdavau grotuvą. Muzika lyg perimdavo dalį mano kančios , bet kiek vėliau iš muzikos išplaukdavo tokie motyvai , sąskambiai , tokios natos , kuriomis muzika tarsi pradėdavo apdainuoti , aukštinti ir šlovinti tą pačią beprasmybę, tuo lyg atsilygindama man už jai tekusią mano kančios dalį. Man tekdavo išjungti grotuvą ir vėl ramiai laukti. Laukti gal kokio ženklo , gal valandas mušančio laikrodžio dūžio, ar šiaip vakaro pabaigos( vakaras baigiasi kai aš miegu, o ramiu miegu po tokio vakaro pasidžiaugti tikrai negaliu )Apskritai man tikrai nedaug kas belieka.Aš laukiu pavasario . Laukiu šviesaus pavasario , medžių žiedų išsprogimo ir t.t. O dabar sėdžiu susiėmęs galvą viduryje kambario. Jei būtų paskelbtas konkursas didžiausiai kančiai , tai tikriausia laimėtų ” vienas poliarinėje naktyje ( all night long )” projektas. Apie susitikimus su kitais žmonėmis aš nešneku- tai nesąmonė. Buvimas vienatvėje apsaugo nuo dar vienos kančios – nuo neapykantos , kuri atsiranda bendraujant su jais . Taigi , vienas poliarinėje naktyje.Vienas slogų žiemos vakarą.Galva suimta rankomis.Laukiu. Groja muzika. Ilgi vakarai. Muzika nutyla. Gyvenimas gražus.

Moteris :

  • Tie gyvuliai…jie žudė žmones …tie beširdžiai, ką jie išdarinėjo…

Vaikų žaidimas :

–   Daro šitaip , dar ir va kaip…( rodom rankom )

Reikia viską privesti iki absurdo, tik tuomet gali pamatyti, pajusti Dieviškumą. Nereikia absurdo maišyti su chaosu. Chaosas – tai netvarka, tai blogis, priešinimasis Dievui. Absurdas yra tai, ko nesuvokia žmogus, bet tai įeina į Dievišką tvarką. Tai netelpa į miesčioniško žmogaus rėmus . Absurdas nesuprantamas miesčionims, jie prieš jį paprasčiausiai išsižioja ir nutyla. Netgi neįstengia pasakyti”tai kvailystė”, nes ir jie kažką jaučia. Taigi ,absurdu mes sudaužom žmonių ribotumą, jiems žinomą ir suvoktą būtį ir tvarką. Kitaip sakant, absurdas –langas į Dieviškumą.

Kažkas rašo, kad New Yorke vyrauja maišatis. Aš galiu pasakyti, kad Lietuvoje vyrauja mėšlas. Marijampolė – tai vienintelė šizofrenijos oazė. Ir nieks nepasakys, kas geriau. Ar mėšlas, ar šizofrenijos oazė.

  • Tu visą laiką apsimetinėji, kažką vaidini…
  • Aš bandau vaidinti save.
  • Tai būk savimi.
  • Po to, kai tampi kaltas,- tu negali būti savimi – tik gali bandyti vaidinti save.
  • O kas yra nekaltybė?
  • Tai gyvenimas iki meilės. Po to tu tampi kaltas, ne fizine , o dvasine prasme.
  • O kaip Ieva nusidėjo ? Juk tai buvo fiziškai
  • Kas ten žino. Gal ji įsimylėjo velnią. Juk negali būti, kad iki to laiko Ieva su Adomu nebūtų gėrėjęsi ir mylėję vienas kito. Nes be šito jie tikriausiai nebūtų pajutę viso rojaus tobulumo. Gal moters tokia dalia – pastoviai įsimylėti velnią, o gal ir ne. Pastoviai susijungti su blogiu.

Kitą žmogų pradedi gerbti tuomet, kai pamatai jo kančią. Dingsta visi proto, grožio, jausmingumo kriterijai. Tik kančia. Tik tada vyksta tapimas žmogumi, priaugimas iki žmogaus esmės. Prieš kančią visi nutyla, turi nutilti. Lieka tik giliai viduje nešanti didžiulę sielvarto naštą šypsena ir akys. Tik tuomet atsiranda kitų žmonių supratimas, pateisinimas ir atleidimas. Gimsta meilė visiems – kas yra labai sunku. Arba bent jau mus supančiam žmonių ratui. Pradeda realizuotis žmogaus gyvenimo tikslas –   pamilti. Įsisavinimas meilės, jos suvokimas ir yra kančia. Taigi ,žmogaus gyvenimo tikslo suvokimas ir yra kančia. Bet kai suvoki meilę, tada jau būna per vėlu. Tu jau būni kaltas. Ir tuomet , kai viską pamatai ir kai jau nelabai mielas pasidaro gyvenimas – tu turi išlikti ir gyventi. Gyventi yra kančia. Kas nekenčia, tas negyvena, tas nepasiekęs žmogaus esmės. Laimingi tie, kas gyvena meilėje ir to nežino. Gyvenimas suvokiant kančią yra kažkas baisaus. Viena viltis tik. Tai yra tai, kas vyksta už gyvenimo. Tik tai leidžia ištverti šią milžinišką gyvenimo naštą. Kuo daugiau suvoki, tuo didesnę naštą neši.

Lova gali girgždėti ne tik nuo žmogaus kūno, bet ir nuo šuns.

Visos tragedijos įvyksta karnavalų metu. Kadangi XX a. nėra karnavalų, tai nėra ir tragedijų.

Reikia atsisakyti noro pažinti visą pasaulį. Pati ši mintis absurdiška. Kam tai reikalinga? Juk pasaulyje tiesos nėra. Tiesa – tavyje. Jei nori pažinti tiesą, nenorėk pažinti pasaulio ( kas iš pirmo žvilgsnio atrodo labai viliojančiai), o pažink pats save. Arba jei nori įsitikinti, kas yra pasaulis – išnagrinėk tik vieną jo dalelę, vieną pasaulio atspindį. O norėdamas pažinti ir aprėpti pasaulį visą iš karto, tu niekada neprieisi iki jo esmės ir visada tik sieksi tiesos pažinimo , nes nežinosi, kad pasaulyje tiesos nėra. Tau pasaulis bus iliuzinė žemė, kurioje paslėptas lobis – tiesa. Bet reikia tiksliai išnagrinėti tik vieną žemės atšvaistą, kad dingtų bet kokios iliuzijos ir tu atsigręžtum į save, t.y. į ten.

Jei miesčioniui laiku nenusišypsosi, jis tave pradės laikyti narkomanu.

Bėgdamas nuo ekstazės, jėga prisiversdamas tvarkyti žmonių reikalus, tol daužo į sieną krumplius, kol šie ima kraujuoti.

Gisbert Greshake. Įvadinis straipsnis į “Dvasinio gyvenimo šaltiniai”

Menininkai apskritai yra nekalti žmogeliai. Pavyzdžiui, dailininkas. Jam reikia tiek nedaug – tik drobės su dažais ir prie jų visai nereikšmingo dalyko – viso pasaulio šlovės. Pavyzdžiui, gitaristas. Jam reikia tik gitaros ir tokio nereikšmingo (net gėda užsiminti) dalyko, kaip viso pasaulio šlovės. Ir t.t.

Išgirdę filosofinę mintį, visi pradeda linkčioti galvom. Tai lyg slaptas ženklas, lyg užslėptas simbolis, pagal kurį norima save priskirti išrinktiesiems.

Jis tol skendo savo mintyse, kol jį ištraukė iš Šešupės .

Žmogaus, kuris nemoka atleisti, galima tik gailėtis – jis pats save degina iš vidaus neapykanta.

Neįmanoma žmogui aiškinti tiesą, nes kiekvienas yra individualybė ir turi savo tiesą. Jei kuris perimtų kito žmogaus tiesą, tai būtų tiesos fikcija. “Neįmanoma nieko išmokyti, įmanoma tik išmokti.”

“Visi, kurie į jį pažiūrėdavo atviromis akimis, sakydavo: mes kalti. Visi, kas į jį pažiūrėdavo primerktomis akimis, sakydavo: jis kaltas.”

Jis gyrėsi ir gyrėsi, aukštindamas save. Tuomet aš uždaviau jam provokuojantį klausimą. Tai jūs esate laimingas žmogus? Jis nusišypsojo, skėstelėjo rankomis ir tarė: Taip, laimingas. Ir, o Dieve, nuo šios akimirkos man jo pagailo.

Kai pabundame iš miego ar šiaip paprasčiausia ilgai gulime , mes pradedame nejausti savo kūno, jo padėties, formos ir apibrėžtumo.Vos tik mes sujudame , tuomet nuo kūno ir medžiagos ant kurios jis guli trinties mes pradedame jausti savo kūną. Jo formą ,svorį , kontūrus. Taip yra ir su dvasine puse. Jei kūnas gali jausti save kaip kūną tik santykyje su kitai kūnais , taip žmogus gali pasijusti žmogumi tik bendraujant su kitais žmonėmis . Jei žmogus atsiriboja nuo kitų žmonių įvyksta savižudybė ir jis tampa nežmogum.Jis nesiorientuoja savyje kaip žmogus.Jam nereikalinga tampa moralė, sąžinė. Jis neturi savęs vertinimo kriterijaus, kuris atsiranda santykyje su kitais .Žmogus gali realizuoti save tik santykyje su kitais žmonėmis.Pabėgimas nuo kitų reiškia atsisakymą nešti savo kryžių. Bet bendrauti su žmonėmis , tai anaiptol nereiškia paklusti minios norams- priešingai. Bendraudamas su kitais žmonėmis, iš jų mokydamasis ir juos mokydamas tu bandai realizuoti tą , kas yra “ kažkas “.

Pasitraukimas nuo žmonių yra panašus į miego būseną, į sapną.Sapnas nepriklauso nuo mūsų norų, principų ir t.t. Kai mes atsiskiriame nuo kitų, bendražmogiški principai išnyksta .Vienatvė yra uždraustas vaisius – labai vilioja ir labai pavojingas.

Visas pasaulis stengiasi įrodyti ir parodyti kokie jie visi šaunuoliai, kad su jais viskas tvarkoje. Viskas tiesiog nuostabu .Stengiasi !

Smėlio laikrodis , saulės laikrodis , mechaninis laikrodis , elektroninis laikrodis , atominis laikrodis – laiko nekintamumas tarsi ignoruoja juos ir visą žmonijos pažangą.

Pasidariau nuobodus – pradėjau galvoti, kokius savo norus pildysiu , kai turėsiu daug pinigų. (Kažkodėl visi tikisi , kad ateis laikas , kai jie turės gausybę pinigų-jie tuo netgi neabejoja )

Ar gali tuščiam kambaryje , ant vienintelio baldo – kėdės sėdintis žmogus prasmingai egzistuoti . Įtvirtinti save(kėdėje ). Jis irgi taip sėdėjo. Gana ilgai. Galvą įrėmęs į rankas ir taip sulinkęs . Kartą jam kilo mintis apie gyvenimą . Pakėlė galvą , apsidairė – aplinkui sienos. Vien sienos. Bet tai jo nesulaikė, neatėmė ryžto veikti. Jis atsistojo , atsistojo ir vėl apsidairė. Keturios sienos , keturi 90 laipsnių kampai .Lubos ,grindys. Bet juk tai ištisas pasaulis, lobynas.Nuėjo prie sienos. Lyg bijodamas, atsargiai , pirštų galais ją palietė.Rankos lietė ir tuo pačiu tarsi nelietė sienos. Tai buvo jausmas lyg jis būtų kitame matavime. Iki tol nepatirtas gyvenimo džiaugsmas.Nuleidęs ranką , pažvelgė sau po kojomis.Ten jis pamatė purią žemę, laukiančią grūdo ir pasiruošusią išauginti gyvybės medį. Jo nuostabai   nebuvo ribų. Tuomet   pažvelgė į viršų. Iš burnos išsiveržė trumpas susižavėjimo šūksnis. Virš galvos buvo šviesus šiltas vasaros dangus, nusėtas žvaigždėmis. Jos spindėjo, degė , geso ir sudarė pasakiško grožio įspūdį. Iš nuostabos širdis nebetilpo krūtinėje. Jautėsi tarsi patekęs į stebuklų šalį. O juk viskas buvo čia pat. Tik reikėjo pakelti akis , pajusti, pamatyti ir džiaugtis viskuo. Taip jis stovėjo kurį laiką. Stovėjo susiliejęs su pasaka. Stovėjo. Susiliejęs. Staiga baigėsi. Akimirksniu viskas dingo. Ne , šito negali būti – jis pasijuto stovintis tarp keturių sienų, keturių 90 laipsnių kampų, lubų ir grindų.Apėmė nusivylimas – jis ir vėl pasijuto apgautas. Kėdė stovėjo kaip stovėjusi, tarsi laukdama jo. Atsiduso. Liūdnai nusišypsojo- lyg tai kėdei , kuri niekuomet nebuvo apgavusi . Dabar jau su palengvėjimu atsiduso ir atsisėdo.Įrėmė galvą tarp rankų ir sėdėjo.

Viduramžiais buvo bijomasi,kad grožis gali atitraukti dėmesį nuo Dievo. Dabar klausimas pastatytas taip : ar Dievas gali atitraukti dėmesį nuo grožio ? Grožis tampa aukštesne sąvoka nei Dievas. Nuo Dievo žmonės slepiasi. Tai buvo aktualu 1930-40m. Jei tik Dievas pasirodydavo kelyje į grožį su menkiausiomis pretenzijomis į pripažinimą į jį paprasčiausia nekreipdavo dėmesio. Dabar 1980 – 90 m. Dievą apkarstė nostalgiškais prisiminimais ir užsinorėjo , kad ne jie pas Jį , bet Jis pas juos ateitų . Šiuo metu Dievas apkarstytas blizgančiais suvokimais ir Juo galima grožėtis kaip dideliu žmonių meno kūriniu.

Nelaimingas tas , kuris derina savo nuomonę su visuomenėje priimtomis elgesio normomis ir kenčia nuo to.

Kaip aš norėčiau būti seniu. Fiziškai. Nugyvenęs visą geidulingą gyvenimą. Aš ir dabar senas , tik nešioju jauno išvaizdą. Seniai turi pasiteisinimą savo nepajėgumui naudotis įvairiomis aistromis – pasiteisinimas yra jų senatvė. Esu jaunas kūnas.   Įstengiu naudotis aistromis , bet man tai ne aistros , o kažkoks atšalęs , gleivėtas valgis , kurio nenoriu valgyti. Mane nuo jo pykina. Bet neturiu pasiteisinimo – esu jaunas – turiu vaidinti šaunuolį, linkusį išgerti stiklą vyno , pasilinksminti su merginomis , mąstantį apie karjerą. Kaip norėčiau būti seniu, kartais ištariančiu kokį nors tariamą išminties žodį iš patirties, kartais papasakojančiu kokį linksmą nuotykį su mergužėlėmis , apsuptą jaunų žmonių rato , o viduje tyliai kikenančiu iš viso pasaulio ir iš savęs.

Savižudžius nevykėlius – tuos , kurie bandė nesėkmingai nusižudyti – reikia uždaryti į narvus ir rodyti žmonių pajuokai.

Mes galime žiūrėti į 1920-30 metus kaip į seną seną reiškinį. Žiūrime į tą metą , kaip šio šimtmečio pradžioje žiūrėjo į tūkstantmečio pradžią. Dėl viso to kaltas tempas. Dabar laikas tankėja. Tankėja pastoviai . Tempai greitėja. Žmogaus sąmonė dabar per 10 metų pasikeičia tiek, kiek anksčiau per 100 metų. Taip kad mes galime drąsiai vertinti1920-30 metus – pvz. : man 1920-30 metai atsiduoda metafizika ir lesbietėmis – nebijodami , kad atsiras žmogus , dar gyvas , kuris galėjo gyventi tais metais taip , kaip niekas netikėtų , kad ateis žmogus , kuris gyveno prieš 1000 metų ir pasakys “ jūsų įsivaizdavimas klaidingas “( o po 10 metų niekas netikės mumis – šitai jau vyksta ).

  • Tavo labai griežtas gyvenimo supratimas.
  • Taip, būtent mano gyvenimo.Kiekvienas gyvena savo gyvenimą . Jei aš suprantu , kad jis yra griežtas , tai jis ir yra man griežtas. Jei tu supranti , kad gyvenimas lengvas , tai jis ir yra tau lengvas.
  • O jei aš nesuprantu, koks jis man – lengvas ar sunkus ?
  • Tuomet , tuo labiau , tau niekuo padėti negaliu.

Žmonės visą laiką sako, kad ankstesniais laikais žmonės buvo geresni, jaunimas ne toks pasileidęs kaip dabar ir t.t. Vadinasi, kuo giliau žiūrėsi į senovę, tuo žmonės turi būti geresni.Viskas atsiremia į Adomą ir Ievą. Reiškiasi, jie buvo geresni, geriausi.Bet gi jie įvykdė nuodėmę, už kurią mes visi kenčiame. Tai kokiu masteliu mes esame blogesni, jei jie padarė nuodėmę, kurios nei vienas iš mūsų nepajėgus padaryti ?

Tiktai užvertus galvą į žvaigždes, išgirsti žiogų cikadas.

Dabar žmonės nežiūri į naujoves mene kaip į pranašumus , nes suprato , kad dažnai tai, kas nauja – dar nėra vertybė, ar tai, į ką verta atkreipti dėmesį. Žmonės pavargo nuo naujovių ir jų ieškojimų ir užsinorėjo tikro. Ieškodami kažko išbandyto ir turinčio tikrus pagrindus, žmonės atsigręžė į antiką, nes nuo viduramžių prasideda pastovi revoliucija ,kuri tęsiasi iki šiolei( gal tai ir nėra tikslu ).Blogai, kai nelieka to amžiaus , kuriame gyvename ,vertybių, ir esame priversti gręžtis į praeitį.

Buvau tikras asilas : vaidinau didvyriškai kietą riešutą, o viduje buvau absoliučiai nugalėtas ir praskydęs( bet ar būtų buvę geriau , jei būčiau rodęs save )

Froidas tik dar kartą įrodė išpažinties būtinumą. Daugiau nieko.

Čechovas sako:

– Išmesk raktus į šulinį ir būk laisvas.

Nepadės , pas tėvą yra atsarginiai.

Savižudybė – tai vedybos su mylimąja moterimi.Vedybos sugadina visą meilę.Taip ir su savižudybe. Daug sunkiau gyventi pastoviai su mintimi apie savižudybę , nei įvykdyti ją.

Ką galvoja eidamas per lietų žmogus . Žmogus su erotiškai prilipusiais prie kūno marškiniais ir retkarčiais nusibraukiantis vandens ( vandens ar lietaus – kuris žodis geriau tinka ?- šios mintys galvoje tai civilizacijos aidas , kitaip šis klausimas neiškiltų) lašus nuo nosies galo ? Aišku, jis galvojo apie žinojimą.Savaime suprantama, kad tai nieko gero. Kodėl ? Kuo žmogus daugiau žino , kuo pas jį didesnis žinojimas, tuo jis jaučia didesnę atsakomybę.Nuo žinojimo per atsakomybę einama į kančią. Atsakomybė prieš tai, kad žmogus negali visko padaryti, ką jis privalo pagal savo žinojimą ,veda į kančią.

Kankiniesi , kad matai visą netvarką , neteisumą ir nieko negali padaryti. Žinai , kaip turi būti , pažįsti blogį ir gėrį , bet nuo to tik kenti labiau , nes nieko negali pakeisti. Ne todėl , kad tu negali , bet kad esi pasyvus ir nenori.Tu abejingas blogiui ir tavo įgytas žinojimas verčia dėl to kentėti. Netiesa , kad abejingi nejaučia skausmo dėl pasaulio . Jie jaučia jį daug aštriau ( priklausomai nuo žinojimo lygio ) ir kenčia dėl to.Bet daryti jie jau nelabai ką įstengia , nes yra patyrę, koks totalinis blogis pulsuoja čia. Būtent čia. Visur aplinkui, kur tik yra masė , egzistuoja neįveikiamas blogis. Todėl dažnai žinantieji (arba žmonių vadinami abejingieji ) užsidaro savyje ir bendrauja tik su keliais žmonėmis. Nes tik atskirame žmoguje galima atrasti ką nors šviesaus.Bet nuo to pasaulio kančia nesumažėja – tik leidžia retkarčiais sužibėti šviesos atspindžiams abejingųjų akyse.

Kiekvienas eilėraštis tai maža išdavystė.

Kodėl aš ne taip aštriai įžvelgiu tikrovę ? Kodėl būtis ir tiesa apsitraukė migla ?- seniai neberašau muzikos. Natos ir ritmas sudėlioja mintis ir suvokimus į tam tikrą sistemą , kuria aš galėjau naudotis spręsdamas apie aplinką , esamybę ir apie reikšmes. Dabar viskas apsiblausė grožio migla. Aš matau švytinčią miglą , ne tiesą ir, pavadindamas ją grožiu, bandau tarsi mėgautis ja. Ne, tai nėra naujas etapas – tai posūkis į šalį. Labai gaila , kad aštrų suvokimą pakeitė miglotas grožis. Grožis tarsi rūkas virš vandens. Jei jo nebūtų, galėčiau pasilenkti ir aiškiai pamatyti save vandens paviršiuje. O dabar ežerą dengia švytintis rūkas – jo nei nenupūsi , nei nenustumsi , nei nepasieksi , jis egzistuoja ir esu priverstas juo grožėtis . Laukime , kol suskambės muzika.

-Tu su ja permiegojai ?

-Ne, aš su ja perstovėjau.

Lietuvių kalba pilna metafizinio svorio.Pasakai ką nors ir žodžiai ištrūkę iš tavo burnos nuskęsta nuo per didelio svorio, nepasiekę pašnekovo ausų.Lietuviškai negalima lengvai kalbėtis, galima tik mėtytis švinu. Ir tik tylint galima perduoti ką nors svarbaus, nes lietuviško žodžio svoris trukdo supratimui. Anglų kalba galima kalbėtis ir perduoti viską, ką nori išreikšti.

Klausimas į Lk 12:45. Kas žudo kūną ir toliau nebegali kenkti ir kas žudo kūną ir įstumia į pragarą ?

Kodėl kai kurie žmonės geria iki sąmonės netekimo , kai tuo tarpu kiti moka save tvarkyti . Apie tuos, kurie geria iki sąmonės netekimo irgi negalima sakyti , kad jie savęs netvarko – paprasčiausia nori to. Jie turi daug didesnį laisvės pojūtį. Jų nevaržo kvaili , miesčioniškų principų saitai , todėl savo didelėje laisvėje jaučiasi gana netvirtai. Tai toks pojūtis lyg plūduriuotum erdvėje . Žinoti , kad tu erdvėje ir žengti žingsnį yra sunku dėl to , kad į bet kurią pusę žengiant vaizdas tas pats.Vaizdas tas pats , bet tikrovė kita . Todėl kartais tas, kas turi didelį laisvę , sumaišo vaizdus su tikrove . Iš to kyla kai kurios problemos .

Viskas atrodytų lyg ir kvaila , jeigu nebūtų iš tikrųjų kvaila. Mes apsimetinėjam , kad linksminamės , kad krečiam kvailystes , o iš tikrųjų tik durnai, tuščiai leidžiam laiką, versdami jį nieku . Mes kiekvieną dieną bandom kažką kurti , tą pačią dieną sudaužydami savo bandymą ir tai vadiname “ mūsų dienos mūsų naktys “.

Kai savo šlykštumą suvoki su liūdesiu – tuomet atgaila ir kančia , o kai suvoki su džiaugsmu?

Sėdžiu šeštadienio vakarą vienas . Klausau muzikos, skaitau , žiūriu televizorių ir mėgaujuosi visais šiais mažais malonumais , galvodamas , kad nebūtina gerti ar

dulkintis , kad pajustum šį malonumą -užtenka tik tiek . O jei dar telefonu pasiplepi su savo geru draugu, tai šis vakaras tampa ne malonumas , o pasaka.

Kiekvienas žmogus turi savo temą.

———————————————-

Vasario 16- oji

Buvo karta kuri sėdėjo apkasuos

Su Rylkės knygele užantyje-

-Gerbiu juos.

Anapus vandenyno jaunimo galvose

Komiksų herojus Betmanas

Užėmė tvirtas pozicijas –

-Negerbiu jų.

Mes augome vasario 16-os vakarais

Ant namų sienų purkšdami

Gedimino bokštus ir dvigubus kryžius

Po to skuosdavome iš tų vietų kuo greičiau

Kitą dieną apžiūrinėdami mūsų “darbelius”

Praeinant čiau.

Visa tai man nesukelia juoko ir dabar.

Bus dar begalė kartų: ir tų ir tų.

Bet tikriausia niekuomet nebus tų

Kurie vartytų komiksus apkasuose

Ir tų

Kurie nepriklausomoje dabartinėje

2000 –ųjų Lietuvoje

Švęstų Nepriklausomybės Dieną

Taip kaip mes priklausomomoje.

Na ir ką ?

Na ir nieko.

Tik tie

Kur su Rylke žuvo-

-Beprasmiškam kare-

-Tik jie užsimokėjo

Už viską gyvybe

O mes ? – ką mes-

– taip ir toliau dienas sau stumiam

Nepasimokę nieko

nieko

ne

2000m

—————————————————-

Žiūriu į drumzliną vandenį

Papūsk, vėjau

Aš matysiu dugną

———————————————————————–

Apspangau nuo lietaus

Nei čia masturbuotis nei ką

—————————————————————–

Kaip  apdainuoti mirtį ?

giesme rauda

klyksmu

malda

linksmu spiričiueliu

malda

tyla

————————————————————————

Šaltyje užsimerkiau

Ir šiek tiek sušilau

Atsileido kūnas

Ramu

Miriau?..

Gyvenu?..

———————————————————————

Krintančios

juoko kaskados

primena….

norisi pažiūrėt –

  • neatsigręžiu

————————————————————————

Žvakė

Simbolizuojasi

Su Dienos šviesa

Ir vis

šiek tiek jaukiau

Gyvenant tamsoje

Kine

Ne

Fuck

————————————————————

Taip norėčiau nupušėt

Rodos jau čia pat

bet galo nėra’

ir nėra’’

’   – dešininis  kirtis ant “ė”

’’  – kairinis  kirtis ant “a”

———————————————————————–

Koks skirtumas

Kaip tu leidi dienas ir naktis

Vis tiek niekas neįsiklausys

Į tavo širdies mintis

Todėl –

miegok ramiai

. . .

. . .

. . .

———————————————————————-

Poetės… … …

Dulkinasi su visais iš eilės

Kalės.

Poetai…

Dulkinasi su visais iš eilės

Poetai.

—————————————————————————

Pasigėriau su jūros ežiais

Ežiai šiaušiasi

Rodo savo spyglius

Leidžia baltas išskyras

O aš stebiu apsiblausęs.

Gurkšteliu pats

Kliūsteliu jiems

Ir pakreipęs galvą žiūriu:

Švento Vito šokį

Girtų jūros ežių

mirties konvulsijas

Savo romantiškas

Romantikos prostitucijas.

*Ir nesuprantu :

kas čia girtas

aš ar ežiai ?

miršta jie

ar mano…?

*banali pabaiga

Graikija 1999

—————————————————————

Žaltvykslės

*

Eikš , mylimasis,

Į mano plačiai atvertas

Tarpnemunės duris.

Pasėdėsim.

Žaltvykslių šviesoje

prie taurės

vyno

dugne

*

Eikš , mylimoji,

Į mano plačiai atvertus

Tarpnemunės vartus.

Pasėdėsim.

Prie butelio

“ Starkos “

dugne

—————————————————————-

SEKMADIENIS

Apsiginklavęs dviem distanciniais pulteliais

( jei pasakyčiau “ valdymo “ – būtų gremėzdiška )

leidžiu  Sekmadienį.

Aplamai , tai aš mėgstu  buitinį

subuitintą sex’ą

Šalia buteliai alaus –

sekmadienis – pagirių diena.

subuitintą , be romantikos

Taip ir gyvenam.

Vaizdas – garsas

garsas – vaizdas

jokių minčių…

Sekmadienį  matau…girdžiu…

————————————————————————

Ir nustojo saulė ridentis danguje

Ir sustingo oras  plaučiuose

Tebūnie

Vibracija į muziką

Muzika į ritmą

Ritmas į žodį

Tebūnie

Žemė oras

Ugnis voras

(voras taip pat tebūnie)

Žmogus…

Žmogaus sūnus……

(nereikia egzaltuotos tylos –

– apsiverksiu – graudu )

“ Atlikta “

“ Trokštu “

einubeT

 ——————————-

Sustingęs savo tuščiuos jausmuos

Bandau atrasti dar ką nors

Kuo galima  sužaist

Ir ko gal nebebus jau niekados.

Visa tai labai slegia.

Viskas preciziškai iššluota

Steriliai  išdezinfekuota

Tuštumos artumos

artumos – tuštumos

Visa tai slegia

————————————————————————

vandens garsai

Iš kaip visuomet negilaus miego

prižadino naktį mane

lašančio – tekančio vandens garsai.

Atsikėliau

perėjau namą

patikrinau kranus

– viskas tvarkoje.

Priežastis lauke.

Ir vėl guliu

nusiraminęs , bet nepatenkintas

įsiklausydamas į

barbenančius – lašančius – tekančius

vandens garsus.

————————————————————————–

Klasika

Šlykštu

Šlykštu

Ir sau pačiam

0 tuo labiau kitiems.

Neįsivaizduoju :

kiekvieną kartą

pirmykščius gaivalus

žmonijos pamirštus kadais

išjudinu ir rodau

savimi visiems kitiems.

Taip išdaužau ilgai ir sunkiai

puoselėtus rūmus.

.   .   .

Geriu,

po to šlykštu

šlykštu

—————————————————————-

Kaip narkomanas vandenį geriu

Pirmyn atgal  guliu galiu

ištryškę žodžiai geizeriai kapuos

vanduo į vandenį  kronštainai atkartos

2016———————————————–

[2016.03.08 22:04:28] gintas k k: vokietija turi nyčę, o lietuva maxą

————————————————-

[21:23:41] Maryla: kas maxui rūpi?
[21:23:51] gintas k k: maxui niekas nerūpi
[21:24:00] gintas k k: xanaxas
[21:24:02] Maryla: dėl ko jis gyvena?
[21:24:14] gintas k k: del to kad butą galėtų išsipirkt
[21:25:59] gintas k k: o tu ?
[21:26:24] Maryla: aš tai siekiu dvasinio nušvitimo
[21:27:12] gintas k k: tokie būna ?
[21:27:36] Maryla: pagrinde nieks nepraneša
[21:28:01] gintas k k: tai tada maxas nušvitęs\
[21:28:05] gintas k k: nes jis praneša
[21:28:15] gintas k k:  o jei kiti nepraneša tai ir nenušvitę
[21:28:23] gintas k k: vadinasi tai neegzistuoja
[21:28:53] Maryla: kaip maxas pranešė? per pagalbos skambutį? netikiu
[21:29:07] gintas k k: jo jis nušvitęs
[21:29:10] gintas k k: paklausk jo
[21:29:37] Maryla: maxas gali pasiūlyt tik by…ų ragažę, jo žodžiais sakant
[21:30:05] gintas k k: jis kuklus

—————————————-

Lietuviu gali pasijusti tik bulvių prisivalgęs, o ne kokiu ten ryžių ar tuo labiau makaronų

———————————————-

Išleist knygą. Klausimų knygą. be atsakymų.

Klausimai būtų tokie tipo:

Kaip Dievas elgiasi su narkomanais anapusiniame gyvenime jiems išėjus nuo netyčinio perdozavimo

————————————————

1980 sekmadienio vakarą grįžau iš čiuožyklos žiemą. labai sušalęs ir daug čiužinėjęs grojant povilaičio muzikai čiuožykloje sūduvos stadione. grįzau, o visa šeima per lenkų TV žiūrejo vesterna Limonadinis Džo. bet aš jo nežiūrėjau

———————————————————–

Eksperimentinės muzikos paskirtis yra kita, nei tik imitacija geros roko ( art roko –etc. aukcionas, king crimson) –( kas gal susiveda į puikų formos išpildymą.). eksperimentinės muzikos paskirtis yra ieškoti naujų sferų pasitenkinimui. T.y. nauju garsų, išraiškos priemonių, kurios suteiktų pasitenkinimą. Tai erdvės, kurios iki to laiko nebuvo siejamos su pasitenkinimu, ar jų- tų erdvių aplamai muzikoje nebuvo. Eksperimentinė muzika tai kažkas panašaus I ieškojimą, atradimą naujų hedonizmo formų. Roko muzika tik bando atkartoti esamas, sukurtas formas, kiek galima geriau.

Yra ir eksperimentininkų ( ben frost, Nicolas bernier) kurie eina pagal roko modeli. Bet tikra esmė eksperimentinės muzikos yra naujos hedonizmo nišos muzikoje . Naujų pasitenkinimo nišų, erdvių ieškojimas muzikoje.

————————————————–

saulytės klausimas: o erkės tai maži padarėliai ar gėlės ?

tėte, ar mes esam turtingi ? – o kas tai yra turtingi ? _ tie kas turi daug aukso

;iš tikrųjų tai mes neturtingi , nes daug aukso turi tik karalius

————————————————-

Velnias nekuria. Nieko.net ligų.

——————————————

Pan Sonic   koncertas     2002 08 03 Ryga     klubas Šautuve

Apie pačią kelionę   norėčiau pasakyti tik tiek, kad ji užtruko 6 val. ir autobuso bilietas iš Kauno į Rygą kainavo 35 lt. Latvijos sostinės stotyje mus pasitiko gausybė Pan Sonic plakatų .   Klubas Šautuve , kuriame vyko Pan Sonikų koncertas, veikia nuo 22.00 iki 05.00 val. Ir būtent tik nuo 22.00 žmonės buvo įleidžiami į klubą . Kai atėjome į vietą 21. 30 – nieko praktiškai nebuvo, tik keli organizatoriai, dėl ko   buvome šiek tiek nustebę, nors apie 24.00 val. žmonių, kurių amžius nuo 20 iki 45 metų , prigužėjo arti 500. Dėl pansonikų ,kaip man vėliau pasirodė, buvo atvykę mažiau nei 100. Klubas įrengtas buvusiame rusų kariuomenės   požeminiame bunkeryje , tik palyginti su mūsų Virpesiu   Vilniuje ( išplanavimas labai panašus ) , bene tris kartus didesnis . 22.00 val. pasirodė bufeto darbininkai nešini gėrimais ir užkandžiais . Renginio metu buvo galima atsigerti alaus , kokteilių , gaivių gėrimų ir lengvai užkąsti . Klubą sudarė pagrindinė salė – kambarys , kuriame ir grojo Pan Sonic gyvai + krūva dj’u ir mažesnė experimentinė salė, kur gyvai grojo Selffish / +371 Records (ambient, IDM) ir Bius vs. Olo Olo (glitch meets soviet analog retro) / Kolka Music + taip pat keli dj’ai. Dar buvo foje patalpa, kur buvo įrengtas bufetas ir gan didoka pereinama atsipalaidavimo salė su pasieniais   išmėtytais , dažniausiai užsėstais odiniais čiužiniais , kurie į galą renginio kai kam pasitarnavo jau kaip ir lovos .   Kalbant apie tai, kas vyko iki suomių dueto , tai gal įdomiausia atrodė Selffish pasirodymas( jei tai buvo Selffish, nes informacijos apie pasirodymų nuoseklumą niekur nebuvo , dėl ko aš ir pansonicų kelias minutes praleidau ) .Tai buvo kažkas panašu į industrinį , fašistinį , laužytų ritmų su vokiškais semplais techno variantą . Įkaitę , prakaituoti klausytojai- šokėjai su skiauterėmis įnirtingai kratėsi kartais nuskanduodami kokį fašistinį šūksnį . Muzika gal buvo šiek tiek monotoniška, bet gal ir stipriausia ta vakarą ( aišku, nelyginant su suomių duetu ).   Bius vs. Olo Olo grojo   tik senais       analoginiais   sintezatoriais ( video būtent ir rodė šiuos instrumentus )su paruošta audio medžiaga . Rezultatas nelabai įdomus : besitęsiantys garsai , truputis noiso , traškesių . Pagrindinėje salėje   dj’ai pradėjo nuo lengvo techno kol priaugo iki industrinio minimalaus techno – rezultatas gana vežantis ir įdomus , tik gaila, kad negaliu pasakyti tiksliai, kas kuriuo metu grojo: ar NGC-5128 & Deep-z / Fabrique (hard techno),ar Skun4 /Kolka Music (microhouse),ar Ivarx & Ivarzz / NO REST (minimal techno), ar Kleper (technoid-industrial), ar dar kokie kiti   .

     Buvau eksperimentinėje salėje, kai apie 1 val. priėjęs draugas pasakė, kad kažkokie panašūs į panasonikus garsai pasigirsta pagrindiniame kambaryje . Nelabai ko tikėdamas atsikėliau ir nuėjau ten . Tikrai taip – kažkas panašu į suomius . Scenoje tvyrojo mėlyna prieblanda , muzikantų nesimatė . Ir kaip tik prisiminiau vieną iš sceninių pansonicų reikalavimų – deep blue light . Pamažu yriausi į priekį , kol pradėjo ryškėti tie du žmonės,dėl kurių   aš ir trenkiausi į Rygą . Miko Vainio užsidėjęs beisbolo kepurėlę su raidėmis VVV , apsivilkęs skautiškus trumpom rankovėm marškinėlius , iš po kurių ant abiejų rankų bicepsų kyšojo lyg ir identiškos tatuiruotės , žemiau kurių puikavosi taip pat ant abiejų rankų   po identiškus , masyvius tris randus . Veidas neskustas , įraudęs , šiek tiek pavargęs . Ilpo Vaisanen apsivilkęs minimalistiniais trumpom rankovėm marškinėliais , veidas mažiau pavargęs . Prisiyręs prie pat stalo, ant kurio gulėjo jų instrumentai , pradėjau stebėti pasirodymą . Miko valdė semplerį ir mikšerinį pultelį , Ilpo šalia savęs turėjo garso procesorių , taip pat mikšerinį pultelį ir dar kažkokį didesnį agregatą

( pavaizduotą “ kulma “ albumo nuotraukoje ) su daugybe rankenėlių . Viskas prasidėdavo nuo Miko iš disketės paleisto ritminio pansoniško semplo ,į kurio ritminius kazusus vėliau įvažiuodavo Ilpo procesoriaus leidžiami ambientiniai tembrai ir kiek vėliau visa tai vystant , generuojant , vėlgi dažniausia Miko dėka ritmas tapdavo visiškai tobulai išgrynintas , “sumaitotas “ , sunoizytas .Gabalų pradžia būdavo grynai panasoniška , kai tuo tarpu pabaiga daugiau nei merzbowiška . Vėliau pereinamas motyvas, kurio metu tęsdavosi tembrai, ritmines spragas užpildant Miko pirštu išbaksnojant varijuojančius ritminius piešinius į semplerį , po to vėl ritmas, vėl improvizacija ir vėl merzbow ir t.t. iki kartais į pabaigą labiau pavykusiam “pjaustymui “ ( kaip vėliau girdėjau vienam gerbėjui sakant suomiams “ jūs šiandien geriau grojot   nei Jimi Hendrixas gitara “) Miko veidą iškreipdavo ekstaziška šypsena iki dugno atlaužiant kokį triukšminį distoršenų efektą. Ilpo tuo tarpu buvo šiek tiek santūresnis   – sykį “užsikaifavusiam “ ir matyt užsimiršusiam Miko netgi pasukiojo jo mikšerio rankenėles. Kartais   pradine ritmine kilpa tapdavo Ilpo pagautas ,   Miko išgautų -iš mikserio ištrauktų laidu metaliniais antgaliais baksnojant į pultelį – garsų motyvas .   Pasirodymą iliustravo video medžiaga , kurią Miko kontroliavo , retkarčiais pasukdamas mažo kvadratinio prietaiso rankenėlę ir šiek tiek pakeisdamas minimalistinio video projektoriaus   rodymo vaizdą. Pasirodymo metu šalia abiejų buvo padėta po alaus bokalą , kurį Miko dalijosi su neatsiklausiusiu jo leidimo gatavu gerbėju ( vėliau pagalvojau , kad tas fanas taip ir neprisimins , kad gėrė alų iš vieno bokalo su pansonikais). Ilpo, išgėręs vieną , paprašė antro ir jo prašymas buvo tuojau pat patenkintas . O atsigaivinti tikrai reikėjo -koncertas buvo grojamas nuoširdžiai – prakaito lašai ritosi nuo abiejų muzikantų veidų. Matėsi puikus savo reikalo išmanymas – kiekvienas rankenėlės pasukimas buvo atliekamas tiksliai žinant jo pasekmes , atlikėjai puikiai jautė vienas kitą , nebandydami vienas kito nustelbti , nors man pasirodė , kad 2/3 darbo , tiek pagaunant semplus, tiek juos išvystant, išjaučiant , natūraliai   atliko Miko. Paskutinės sekundės : motyvas tobulai išvystytas , žviegia kolonėles , salė plyšta , dalis klausytojų apleidę patalpą , nors pasirodymo pradžioje čia susigrūdo dauguma ,Miko krato virš galvos iškėlęs mikšerinį pultelį , tada jis atsuka jį į klausytojus , demonstratyviai užlaužia iki galo garsą ir visomis spalvomis šviečiant garso perkrovoms, ištraukia iš mikšerio laidus . Tyla . Tobula . Atlikta . Nedidelės ovacijos, padriki riksmai .Ilpo iš karto išeina . Miko lyg kažko   laukdamas , lyg ir bandydamas šypsotis- lūkuriuoja . Gerbėjas lyg gelbėjimosi ratą atkiša flajerį pasirašyti , Miko pasirašo ir tik dabar galutinai viską atlikęs išeina. Tik šį vienintelį momentą gyvenime pasigailiu , kad tokiuose koncertuose negalioja akademinių salių taisyklės – taip norėjosi bisuoti ! Koncertas užsitęsė apie 1,5 val. Nors tikrai pasakyti negaliu- nežvilgterėjau į laikrodį nei pradžioje , nei pabaigoje pasirodymo – laikas buvo išnykęs .

Išeinu į gryną orą . Entuziastingai šnekamės su draugu apie koncertą -jam nelabai patiko – sako nebuvo panasonikų , per daug triukšmo , nei vienam albume jie taip negroja. O aš sakau , buvo daugiau nei panasonikai , tai buvo tikrieji , kokie ir turėtų būti pansonikai -neiškastruoti , nenudrenuoti mute’o komercinių reikalavimų. Atsisuku atgal – Miko ir Ilpo pasiėmę savo kuklius instrumentus į rankas šiek tiek apleisti tyloje kažko lūkuriuoja . Juos pastebi kai kas iš gerbėjų , pora paprašo autografų ir tie patys paprašo juos nusifotografuoti kartu , ką ir padaro visai nepasididžiavę panasonikai. Ir nepasakytum , kad šie kuklūs vaikinai yra tie patys garso šamanai , kurie ką tik valdė kiekvieną salės atodūsį , jei ne antroji fotografija , kai fanas, paprašęs kažko , nusifotografuoja su jais , jau pasidėjusiais ant žemės aparatūrą , paskendęs linksmai pozuojančiuose   , ekspresyvios gestikuliacijos Pan Sonikų judesiuose. Privažiuoja automobilis , suomiai greitai pasiima menką savo turtą ir išeina iš atitvertos klubo teritorijos . Viskas.

   Klube toliau vyksta “tūsas” .Groja dj’ai. Pasišnekame su keliais linksmais lietuviais (vienas iš jų , ką tik po Ilpo ir Miko pasirodymo “ taip, atvykau iš Vilniaus dėl panasonikų ,o jie jau grojo ar dar tik gros ?..”) . Apie 05. 10 val. . visus likusius paprašo išeiti . 08. 10 val. sėdame į autobusą vykstantį į Kauną . Galvoju – geras koncertas tikrai daug bendro turi su religiniu   išgyvenimu . Nostalgiškai liūdnai įjungęs pastabų -įrašų perklausymo funkciją pridedu mobilųjį telefoną prie ausies – 3 min. pansonikų vis dar su manimi.

————————————————-

tie saliutai visą dangų sugriaus-saulytė

———————————————–

Saulytei atnesiau pasildytu cepelinu valgyt. Ir sakute. Saulyte valgo rankomis. Sakau- Saulyte, tai kam tau atnesiau sakute? valgyk su sakute .

Saulytte sako gerai. Paima pirstais cepelina, uzsimauna ant sakutes ir valgo .

———————————————————–
Arabų rastas gražus. Reiktų įvest arabų kalbą privalomą į mokymo programas
tuomet būt ugdomas grožio pojūtis. Grožio estetika

 ——————————————————

Klausimas:

Ką jums reikštų muzikinis ritmas? Ar sietumėte jį su pasaulio ritmu?

mano atsakymas:

Ritminė muzika laikoma mažiau dvasinga už neritminę – toks stereotipas. Prieš 10 metų kūriau tik ritminę muziką. Dabar kuriu praktiškai visiškai be ritmo (be akivaizdaus ritmo) muziką.

Nors šiuo metu ritminė muzika vėl ant bangos, man ji nelabai įdomi ir tikrai nebesinori man jos kurti. Bet tai nereiškia, kad prieš 10 metų kurtą savo muziką aš mažiau vertinu nei dabartinę. Tikrai ne. Taigi, kažkada muzikinis ritmas man labai daug ką reiškė -praktiškai tai buvo mano kūrybos ašis – šiuo metu muzikinis ritmas man nėra esminis muzikos elementas.

Aišku galima tai paaiškinti tiesiog mano muzikinio skonio pasikeitimu.

Ar aš muzikinį ritmą sieju su pasaulio ritmu?

Visu pirma reiktų išsiaiškinti terminą „pasaulio ritmas“- kas tai yra ? Tik tuomet diskutuoti. Bet tebūnie.

Pasąmonėje aš sieju muzikinį ritmą su pasaulio, gamtos ritmu.

Kažkada teko sukti roko grupės”Police” juostą sugreitintai. Visos dainos į galą natūraliai sugreitėdavo (manau, pačiai “Police” nežinant) – tai man labai primine seksą ir privertė susimastyti apie ritmo veikimą, jo artimumą su gamtos/Dievo įdiegtu ritmu žmoguje.

Bet jei šiuo metu kuriu beritmę muziką, tai ar tai reiškia, kad aš nenaudoju gamtos ritmo žmoguje? – Manau, kad viskas kur kas subtiliau muzikoje ir kūryboje nei tiesioginis muzikinio ritmo siejimas su pasaulio ritmu.

——————————————————————-

reikia per velykas baznycios procesija eiti apie maximas

———————————————-

antanelio mirtis arba kaip uzsikalti babkiu negyvenamoje saloje

————————————–

ryte valaisi dantis. besivalant dantis netycia dantu sepetukas nukrenta i klozeta. issitrauki is klozeto dantu sepetuka ir toliau valaisi dantis.


Bekalbant su draugu:

-ka veiki ?

-laukiu eileje.

_?

_ nu as antras eileje. dabar eile tevams, nes dar gyvi. o po to jau ir mums .


Kuryba tai buti cia ir dabar. mindfulness. Jei kuri , vargu ar kils mintys apie savizudybe. egzistuoja tik cia ir dabar. ne vakar ne ryt, bet tik si akimirka. zudomasi del praeities ar ateities. ( gal ). (mintys po O.N.)


Gryna muzika -ne muzikos koncepcija, ne koncepcija apie muzika – yra, buvo ir bus reikalinga, nesvarbu kokiam pavidale – cd, vinilu, kaseciu ar online digital pavidale.


I think he slightly going mad as we all do

———————————————————————-

Pop muzikoje yra kokybes standartai ir tai gerai. Tarkim  dauzydamas puoda tu negali pasakyti kad groji populiariaja muzika, nes niekas nepatikes. dauzydamas puoda gali pasakyti kad groji eksperimentine muzika tik taves niekas nesupranta, ir dar gali sakyt kad tai labia dvasinga muzika ( jei i puoda suduosi 1 karta I minute ar dar reciau ). Ir gali but kad kazkas tuo net patikes ir taves klausysis. Tiesa sakant eksperimentines muzikos istorijoje tokiu atveju apstu.


Jei kurinyje muzikos “nera” ar ji neidomi, tai visos koncepcijos yra niekines. Neina vezimas pries arkli.


Apie kritika. Jaunam kurejui pakirpti sparnus gebejimu nereikia, o uzauginti sparnus- reikia. Ir kadangi dazniausia kritikai buna nesirealizave kurejai ir pavydi gebejimu talentams, tai uzauginti sparnus yra mission impossible, ir aplamai tai net nera ju suvoktas tikslas – o turetu buti.. tiksla jie isivaizduoja kaip gramatiniu klaidu suabsoliutinima, kadangi tai jie ismano….


2014.09.04 14:17, gintas k rašė:
as einu namo ir tu eini namo ir visi eina namo . man nusibodo, ir ziuriu ar tiirpsta ranka , dar ka ziuriu ar eina parasyti emaila ir dar kai ka . nu zodziu bandzau  ziuret ar tirpsta ranka , ne tirpsta arba tirpsta . dar kas nors eina namo. vosis eina namo ir eina. koncentruoti demesi . dar karta rankos riesa uz verstas i virsu ir tuomet tirpsta ranka . o ggal raumenys neprate . kas zino . rasyt ir rasyt ir bandyt rasyt . gal ir raumenys .kas zino kas nezino . jau tirpsta rrankair sunku rasyti . gal del ilgo nerasymo . o gal del ko kito. kazkodel pasislenka raides . kas zino del ko. rasyti ilga laiska . ir dar ilgesni laiska . karsta ar ne karsta . ilgas laiskas .rankos virsuje. o rankas reikia pratinti. ir laikyti kompiuteri. ir ziuret ar viskas gerai . taip neprates rasyti. gal ekoskopuoti ranka. o ggal ir ne . gal del to gal del to . parasius pradeda skauudeti desine ranka ir peti. kas zinodel ko. tirpsta ir iski skauda. gal uzverzta, o gal ir ne . desinys petys . ziureti reikia . ka ziureti. ? pulsa ir temperatura . gal jau uzteks rasyti . isiskauda eesini peti. rankos iskelotos i virsu dreba , pirstai dreba . virpa .neprate. atprate. dreba.mkwmefkwklmfl ohiowehkjnaa ndkjjsvkjjn;knnfnkjnefkjjnknfekjn cknokomnoewkmflkskvm ;krr-9298uruy8yyriuhiiffecknjnkjnncknkjcnkkweqnkjnkjncknkjwjenkncknkcnkcnwekcnkncnc

————————————————————-

“Kalbėjimas yra darymo alternatyva”. Kompozitoriai rašydami, pateikdami šalia kūrinių didžiules, neva tai,  koncepcijas apie tai, apie ką yra kūrinys, aiškindami kūrinį, tiesiog nuima svorį nuo muzikos. Arba jei kūrinys yra silpnas taip, galima sakyt, bando sustiprinti kūrinį koncepcija. Aš, ignoruodamas iš esmės koncepcijas, kartais šaipydamasis iš jų, noriu palikti visą svorį, visą svarbą, reikšmę muzikai, muzikinei medžiagai.

——————————————–

Tuo metu kai mums buvo 12-27 metai su grupe Modus ir anksciau (Pesimistai, Ieiti draudziama) buvo tikriau nei tai ka mes dabar darome. Dabar prisideje ir pinigai ir  garbes troskimas ir statuso islaikymas. O anksciau buvo tik jausmas, be visu pasaliniu apnasu. Jausmas ir yra esme kuryboje.

*********************************************

Ką aš prisimenu anksčiausia? Prisimenu gulintis vežimėlyje, senoviškame vaikiškame, greičiausia mėlynos dirbtinės odos, aukštai iškeltame, laibais stipinais, vežimėlyje, prie 5-os vidurinės  mokyklos, kuri stovėjo šalia mūsų penkiaaukščio namo. Buvo vasaros metas, aš gulėjau paliktas pietų miegui lauke, pavėsyje prie mokyklos laiptinės. Tėvai kažkur išvažiavę ir palike mane saugoti kaimynu mergaitei. Tai, kurios seseriai po kelių metų bandžiau taikytis į vyrus ir užaugęs žadėjau vesti. Tėvams grįžus jie pasigedo pinigų stalčiuje. Visų žvilgsniai nukrypo į mane saugojusią mergaitę. Kaip ta istorija pasibaigė nepamenu. Mama sako, kad aplamai šios istorijos aš negalėčiau prisiminti, nes pernelyg mažas buvau, bet vis tik ją pamenu. Ir tai yra pirmas mano prisiminimas šioje žemėje. Man buvo apie 1,5 metų.

 Prisimenu, kai būdamas kelių metų iki mokyklos žaisdavau su draugu Gintaru. Vėliau atsikraustė kaimynas Eimius. Prisimenu pas Gintarą virš veidrodžių kabėjusių halogeninių lempų kvadratines 70- jų  dizaino formas, ir sandėliuką, dabar vadinamą uošvės kambariu – ten mes liūdnai traukdavome dainą „O tu pašvilpauki bernioke virš Suvalkijos lygumų“. Gintaras turėjo taksą Reksą, kurį kartą suėdusį pastipusią žiurkę puolė maudyti vonioje į snukį pildami šampūno upes. Nuo to laiko šuns akys žvelgė skirtingom kryptim. Dažytus kvadratinius ornamentus 70-uju dizaino pamenu ir mūsų kambariuose. Puikiai prisimenu ir savo prosenelę. Augau su ja. Tėvai išeidavo į darbą, o aš likdavau su prosenele ir su laiptinės draugais. Kartais ji mane išsiveždavo traukiniu į Kauną, praleidę visą dieną Kaune, grįždavome vakarop, prieš tėvams pareinant iš darbo – aš prosenelės neišduodavau – namuose apie kelionę neužsimindavau ir jie taip ir nesužinodavo kur mes praleidome dieną.

  Prosenelė mokėjo ir pasakodavo man daug anekdotų, ir nors paprastai niekuomet nesikeikdavo, anekdotuose nevengdavo tokių žodžių kaip „bybis“, “apšikta virvė“. Juos prisimenu iki šiolei – anekdotus apie vokiečiu kareivius. Kai draugams juos papasakodavau jie keistai sukiodavo galvas. Prosenelė buvo išmaišiusi pasaulį, išgyvenus abu pasaulinius karus ir pilna istorijų. Pasakojo kaip su savo mama slėpėsi nuo vokiečių kareivių medinių klumpių pilname rūsyje ir jas aptikus vokiečiams ir jau vedant  sušaudyti, išsipirko didžiuliu sviesto gabalu suvyniotu į nešvarų popierių – taip jos išliko gyvos. Su pasišlykštėjimu pasakojo ir apie savim patenkintus lietuvius grįžtančius iš žydų šaudymų. Iš jos išgirdau ir apie tai, kaip Napoleonui užėmus Lietuvą, žmonės prie namų ėmė grandinėmis rakinti meškas, tarsi sarginius šunis, taip apsisaugodami nuo prancūzų kareivių. Taip pat ji, virtuvėje begaminant valgį, man pasakojo ir biblijinių istorijų – apie tai kaip kalaviju buvo nukirsta Romos kareivio Malkaus ausis.

 Vieną šaltą žiemos dieną buvau išėjęs čiuožinėti, slidinėti nuo Jablonskio mokyklos kalnų. Užtrukau iki vėlumos ir sušalau į ragą. Treninginės kelnės su išsimušusiais keliais buvo suledėję – galima buvo laužyti. Taip vos krutindamas kojas grįžau namo. Prosenelė pamačiusi šį vaizdą išsigando ir greitai išrengusi ištrynė mane spiritu. Po truputi atitirpau.

 Jai vis žadėjau, kai ji mirs, iškast jos kapą ir duoti jai valerijonų – tuomet ji vėl atgis. Ji mirė sulaukus 93 metų, man būnant dešimties metų. Tuo metu kai ji merdėjo savo kambaryje,  mes visa šeimyna miegojome kitame. Ji mirė naktį. Aš nors ir girdėjau šurmulį, suaugusiųjų pokalbius apie visus ruošos darbus, apsimečiau miegančiu ir taip pragulėjau visa naktį. Nuo to laiko man apsimesti miegančiu gan paprasta.

Vakarais  nuo šeštos valandos – tuo metu televizijos transliacijos šiokiom dienom prasidėdavo nuo šeštos valandos vakaro – įsijungdavome televizorių – retai pas ką jis tuomet dar buvo. Rodydavo tokias laidas kaip Ateizmo Pasaulyje – ten vis bandydavo diskutuoti, įrodinėti, kad Dievo nėra – nors ir šiaip nepamenu, kad kas iš kiemo vaikų būtų ėjęs į bažnyčią; Keliai Mašinos Žmonės – laida apie automobilius, pavadinime esantis žodis „mašina“ tiesiog pirštu parodo, kad automobiliais mašinų niekas tuo metu nevadino; Langas į Gamtą – ši laida apie gamtą man labiausiai patiko – ją transliuodavo savaitgaliais – savaitgaliais televizijos transliacijos prasidėdavo nuo ryto. Siaubo kiną Baubą, rodytą vakare ir mus su sese baisiai gąsdinusį, taip pat teko matyti, tik iki galo niekaip neišeidavo pažiūrėti – būdavo vėlu ir per vidurį kino tėvai mane – sesė tuomet jau gulėdavo – nuvydavo miegot į kitą kambarį.

 Taip pat kambaryje, ant keturių kojų, stovėjo ir didelis patefonas su lempine radija. Plokštelių namuose buvo daug ir įvairiausių – aišku, tik tokių, kokias mamai pasisekdavo nusipirkti univermage – nuo lietuviškos estrados – Kuodžio ir Girijoto atliekamų dainų – tėvo muzika, Povilaičio 1976 metų albumo, į plokšteles įrašytų anekdotų, pasakų – tai irgi mielai klausydavau iki jugoslavų disko Sašos Subotos ansamblio ar  kitų mažiau žinomų, bet toleruojamų SSSR, atlikėjų  – pamenu, labai patiko Sheila  daina  Les rois mages – atlikėją atsirinkau tik dabar, praėjus 45 metams pagal plokštelės katalogo numerį, tuo metu vardai man tikrai nerūpėjo, man buvo penkeri. Radijos, kuri dažniau šnypšdavo, nei grodavo muziką,  irgi klausydavau – ilgesinga lietuviška daina Čipolinas  skamba ausyse iki šiolei. Vėliau, tėvams įsigijus mašiną ir pradėjus važinėti apsipirkinėti į kitus miestus, miestelius, Šakiuose tėtė nupirko nešiojamą radiją VEFą, kurį galima buvo klausyti visur. Per šį VEFą, kažkada susirgęs, gulėdamas lovoje, radiją pasidėjęs ant spintelės virš galvos, išklausiau visus Brežnevo, kažkurio CCCR suvažiavimo, pranešimus – ilgai tai truko. Rusiškai nesupratau – mokykloje rusų nesisekė, bet ir suprantantieji ir norintys kažką suprasti, nemanau, kad ką suprato daugiau nei aš. Sekmadienio rytais klausydavau laidas, viktorinas skirtas vaikams, o šeštadienio ankstyvais rytais mėgau transliuojamas laidas apie gamtą.

Mašiną – baltą pirmuką Žigulį – tėvai nusipirko man būnant šešerių. Su juo buvome užsibrėžę pasiekti net Krymą, bet užklupus šešių dienų liūčiai,pusiaukelėje  teko apsisukti ir grįžti namo. Važiavome kartu su tėvo pusbroliu Algiu, kuris turėjo Volgą ir ant kurio kapoto puikavosi sustingęs šuolyje briedžiukas ar žirgas – Volgos  simbolis. Miegodavome palapinėse ir valgėme didelius arbūzus, pirktus paskutiniame kelionės taške – Lvove. Kitais metais aplankėme Latvijos kurortą Jūrmalą. Savaitgaliais vis išvažiuodavome ar tai į Kaliningrado srities miestus – Nesterovą, Gūsevą, Černiachovskį  ar į Baltarusijos pusę – Gardiną  ar šiaip į aplinkinius miestelius – Kazlų Rūdą, Šakius – apsipirkti. Kadangi tuo metu prekių aplamai mažai būdavo parduotuvėse, šios išvykos buvo ir pramoga ir tarsi medžioklė – o gal ką kur „išmes“, pvz. boloninių striukių ? Iš Nesterovo, Gardino parsiveždavome skanių meduolių, bandelių, žuvies konservų. O kartą už milžinišką sumą rublių – man rodos 600 – Gūseve ar Černiachovskyje tėvai nupirko sesei net žieminį paltą. Vasarom važiuodavom grybaut į Dzūkiją. Prigrybavus, papiknikavus miške, tėvas didžiausius baravykus gražiai sudėdavo ant visų ragažių, kibirų viršaus – kad visas kiemas, nešant grybus namo iš mašinos – matytų! Kad, neduok Dieve, neparturėtume milžiniškos gėdos, jei kartais grįžtume be grybų. Vasaromis važiuodavome ilsėtis į Šventąją pas gimines Antaną ir Stasę. Išvyka prasidėdavo 5 – 6 val. ryto ir trukdavo šešias valandas. Dažniai autostradoje nusidriekdavo ilgos kareiviško transporto vilkstinės, tuomet kelionė dar pailgėdavo. Nuvykus, prasidėdavo dešimtį dienų trunkanti šventė. Apart, deginimosi ir maudymosi jūroje, kas sudarė tik nedidelę poilsiavimo dalį su tėvais, su giminaičių vaikai Gyčiu ir Alvyda laipiodavome į švyturį, aplankydavome „aukso ragą“, sūpuodavomės  ant „beždžiontilčio“, maudydavome upėje – jūrą jie ignoravo ir užsiiminėjom begale kitų niekų. Šventojoje kavinėse skaniausias ir pagrindinis patiekalas būdavo pieniškos dešrelės su garstyčiomis ir pieno kokteilis. Giminaitis Antanas – milžiniškas žemaitis, pas kurį apsistodavome, iš uosto parnešdavo rūkytų ungurių ir šiaip visokiausių deficitinių žuvų. Antano mama, gyvenanti kartu ir kalbanti sunkiai suprantama žemaičių kalba vis išvirdavo šilkinės košės. Leidžiant laiką Šventojoje, aplankydavome Mosėdį, Darbėnus, Latvijos miestus. O kartą, jau sutemus, Antanas mus – sūnų Gytį, dukrą Alvydą, mane su sese ir dar kelis bepoilsiaujančius vaikus – susodinęs į savo mašiną, netilpusius sugrūdęs į bagažinę, vežė vogti žirnių. Jau daug vėliau, be tėvų, poilsiaujant, taip pat teko užsukti pas Antaną su Stase – jie gyveno tame pačiame name, tačiau jau išsiskyrę, pasidalinę namą per pus. Alvyda dirbo Palangos oro uoste, o Gytis, linksmas kaip ir anuomet vedęs kiek vyresnę moterį su vaiku, gyveno sodo namelyje, vis regzdamas vieną už kitą gudresnius kontrabandos planus.

———————————————–

 Kai man buvo 4-5 metai su Gintaru traukdavome į žygius po miestą. Miestas tuo metu buvo daugiausia medinės architektūros, centre stovėjo mūriniai dviaukščiai namai, greičiau panašūs į griuvėsius ar šabakštyną, kas vėliau tapo skambiai vadinamu senamiesčiu. Tuo metu mieste buvo vienas penkiaaukščių namų rajonas vadinamas Mikrorajonu arba Mikru, kuriame aš ir gyvenau.

  Iš kur aš žinau, kad man buvo  ketveri penkeri ? – labai paprasta – Gintaras buvo metais už mane vyresnis, jis nėjo dar į mokyklą, vadinasi jam tuo metu buvo šešeri, penkeri, man ketveri penkeri. Kartą mes išsiruošėme kvartalo gale aplankyti statomo mėsos kombinato. Stovėjo pastato tik mūriniai griaučiai. Mes įėjome į pastato vidų ir kažkaip papuolėme į pamatų duobę. Išlipt nepajėgėme. Po darbo grįžus mama mūsų aišku pasigedo ir visur kvartale ieškodama priėjo ir mėsos kombinato statybas. Išgirdus mūsų šauksmus, mus surado ir ištraukė iš duobės. Viskas gan laimingai baigėsi, išskyrus tai, kad grįžęs aš gavau lupt, kas buvo įprasta tokiais atvejais. Bet tai neatbaidydavo mus nuo nuotykių troškimo. Kitą kartą išsiruošėme pas mano dėdę Liubinską apžiūrėti nutrijų. Dėdė gyveno nuosavų vienaaukščių medinukų namų rajone ir tvarte metaliniuose narvuose laikė nutrijas. Prie tvartelio stovėjo šuns būda. Aš įsivaizdavau, kad Kaukazo aviganio veislės šuo – tuomet vadinamas vilkinis šuo – mane puikiai atsimena ir pažįsta, kadangi karts nuo karto  mes su tėvais pas dėdę apsilankydavome ir žaisdavome su šuniu. Taigi, mes drąsiai įėjome pro šunį į tvartelį. Jis draugiškai mus įleido. Kai apžiūrėję nutrijų narvus susiruošėme išeiti, tuomet ir baigėsi šuns nuolankumas.  Vos tik bandome kelti koją iš tvartelio – šuo urzgia, loja. Mes patys buvome čiut didesni už šunį, neliko nieko kito kaip laukti pasirodant dėdes. Visa laimė, dėdė grįžo namo per pietų pertrauka, tuomet ir išleido mus iš tvartelio.

  Beaugant laiptinė tapo pagrindinė mūsų, vaikų, susibūrimo vieta, čia virė ir intensyvus mūsų gyvenimas. Čia nutiko ir pirmosios patirtys susijusios su žalingais įpročiais. Būdami penkerių – šešerių, surastas cigarečių nuorūkas slėpdavome antram aukšte kabančiose pašto dėžutėse, o ant palangės atsisėdę, ten ir rūkydavome. Kartą mums betraukiant dūmą, mano mama leidosi laiptais žemyn, netikėtai užklupti, greitai kas kur papuolė puolėme slėpti cigaretes. Mama gal būtų nieko ir nesupratusi – maža kas laiptinėse tuo metu rūkė, bet pastebėjo iš mano, ar iš Gintaro užnugario rūkstantį dūmą, mat degančią cigaretę jis ar aš buvome paslėpę užpakalinėje kelnių kišenėje ir ten ji pradėjo baisai smilkti. Tą karta buvome visi įskųsti tėvams ir atitinkamai buvome nubausti. Taip pat laiptinėse, kiek vėliau, mes su Eimiumi ir kitais vaikais iš faneros išsipjovę gitaras, rengdavome koncertus. Mergaitės susėdę ant palangės atidžiai mūs klausydavo. Daugiausia ovacijų sulaukdavo Bony M Rivers of Babylon, – jų pasirodymą 1979 Sopoto festivalyje per lenkų televiziją žiūrėjome kartu su kaimynais, dideli maži išsižioję, suklaupę prieš televizorių.

——————————————————–

 Kartą MOKS menininkų rezidencijoje, susėdus visiems rezidencijos dalyviams ratu ant grindų, iš John Grzinich išgirdau klausimą – kokia jūsų pirmoji įstrigusi garsinė patirtis? Pradėjau galvoti ir prisiminiau. Kai buvau tų pačių keturių  ar penkių metų, mes su mama į miesto centrą eidavome gatve esančia šalia Jablonskio vidurinės mokyklos. Gatvės gale, praktiškai miestelio centro viduryje stovėjo buvęs sinagogų mokyklos kompleksas, kuriame tuo metu buvo įsikūręs siuvimo fabrikėlis. Langai visuomet būdavo praviri ir iš vidaus sklisdavo milžiniškas triukšmas, kurį skleisdavo nuolat ritmingai veikiančios audimo staklės. Eidamas pro fabriką net pritūpdavau nuo graso stiprumo. Triukšmas atrodė fiziškai nepakeliamas. Mane apimdavo nesuvokiama baimė pagalvojus, kaip žmones gali dirbti tokiame triukšme. O gamykloje pamainomis – po 12 valandų dienomis naktimis dirbo mūsų kaimynė Makštutienė. Tarsi ir linksma moteriškė buvo, tik mirė anksti nuo keistai sekinančios neurologines ligos. Net neabejoju, kad prie to prisidėjo ir darbas toje nepakeliamo, nuolatinio, alinančio triukšmo aplinkoje.

Ankstyviausi prisiminimai apie sesę siekia mano antruosius metus. Sesė buvo ketveriais metais už mane vyresnė. Kai ryte nubusdavau tamsiame kambaryje vienas – nors miegojau kartu su sese, kitame kambaryje – gyvenome dviejų kambarių bute – jau virdavo gyvenimas. Aš apsimiegojęs atidarydavau duris į šviesa nutviekstą kambarį – kažkodėl prisiminimuose išlikęs tamsusis metų laikas – už lango tuo metu būdavo tamsu. Mane pasitikdavo mamos šypsena, ji šukuodavo, pindavo sesei ilgus plaukus ruošdama ją į darželį. Aš darželio nelankiau. Kitas su sesės darželiu, esančiu už sekančio penkiaaukščio, prisiminimas ne visai malonus. Kartą man pradėjo skaudėti dantį, o gal dantį reikėjo rauti ir mama mane nuvedė pas dantistė dirbančią tame sesės vaikų darželyje. Belaukiant dantistės neištvėriau ir nutaikęs progą, nešiau kudašių namo. Mama juokdamasi grįžo namo iš paskos. Daugiau manęs pas dantistę nevedė.

Apie tėvą pirmas prisiminimas yra kai jis mane buvo paėmęs ant rankų ir mes vaikščiojome Klevų gatve, esančia šalia mūsų penkiaaukščio namo, bet jau ne vadinamajame Mikre, o vienaaukščių medinių namų rajone, kur paaugus mes su vaikais siaubdavome braškes, bobines kriaušes ir kitus vaisius iš žmonių daržų. Taigi, mes su tėte buvome išėję pasivaikščioti Jis nešė mane ant rankų, nors aš tuo metu jau vaikščiojau. Mes nuėjome pas jo draugą,  gyvenantį šalia mėsos kombinato – tėtė dirbo mėsos kombinate – į svečius. Jie – tėtės draugas su žmona ir dviem vaikais gyveno, kaip aš dabar suprantu, bendrabučio tipo kambarėlyje su balkonu. Iki šiolei prisimenu savo baimingą nusistebėjimą – kaip keturi žmonės gali gyventi tokiame mažame kambarėlyje, kai norint prasilenkti reikėjo pasisukti šonu. Tėvui atėjus prasidėjo linksmos šnekos, greitai atsirado butelis degtinės ant stalo kas buvo įprasta anuo metu.

Su Klevų gatve surišta daug prisiminimų. Vienas iš jų kai man buvo gal 5 metai, vasaros popietę aš pasiėmiau iš taupyklės pusė rublio, o gal ir visą rublį, nuėjome su Gintaru į Rasą (taip vadinosi parduotuvė, kuri stovėjo šalia Klevų gatvės ir kur mes pirkdavome maisto produktus) ir prisipirkome skaniausių įsivaizduojamu vaišių: limonado – gal Buratino, o gal Citro – stiklinimuose buteliuose – tuo metu visa tara buvo tik 0,5 litro stikliniuose buteliuose, o limonadas pastovėjęs dvi dienas prarūkdavo, ji prisireikdavo išpilti; ir sausainių, pavadinimu berods Gaidelis, kurie būdavo supakuoti į kvadratines popierines pakuotes. Taip apsipirkę mes patraukėme į Klevų gatvės gale esančią pievelę per kurią tuo metu tekėjo upelis ir ten stovėjo lieptelis per jį – po kelerių metų toje vietoje buvo pastatyta 7-oji vidurinė mokykla. Ten mes pasidarėme puikų, kaip dabar pasakytų – vakarėlį. Po to, jausdamiesi nuo nieko nepriklausomi, turintys savo paslaptį, puikiai praleidę laika, pasisotinę liūdno pasaulio gyvenimo džiaugsmais, grįžome namo.

Į mokyklą mane bandė leisti šešerių, nors tuo metu mokyklą lankyt vaikai pradėdavo sulaukę septynerių metų. Pamenu, prasidėjus vasarai buvo 10 dienų paruošiamasis laikotarpis pirmajai klasei. Po šio paruošiamo mokyklos lankymo laikotarpio, nors visas užduotis atlikau ne prasčiau nei kiti vyresni vaikai – mokytoja nusprendė vis tik suteikti man dar vienerius metus laisvės ir pasiūlė ateiti sekančiais metais kaip ir priklauso. Taigi, mokyklą pradėjau lankyti sulaukęs septynerių. Pradėjęs lankyti mokyklą jaučiausi kaip indėnas išplėštas iš prerijų ir patalpintas i rezervuarą. Kiekvieną miela dieną po  pamokų mane užplūsdavo nerimas galvojant apie sekančią dieną mokykloje. Tokį patį jausmą vėliau patirdavau būnant penkiolikos, išvažiavęs mokintis į Vilnių, savaitgaliais, grįžus namo. Sunkumas krūtinėje užguldavo  sekmadienio popietėm, kai artėdavo neišvengiamas laikas palikti namus. Panašų jausmą išgyvenu iki šiolei sekmadieniais prieš prasidedant naujai darbo savaitei. Pradėjus lankyti mokyklą man šis nemalonus jausmas tapo kasdieninis.

Mokykloje tarp vaiku turėjau autoritetą, mokytis sekėsi gerai – pažymių knygelėje puikavosi penketukai. Tik kartą, dėl kažkokios priežasties, mokytoja parašė dvejetą – vienintelį per visus mokslo metus. Aš puoliau į ašaras ir visos klasės akivaizdoje, atsiklaupęs prašiau mokytojos nerašyti dvejeto. Bet mokytoja Difartienė nesileido sugraudinama ir dvejetą įrašė.

Vėliau Darius pasakodavo, kad pirmoje klasėje – lankėme ta pačią klasė, per pertraukas aš išsiimdavau šokoladinę saldainę – greičiausia Raudonąją Aguoną – įsivyniodavau ją iki pusės į saldainės auksiuką  ir mėgaudamasis pamažėl čiulpdavau. Matyt taip ir būdavo, kadangi mama dirbo konditerijos ceche ir mano mėgstamų šokoladinių saldainių – Raudonosios Aguonos, Karakum, grilijažinių saldainių namuose niekuomet netrūkdavo. Šių skanumynų parduotuvėse taip lengvai nebuvo galima nusipirkti, parduotuvėse būdavo tik kietos čiulpiamos saldainės, bombonkės (rutulio formos saldainės) ir dviejų rūšių irisai – tokie, kurie lengvai susikramtydavo ir tokie, kuriais galima buvo išsilaužyti dantis. Nors iki mokyklos, pasak mamos, šokoladines saldaines aš ignoruodavau – jei kažkas jų pasiūlydavo aš paniekinamai atšaudavau, kad tai ne saldainės – mėgstamiausios būdavo čiulpiamos dar vadinamos ledinukais. Šokoladines pamėgau tik vėliau.

Pirmą klasę lankydamas, matyt iš to laisvės netekimo sielvarto, susirgau. Kelis mokslo metų mėnesius praleidau namie. Po ilgų tyrimų nustatė, kad man lėtinis plaučių uždegimas (dabar tokios ligos ligų kategorijoje nebėra). Teko mėnesį, kelis kartus į dieną,  vaikščioti pas, už kelių namų gyvenančią seselę – turėjusią blondiną sūnų iš pradžių vadintą daktariuku, vėliau Maryte – ir leistis skaudžius antibiotikus – peniciliną. Vaistų leidimo, tiksliau pasiruošimo leidimui procedūra tuo metu buvo kiek varginanti –   naudojami tie patys švirkštai, po kiekvieno dūrimo turėjo būti nuvirinami.

—————————–

Tėvas nuo pirmos klases leido, greičiau vertė, nors aš ir neprieštaravau mat bijojau, vaikščioti į privačias akordeono pamokas. Mokytojas, mūsų giminaitis Laimius, būdavo gan užimtas ir kartais jo tekdavo laukti po valandą  penkiaaukščio namo laiptinėje. Tėvas, grįžęs iš darbo, atitraukdavo mane nuo visu žaidimų su draugais ir liepdavo užsiiminėti akordeonu. Akordeonu išmokau groti du kūrinius – Suliko ir Ko Liūdi Berželi. Po metų, dviejų mokytojas mane pramokino ir pūsti saksofoną.

Bebaigiant trečiąją mokyklos klasę, tėvas mane nutarė leisti mokintis į muzikos mokyklą. Tris mėnesius vyko paruošiamasis mokymasis, po kurio vyko atranka ar tai egzaminas į mokyklą. Paruošiamuosiuose pamokose solfedį mus mokino mokytojas Banzaitis. Jis per tris mėnesius, iš vaikų nepažystančių natų, norėjo padaryti taip, kad mes rašytume aštuonių taktų melodinius diktantus. Gavosi, kad praktiškai visiems mums paruošiamukams po trijų mėnesių, jis vis laidydamas juokelius,  suraitė dvejetus ir atidavė į priėmimo komisijos rankas. Nežinau ar dėl to solfedžio dvejeto, bet į akordeono klase – taip trokštamą tėvo – manęs jau nebepriėmė – į akordeoną buvo didžiausias konkursas – ir pasiūlė pasirinkti kažką kito. Buvo atsiradęs naujas instrumentas  saksofonas ir aš po ilgu dvejonių – saksofonas konkuravo su trimitu – pasirinkau saksofoną. Prie manęs priėjo linksmas, džinsais mūvintis mokytojas Juškauskas – kaip vėliau sužinojau iš tikrųjų jis buvo klarneto mokytojas, bet tikrų saksofono mokytojų tuo metu aplamai nebuvo dėl politinių šio instrumento aspektų – pavadino mane džigitu ir priėmė mokintis.

Tiesa, prieš pradedant lankyti muzikos mokyklą buvo keli ir kiti mano bandymai lankyti būrelius. Bandžiau įstoti į dramos būrelį, bet po atrankos, liepus man kažką suvaidinti, o man pasirodžius labai nykiai, buvau užrašytas į antraeilius aktorius. Vėliau lyg ir bandė man duoti kažkokią rolę kažkokiame vaidinime – gal statisto ? – tik nepamenu, kad bučiau vaidinęs – matyt nusprendžiau, kad tai ne man. Dar lyg ir bandžiau į Vyturėlio chorą užrašyti, bet gal manęs ten irgi nepriėmė, o gal persigalvojau, bet choro nelankiau. Apsiribojau privačiomis akordeono pamokomis ir biblioteka… Knygas ryte rijau, bet apie tai jau atskira istorija…

————————————————————-

2021/01/01

Kaip mes švęsdavom Naujuosius Metus? Be jokios abejonės, tai būdavo didžiausia metų šventė. Vakare pavalgę, rinkdavomės laiptinėje ir žaisdavome žaidimus. Dažniausia žaisdavome skiniuką – pasislėpusių reikėdavo ieškoti užristomis akimis. Slėpdavomės visur laiptinėje, ypatingai mėgdavome slėptis užsikabaroję ant laiptų  turėklų. Turėklus naudodavome kaip kopėčias, kuriomis laipiodavome iš trečio į penktą aukštą nesinaudojant laiptais. Buvo kažkiek pavojinga. Prieš pat dvylika visi apsirengdavome – sniego daugiau mažiau būdavo visuomet ir išgužėdavome į kiemą. Prasidėdavo visuotinis šėlsmas – visi, pažystami nepažystami bučiuodavosi, šaudydavo šampaną, sveikindavo  vienas kitą su Naujaisiais Metais. Karininkai, rusai gyvenantys name, pasiruošdavo profesionalių fejerverkų. Bet dažnai būdavo naudojami ir savadarbiai sprogmenys. Mes, vaikai, taip pat dieną  prieš tai, praleisdavom darydamiesi „bombioškes“. Tai būdavo nukrapštyta siera nuo degtukų galvučių stipriai apvyniota medžiagine izoliacija su skyle palikta padegti sierai. Padegus skylėje esančią sierą reikėdavo kuo greičiau mesti „bombioške“, kuri ore arba nukritus turėdavo sprogti. Aš irgi visuomet pasidarydavau bombioškių, tik man jos niekuomet nesprogdavo. Dienos darbas nueidavo šuniui ant uodegos, bet aš per daug nepergyvendavau. Berniuko pavarde Ščiučka, mes ji vadindavome Ščiučka Jeronimas, tėvas visuomet pasidarydavo kažkokį sprogmenį iš didelės, gal metro ilgio ir pusės metro pločio pūslės, jau nepamenu kaip ir kas ten sprogdavo, tik visas namas – kas lauke, kas iš balkonų – pagarbiai stebėdavo, kaip Ščiučkos tėvas sprogdindavo sprogmenis viduryje kiemo, esančio tarp dviejų penkiaaukščių. Ščiučkos tėvas aplamai buvo pažangus žmogus– turėjo senos laidos, kelių milimetrų storio skardos, moskvičių ir karo laikų, vokiško dizaino motociklą su lopšiu.

Po Naujųjų metų dažnai vykdavo mūšiai tarp mūsų trijų, vienas kito greta stovinčių penkiaaukščių namų. Ginklus darydavomės iš išmestų naujametinių eglių kamienų. Šakos buvo nudrožiamos, o kamienas naudojamas kaip kuoka. Kelias dienas kieme tvyrodavo karo atmosfera. Kariniai štabai įsikurdavo sklepuose, dabar vadinamuosiuose rūsiuose, kur laikydavome ginklus. Laikui bėgant karinis entuziazmas išblėsdavo ir karas dažnai pasibaigdavo taip ir neprasidėjęs. Nors vėliau sklisdavo gandas, kaip kažkas kažką stipriai pritalžė, kas buvo drąsiausias mūšiuose ar kuris namas nugalėjo.

Kalbant apie būstines, jomis tinkamų vietų ieškodavome visuomet ir jas nuolat kažkur įsirenginėdavome. Dažniausia būstines įsirengdavome namų sklepuose iš kartoninių pakavimo dėžių, atlikusių nuo ar tai baldų ar kitų didelio gabarito daiktų. Sklepuose būstines įsirengdavome kažkieno vieno vaiko sklepe, to kuris gaudavo tėvų leidimą ir raktą nuo sklepo, niekieno sklepe – toks irgi buvo rūsyje arba rūsio foje – jei taip galima pavadinti didesnę erdvę į kurią atsiduri iškart nusileidęs į rūsį. Iš kartoninių dėžių pasidarydavome mini kambarėlius į kuriuos susilenkę įlysdavome ir ten tūnodavome – taip kažkuo supanašėdavome su Kobo Abės Žmogaus Dėžėje  personažu. Kadangi dėžėse būdavo tamsu, kaip dažnai ir pačiame rūsyje, o lemputės būdavo perdegę ar išsukiotos – pagrindinis būstinės elementas būdavo žvakės. Sutūpę aplink žvakę, dėžėse regzdavome slaptus kovos planus, kartais rašydavome slaptos karinės, pasipriešinimo prieš tarybinį rėžimą, organizacijos sąrašus – pasiskirdavome hierarchijos – vadų, pavaduotojų, padėjėjų – ir kt. vaidmenimis organizacijoje. Aš niekuomet nepretendavau į pirmininkus, man užtekdavo ir padėjėjų  pareigų. Kartais pasakodavome siaubo istorijas, jas vadindavome siaubo anekdotais – apie geltonąją moterį arba „atiduok man širdį“ – būdavo taip baisu, kad drebėdavome ir būdami rūsyje ir grįžę namo. Mūsų išgąstis priklausydavo nuo pasakotojo meistriškumo. Nors visi žinojome, kad pasakojimo gale jis ar ji suriks “atiduok man širdį“, kaskart, surikus šiuos žodžius, širdis nugarmėdavo į padus. Geriausiai istorijas pasakodavo kaimyninės laiptinės berniukas Ričardas, vadinamas Pičkinu arba Rudžiu. Dažnai jis pasakodavo ne tik siaubo istorijas, bet ir šiaip istorijas. Vaikai žinodavo, kad jis daug ką išsigalvoja ar šiaip tiesiog meluoja, bet jo klausytis buvo tikras malonumas.

  Būstines, vėliau paaugę, įsirengdavome tiesiog kažkieno sklepe, kartono dėžių jau nebeprireikdavo. Paprastas būstines, nebe karines, įsirenginėjome visur kur tik pakliuvo ir lauke. Vienos įspūdingiausių buvo būstinės, įsirengtos milžiniškose sniego pusnyse, primenančiose didžiules smėlio kopas, žiemą suneštose tarp mūsų penkiaaukščių. Retai pasitaikydavo tokios žiemos su tokia gausa sniego, bet pora kartų buvo. Po pamokų sniego pusnyse išsikasėme – kasėme ne tik įprastai kastuvais, bet ir sniego plytomis, prisiskaitę knygų apie eskimų jurtų įrenginėjimą –  ne tik didžiules sniego olas, bet ir ištisą tunelių sistemą.

 O kartą, mūsų nuostabai, atradome iškastą požeminę būstinę visai šalia mūsų namų, trikampyje esančiame tarp naftos bazės ir geležinkelio stoties, pilname medžių ir krūmų. Iš išorės slėptuvės nesimatė. Tik priėjus pasimatydavo uždengta anga, o atkėlus lentas pasimatydavo ir pati būstinė. Būstinėje galėjo tilpti keletas susirietusių žmonių Viduje buvo įrengtas suoliukas, kurį iš bėdos buvo galima naudoti ir kaip lovą. Spėjome, kad būstinę buvo kažkas išsikasę išgėrinėjimo tikslais slapčia nuo žmonų – mat ten radome keletą tuščių vyno butelių. Šias laikais toks prieglobstis būtų priskirtas benamiams, bet tais laikais tokių nebuvo. Būstinėje apsilankius kelis kartus, tikrieji seimininkai matyt suuodė, kad kažkas buvo jų teritorijoje ir sugebėjo patekimą į ją užblokuoti.

————————————————————-

Mokyklos biblioteką pradėjau lankyti pradinėse klasėse. Mėgau skaityti. Laikraštis, skirtas vaikams – Lietuvos Pionierius – išeidavo šeštadieniais. Užsisakinėjau jį į namus ir rydavau šeštadieniais po pamokų – tuo metu šeštadieniais reikėdavo eiti į mokyklą. Įstrigo kažkokiame tai laikraščio tekste, ne vietoje paminėtas plaukas maiste ir kokius nemalonumus tai sukelia. Skaičiau, tiesa sakant visą spaudą – nes jos buvo ypatingai mažai – iš pradžių Lietuvos Pionierių ir žurnalą Žvaigždutę, vėliau Moksleivį (kartais, labai retai, ten parašydavo, kad Roling Stones yra narkomanai – jiems kas dvi savaites kraują perpila ar kad Sex Pistols yra degradavusio kapitalistinio veido išraiška – man ši informacija buvo tarsi balzamas sielai), Jaunimo gretas, Švyturį, Šluotą. Pirkdavau ir rusišką, dalinai muzikinę spaudą, pvz. žurnalą Krugazor- jame kartais būdavo plastmasinių plokštelių įsegtų žurnalo viduje ar lenkišką žurnalą Malij Modeliaž – iš jo storų kartoninių lapų reikėdavo suklijuoti popierinius laivus ar lėktuvus. Kai ką užsisakinėjau į namus – tais, iš esmės, spaudos bado laikais kiekvienas pasirodantis naujas leidinys namuose būdavo maža šventė – kai ką pirkdavau spaudos kioskuose – šie buvo nuolatiniuose mano rajono maršrutuose. Visokiausius konstruktorius siųsdavomės, pagal katalogus, iš Maskvos. Pamenu klijų kvapą, tvyranti pašto skyriuje, miesto centre, kai švytintys nueidavome atsiimti atėjusios siuntos. Skaitydavome ir mažo formato techninius žurnalus, skirtus jaunimui – juose galima buvo rasti patarimų, kaip susikonstruoti iš elektros detalių vieną ar kitą taip reikiamą prietaisą – pvz šviesų muziką. Žurnalo gale visuomet būdavo garsaus iliuzionisto Emil Kio atskleistas vienas ar kitas triukas. Lengvesnius buvau išmokęs ir karts nuo karto rodydavau vaikams ar mūsų svečiams. Išgėrę degtinės, giminaičiai su įdomumu stebėdavo mano pasirodymus, niekaip nesuprasdami kaip aš atlieku vieną ar kitą triuką vis bandydavo sužinoti iš manęs šias paslaptis. Aš, kaip tikras iliuzionistas tik šypsodavausi ir savo triukų neatskleisdavau.

Būnant vienuolikos ar dvylikos, mokytoja nuvedė visą klasę į ekskursiją, į mūsų rajone esančią viešąją  biblioteką. Nuo to laiko aš tapau pastovus šios bibliotekos skaitytojas. Į biblioteką eidavau mažiausia kartą į savaitę, ten praleisdavau daug laiko ne tik rinkdamasis knygas, bet ir skaitydamas, vartydamas žurnalus skaitykloje. Labai mėgau vaikams skirtą Prano Mašioto knygynėlio seriją. Knygas patikdavo skaityti vakarais, užsirakinus, kad niekas netrukdytų, vonios kambaryje, begulint šiltoje vonioje. Vonioje pragulėdavau valandą, dvi. Laikui bėgant man pradėjo bręsti įvairios mintys – knygas, kadangi jos buvo deficitas – geros knygos knygynuose pasirodydavo retai ir būdavo akimirksniu išperkamos – aš užsinorėjau turėti pats, turėti savo biblioteką namuose. Kilo geniali mintis, kaip tai įvykdyti. Vasarą bibliotekos langai dažniai būdavo plačiai atidaryti, knygas likdavo tik išmesti  laukan pro skaityklos langą, kai ten likdavau vienas ar pro bibliotekos pagrindinės patalpos langą, bibliotekos darbuotojai laikinai išėjus iš patalpos. Išėjęs iš bibliotekos, išmestas knygas niekam nematant susirinkdavau. Dažnai tai darydavome kartu su metais vyresniu kiemo draugu Rimu – vadinamu Šlubiu – jis viena koja šlubuodavo. Kartą išmetę puikias Žiulio Verno, Drąsiųjų Kelių ar Zenito serijos knygas pro langą, ir išėję į lauką jų pasiimti, radome jas ramiai bevartantį Žiogą, keliais metais vyresnį berniuką – vėliau laivu bandžiusį pasprukti į Švediją, bet užsirovusį ant saugumiečių Klaipėdoje bandant tiems parduoti laikrodi už tris rublius – sumą, kurios trūko planui įgyvendinti. Nenorėdami išsiduoti, kad knygas išmetėme mes, nuspūdinome šalin nieko nepešę tą dieną. Pavogtas knygas Šlubis kraudavo į lagaminą ir laikė balkone, o aš namuose, sekcijoje, ištrynęs bibliotekos spaudą skutimosi peiliuku, tiesiog dėdavau į lentynas. Ilgainiui praradome sielos ramybę – pradėjo vaidentis visur persekiojantys milicininkai, ateinantys į namus ir darantys kratas namuose, bijojome kiekvieno skambučio į duris. Nusprendę, kad bibliotekoje lankytis per daug pavojinga – nutraukėme šią bibliotekos epopėją.

Praėjus trisdešimt penkeriems metams, surinkau bibliotekos knygas iš savo ir sesės namų, mat ji liko gyventi tuose pačiuose namuose šalia bibliotekos, kuriuose aš užaugau, tad pas ją buvo likusi dalis bibliotekos knygų. Man  bekraunant į krepšį knygas iš jos knygų lentynų, sesės sūnui, kuriam tuo metu buvo apie 20 metų ir jis buvo užaugęs su tomis knygomis, paklausus ką aš čia ruošiuosi daryti, atsakiau, kad knygas gražinsiu tam kam priklauso jas turėti. Knygų buvo 28. Sudėjau jas į krepšį ir nuvežęs į tą pačią biblioteką padėjau krepšį priešais bibliotekos darbuotoją, ant stalo. Darbuotojai bevartant akis ir paklausus kas čia, atsakiau, kad tai Jums priklauso, apsisukau ir paskubomis išėjau iš bibliotekos, jai nespėjus klausti ko nors daugiau.

Kartą, leisdami laika kieme prie laiptinės, mes su Arūnu, keliais metais už mane vyresniu berniuku iš pirmojo aukšto, jis man buvo savotiškas autoritetas – radome kažką panašaus į šovinio dydžio tūtelę. Pamanėme, kad ten galėjo būti koks tai diodas ar kondensatorius. Pasidėję tūtelę ant laiptinės laiptų į griovelį su akmeniu pradėjome kalti tūtelę. Smūgiavo Arūnas ir tik vieną kartą. Atsipeikėjau už kelių šimtų metrų nuo namų prie mokyklos. Žmonių galvos iš namo langų žvelgė į mane su priekaištu ir susidomėjimu. Ausyse spengė – su klausa surištos dabartinės mano problemos gali būti šio nuotykio pasekmė. Vienas kelis – kuriuos atsirėmęs į žemę stebėjau kalimą – buvo kruvinas ir šlaunis pilna kažkokių juodų smulkių dalelyčių. Grįžau prie laiptinės – Arūnui iš vienos ausies bėgo kraujas – sprogimas buvo gan galingas. Vėliau pasklido kalbos, kad tai galėjo būti kažkoks sprogmuo, kurį pametė mūsų laiptinėje gyvenantis rusų karininkas. Kitą dieną abu su Arūnu buvome iškviesti į vaikų kambarį, taip tuo metu vadinamą vaikų inspekciją, rašyti pasiaiškinimus. Mes viską nuosekliai papasakojome, o rašė jie – milicininkai ar inspektoriai.

Lankytis vaikų kambaryje teko ne kartą, mat priešais mūsų namą gyveno nusenusi rusė, buvusi karininkė – Šupkina. Ji stebėdavo mūsų kiemą atidžiai ir kiekviena miela proga kviesdavo vaikų inspekciją – kurie voronoku – taip būdavo vadinamos milicijos mašinos, atvažiuodavo į mūsų kiemą ir mums  įteikdavo šaukimus kitai dienai atvykti į vaikų kambarį kartu su tėvais. Tarp Šupkinos ir mūsų penkiaaukščių augo pievele su keliais medžiais ir krūmais, kurią Šupkina iš savojo trečiojo aukšto balkono puikiai matė, nuolat stebėdavo ir drausdavo pievelėje žaisti ar tiesiog eiti per ją – nors nelabai kas ir suprato kodėl. Net tėvai taip gąsdindavo vaikus – “neik, nes Šupkina pamatys”. Nežiūrint draudimų, mes ant tos pievelės dažnai leisdavom laiką – mergaitės pasitiesę dekučius žaisdavo su lėlėm, o mes, berniukai, kortomis pliekdavome Ramsą, Durnių, Tūkstantį, Šešiasdešimt Šešis;  žaisdavome „smiginį“ – kai peiliuką reikėdavo įsmeigi į žemę statant ant vis aukštesnės kūno vietos – kelio, alkūnės, peties, galvos; „žemę“ – kai reikėdavo smaigstant peiliuką į apskritimą atsirėžti kuo daugiau žemės ir kitus žaidimus. Į mano, tiksliau mūsų, nes į vaikų kambarį reikėdavo ateiti kartu su vienu iš tėvų, apsilankymus vaikų kambaryje, mama žiūrėdavo pusiau rimtai, pusiau juokais, kaip ir visų kitų vaikų tėvai. Šupkinos mūsų tėvai taip pat nemėgo kaip ir mes vaikai – jie buvo įsitikinę, kad milicija į jos iškvietimus reaguodavo vien todėl, kad ji buvo rusė ir buvusi karininkė, o pyksta ant vaikų, nes pati jų neturi. Žodžiu, tėvai mūsų žaidimams pievelėje neprieštaravo. Nors, kaip mus prigąsdindavo vaikų kambaryje – mes visi metams būdavome pastatomi ant įskaitos – kad ir ką tai reiškė, dėl įvairiausių priežasčių – geriau ant tos įskaitos buvo nepakliūti. Beje, vaikų kambaryje dirbo ir dviejų brolių iš mūsų kiemo – pravardės jų buvo Karpos, mat jų pavardė buvo Karpavičiai, vėliau suaugę jie pasikeitė pavardę į Karalius – mama. Iš jos priekaištų mūsų žaidimams niekuomet nebuvome gavę.

Kalbant apie žaidimus, vasarą dažniausiai žaisdavome futbolą vakarais, dienas beleidžiant kaitinantis ir maudantis įvairiose – prie naujos užtvankos, prie brastos ar prie Vilkaviškio tilto – Šešupės vietose. Žiemą kieme, ant krepšinio aikštelės, išsilieję čiuožykla, žaisdavome ledo ritulį. Visų žaidimų iniciatorius dažniausia būdavo keliais metais už mane vyresnis Rytis, pravarde Pijus. Futbolo rungtynės vykdavo ant penktos vidurinės mokyklos stadiono tarp mūsų trijų – Vilniaus gatvės 9, 11, 13 namų. Dalyvaudavo visų trijų namų stipriausi žaidėjai, kai kurie iš jų vėliau tapo respublikoje žinomais banditais. Mūsų namo komandos puolime dažniausia būdavo vyresni, naglesni ar belankantys futbolo treniruotes vyrukai, tokie kaip Pijus, Pičkinas ar Vycka. Mes su  Šlubiuku dažniausia puikiai leisdavom laiką gynyboje. Pijus vėliau tapo net „Sūduvos“ futbolo komandos vartininku, tik parsidavęs už kelis butelius alaus priešininkams, buvo diskvalifikuotas. Ėjo kalbos, kad treniruočių metu jis vartuose begaudant kamuolį, atsitrenkė galva į virpstą, todėl jam ne visi namie. Bet šiaip jis buvo linksmas ir šaunus vaikinas – tikra namo žaidimų siela.

Beje, mergaičių, kaip ir kitataučių – pirmoje laiptinėje gyveno moldavų ir latvių šeimos – neignoravome, nors jie prie mūsų retai prisidėdavo. Mergaitės žaisdavo savus žaidimus. Vasaros vakarais iki vėlumos – grįždavome namo tik saulei nusileidus – kieme leisdavom laiką visi kartu žaisdami bulvę, kvadratą, tinklinį, skiniuką, klases ar gumą – kai šokinėjant įvairiais būdais per ištemtą guma keldavome ją vis aukščiau kol kliūtis tapdavo neįveikiama. Pamenu, vieną vasaros vakarą po darbo  grįžo mergaitės iš vidurinės laiptinės truputį pabimbęs tėtė, dirbantis pieno kombinate, nešinas jaščiku – odiniu dideliu portfeliu – pilnu ledų kiemo vaikams. Tai sukėlė tiesiog furorą tarp mūsų visų, apie tai ilgai buvo kalbama vis geru žodžiu minint tokį supratingą tėtę.

Žiemą, Pijus pajungdavo vandens šlangą iš rūsio šiluminių tinklų ir išliedavo čiuožyklą namo viduryje esančioje krepšinio aikštėje. Jei vėliau orui besikeičiant ledas susigadindavo ir tapdavo netinkamas žaidimams, ledo rutulį žaisdavome tiesiog automobilių aikštelėje – automobilių tuo metu name mažai kas turėjo, o jei ir turėjo, tai laikė garažuose. Traumos buvo neišvengiamos – apsaugų neturėjome – kojos nuo ledo ritulio lazdų – šaibų ar nuo ripkės smūgių visuomet buvo nusėtos mėlynėmis, o kai kam baigdavosi ir liūdniau. Nuo trečios klasės pradėjau lankytis ir miesto čiuožykloje Sūduvos stadione. Įėjimaskainavo kažkiek kapeikų, norinčiųjų patekti nusidriekdavo didelės eilės. Įėjus, ant šalia esančio suoliuko persiaudavome savo pačiūžomis. Batus pasilikdavome stadione, kad nereiktų laukti dar vienoje eilėje atsiimant ir galų gale patekdavome į čiuožyklą. Aš turėjau per mažas pačiūžas, vadinamas šyneles – moteriškas figūrines, todėl visuomet grįždavau namo su nuspaustomis, sustingusiomis, nejautriomis pėdomis. Su šynelėmis man būdavo kur kas lengviau čiuožinėti atsispiriant pačiūžų priekyje esančiais dantukais, nei su vyriškais peiliais, kai čiuožti reikėjo iriantis į šonus kojomis. Čiuožykloje nuolat grodavo muzika, dažniausiai Povilaičio atliekamos dainos, prisirinkdavo daug bendraamžių ir suaugusiųjų, tvyrodavo linksma  nuotaika, berniukų grupėms vis bandant į pusnį įstumti kokią mergaitę.

1980 metų vėlų sekmadienio žiemos vakarą grįžau iš čiuožyklos. Čiuožinėdavome čiuožykloje, išlietoje Sūduvos stadione. Daug čiuožinėjęs, grojant iš kriaušinių garsiakalbių Stasio Povilaičio muzikai, labai sušalau. Grįžau, o visa šeima per Lenkijos televiziją žiūrėjo vesterną Limonadinis Džo. Bet aš jo nežiūrėjau. – iš anotacijos festivaliui Sferos | Premjeros 2018

—————————————————————————————————-

Pirmoje namo laiptinėje gyveno jau minėta moldavų šeima. Pirmame aukšte gyveno ir Amerikonas, besidomintis muzika ir turintis didžiulę Disco muzikos įrašų kolekciją – aš iš jo buvau susiruošęs pirkti juostinį magnetofoną Astra, bet paskutinę minutę persigalvojau ir tėvas nupirko vokišką kasetinę magnetolą iki šiolei veikiančią ir klausomą tėvų virtuvėje. Amerikoną, praėjus daugeliui metų, mačiau prie prekybos centro, labai lėtai, mažais žingsneliais einantį, įsmeigusį nieko nematantį žvilgsnį į tolį, mamos vedamą už parankės. Ketvirtame aukšte gyveno latvis Incikas su broliu – jų tėvas buvo karininkas. Antroje laiptinėje, antrame aukšte gyveno trimis metais vyresnis Žydrūnas, kurio mama, net nežinau kur dirbdama, aprūpindavo visą kiemą kramtoma guma Trys Paršeliai, kurią jis mums pardavinėdavo po 15 kapeikų – parduotuvės kaina, tik kad parduotuvėje jos dažnai nebūdavo. Trečiame aukšte gyveno broliai Vidzikauskai, vėliau jų sesė tapo pirmąja Marijampolės grožio karaliene – kas galėjo pagalvot…Vyresniajam, kartą bandant pasisavinti motorinį dviratį surakintais ratais nuo centrinės miesto aikštės ir išpampusiomis venomis parsitįsus jį į savo sklepą, milicija atsekė jį pagal giliai į žemę įsirėžusią, paliktą motorolerio vėžę. O su jaunėliu mes vis pasilabiname miesto centrinėje pirtyje. Ketvirtame aukšte gyveno toks jaunesnis, gerokai pasiutęs berniukas Vasia, kuris vėliau, nesulaukęs dvidešimties, pasikorė. Trečioje laiptinėje, pirmame aukšte gyveno metais vyresnis Šlubiukas – Rimas su jaunesniu broliu, sese ir senele, kuri kartą užsiutus, besiplūsdama ant mūsų visų pradėjo svaidyti į mus duonos plutas atsidariusi virtuvės langą – „Šekit, ėskit !!!”. Trečiame aukšte gyveno trejais metais vyresnis Saulius su sese Aušra. Jų tėvas buvo direktorius, mama mokytoja ir kultūros jis jau buvo įgavęs su motinos pienu, ko aš jam pavydėjau ir ko neturėjo kiti kiemo vaikai. Jis beje vienintelis kieme turėjo ir šunį – baltą pudelį, kurį nuolat vesdavo pasivaikščioti į kiemą. Ketvirtam aukšte gyveno broliai Karpavičiai. Ketvirtoje namo laiptinėje antrame aukšte gyveno vienmetis, genialiai mokantis išsisukti iš bet kokios situacijos, Vytas su sese Daiva – jis vėliau paauglystės metais, po šokių ar pan. naktį grįžęs namo, vis užeidavo į tėvų kambarį, tarsi pasirodyti, kad negėręs – mama tik užmetus akį, iš jo blizgančių akių iškart suprasdavo – „Ir vėl tu gėrei“. Ketvirtos laiptinės trečiajame aukšte gyveno vienais metais vyresnis Renatas – Kometa, kuris praėjus nemažai metų išlošė auksinį puodą, o dar vėliau tos pačios laiptinės apačioje jį ir užmušė. Jis dar turėjo jaunesnį brolį. Ketvirtam aukšte taip pat gyveno ir Saulius – Akiniuotis, kurio tėvai taip pat buvo pedagogai ir kuris, atgavus nepriklausomybę, tapo banko valdytoju, vėliau bankrutavusiu. Penktoje laiptinėje pirmame aukšte gyveno Asta, kuriai vasaroms iš Azerbaidžano giminės atveždavo vėžlį prižiūrėti, o mes ji nuolat stebėdavome, ramiai rupšnojantį žolę Šupkinos pievelėje. Ketvirtam aukšte, man už sienos gyveno Ričardas – Pičkinas su sese – kadangi mūsų balkonai susisiekdavo, kartais mes, nors buvo ketvirtas aukštas, pamiršę buto raktus į namus patekdavome balkono turėklais. Priešais Ričardą ketvirtajame aukšte gyveno mokslinčius Stiučka Jeronimas, vėliau tapęs saugumiečiu ir šalia jo Rytis – Pijus su broliu Giedriumi. Sklido kalbos būgtai Giedrius priklausė garsiajai Gediminkės – kuriai vadovavo Baubas – gaujai. Kartą, mums beleidžiant laiką pas Pijų, Giedrius, pora naktų nenakvojęs namie, užėjo trumpam apsižvalgyti ir vėl išeinant mums pasakė „jei kartais manęs ieškotų milicija, pasakykite jiems, kad turiu gerą kirvį po lova“ – šiaip jis buvo visai malonus vaikinas. Pijus tik sukrizeno. O Pijus, jau vėliau, kai sugavo jį neblaivų vairuojant mašiną, prireikus penkių rublių išpirkai, atėjęs pas mane pasiskolinti pinigų ir gavęs juos, atsisveikinant ištarė esminius gyvenimo žodžius „Ne piniguose laimė“. Pinigų, savaime suprantama, neatgavau. Pijų, po daugelio metų sutikau oro uoste – išlydėjo savo žmoną uždarbiauti į Angliją – pats nebuvo linkęs lenkti nugarą užsienyje. O neužilgo išgirdau, kad jį, vos sulaukusį penkiasdešimties, pačiame jėgų žydėjime, pakirto infarktas.

Mano – šeštoje – laiptinėje pirmame aukšte pirmame bute gyveno maža, greitai kalbanti moterėlė, kuri užsidirbdavo perpardavinėdama prekes turguje. Tokias, žeminančiai tuo metu vadindavo spekuliantais. Bet iš kaimynų jai niekas neprikaišiojo jos pragyvenimo būdo. Toliau į dešinę gyveno Arūnas, su kuriuos sprogdinome tą diodą, šalia jo Laisvūnas – su kuriuo tamsiais rudenio vakarais sėsdavome į maršrutinį miesto autobusą – Zazą – ant jo galinių sėdynių būdavo tikra pirtis – susimokėję už bilietą važiuodavom tiesiog pasivažinėti stebėdami gan nykius miesto vaizdus už lango – išskyrus centrinį 16 aukštų viešbutį aukštai šviečiantį neoninėmis lempomis  SŪDUVA. Laisvūnas gyveno su broliu Irmantu. Kraštiniame bute pirmam aukšte gyveno gaisrinės viršininkas Karčiauskas su šeima ir savo sena mama – kartą man grįžtant iš mokyklos nugriaudėjo galingas sprogimas, išdaužęs pirmo aukšto virtuvės langus – močiutė buvo pamiršusi užsukti dujas. Per stebuklą ji liko gyva. Gaisrinės viršininkas dar turėjo kiek vyresnį sūnų, vėliau vedusį po mumis gyvenusią Daivą – jam išeinant į armija dieną naktį iš jo pirmojo aukšto buto langų plyšavo vienintelė italo Drupio daina Sambario – tą kart jis mums gerokai pakyrėjo. Antrame aukšte gyveno Gintaras, kurį aš pirmąjį mūsų laiptinėje pamenu, vėliau jis išsikraustė. Į jo butą atsikėlė Kęstas, auginęs pasagos formos ūsus ir avėjęs kliošus – platėjančias, madingas anuomet kelnes. Vakarais, grįžęs iš darbo, truputį pakaušęs, sėsdavosi prie laiptinės ant suoliuko ir linksmindavo mus savo istorijomis – kol žmona nepakviesdavo pro langą namo – buvo charizmatiška asmenybė. Šalia jo gyveno Švintos, lyg ir vokiškos kilmės ir dar sekančiam bute Daiva, baigusi Gruodžio aukštesniąją mokyklą ir tapusi akompaniatore. Trečiame aukšte, po mumis, gyveno Audronė su Daiva ir tėvais, kurie vasaros vakarus leisdavo balkone ramiai stebėdami mūsų žaidimus kieme. Šalia jų gyveno mano bendraamžė Edita, su kuria mes visai maži būdami žaidėme iš daktarų, vėliau mums besimokant toje pačioje  klasėje aš ateidavau pas ją nusirašyti namų darbų, o dar vėliau ji išsikraustė į gretutinį namą ir mūsų ryšiai nutrūko. Ji vis kalbėdavo, kad nori ištekėti už turtingo vaikino ir gyventi nieko nedirbant – greičiausia taip ir nutiko. Dar tame aukšte gyveno išdidūs Bukanai, tiksliau išdidi buvo Bukanienė – vienu metu ji pradėjo kažko pykti ant vaikų ir nesisveikinti su mumis. Po keleto kartų tuščių pasisveikinimų ir aš nustojau su ja sveikintis. Ji vėliau skundėsi kaimynams, kokie mes esą nemandagūs. Dar sekančiame bute, trečiajame aukšte apsigyveno ruso karininko šeima. Žmona greitai pramoko lietuviškai ir įsidirbino geležinkelio stotyje bilietų pardavėja. Jų vaikai lankė rusišką mokyklą ir mūsų laiptinės gyvenime nelabai dalyvavo. Jau mano aukšte, šalia mūsų gyveno kaimynė, kuri lyg ir slapčia, nors visi apie tai žinojo, virė namuose samagoną, ką išduodavo kvapas sklindantis iš jos vieno kambario buto. Ji nors ir nuolat būdavo su kvapeliu, o namai turėjo į landynę panašių bruožų – visuomet būdavo išsipusčiusi ir pasidažiusi. Šalia jos gyveno Makštučiai su trimis dukromis, kurių jauniausiai Rimai, aš būdamas ketverių, piršausi. O priešais mus gyveno Eimius, Ramūnas ir Tomas – su kuriais nuo pačio ryto žaisdavom mašinomis, kortomis, kauliukais, metaliniais kareivėliais ir šiaip įvairiausiais žaidimais – pas juos jų buvo begalės. Penktame aukšte virš mūsų apsigyveno fleitos mokytoja Glaveckienė su sūnumis Giedriumi ir Nerijumi. Giedrių, esant mažam, kažkas stipriai išgąsdino ir jis susirgo rože. Jokie daktarai negalėjo padėti – pradėjo mėlynuoti ir pamažėle nykti, kol mama galų gale surado kažkokią užkalbėtoją, kuri jį savo užkalbėjimais stebuklingai ir pagydė. Vėliau Giedrius, būdamas nirtus, ant Šupkinos pievelės, plyta bandė užmušti katę. Iškėlęs plytą sustingo akimirkai paruošęs smogti. Visas namas  nuščiuvo. Galų gale aš neiškenčiau ir pradėjau kaukti iš savo ketvirto aukšto virtuvės lango ant viso namo, kad liautųsi, o tai jam bus parodyta, kur vėžiai žiemoja – jis buvo jaunesnis už mane keliais metais. Jis numetė plytą šalin ir nuėjo sau. Toks mano poelgis man galėjo kainuoti, mat jo mama buvo fleitos mokytoja muzikos mokykloje ir dalyvaudama atsiskaitymų komisijose, vertino mano grojimą pažymiu. Bet tą akimirką man į tai buvo nusispjaut. Kiek pabuvus Glaveckienė, kur buvus kur nebuvus, įsitaisė meilužį, prasidėjo skyrybos. Meilužis vis atsistojęs namo gale, prie mokyklos, svaidydavosi keiksmažodžiais su penktame aukšte per atidarytą virtuvės langą iškišusiu galvą, rėkiančiu jos, kol kas  teisėtu vyru. „Storas Pūzre, tu“ rėkdavo vienas,“Aik, Aik tu, kuily tu“ aidu atsiliepdavo kitas. Vėliau, prabėgus daugeliui metų Glavecką ištiko insultas – kurį laiką jis bendravo tik keiksmažodžiais, o buvusį meilužį, kurį Glaveckienė irgi metė, ištiko kažkoks keistas sepsis, žiemą jam išsimaudžius prūde prasidėjo kraujo užkrėtimas paralyžiavęs visą kūną – mes kartu buvom paguldyti į vieną palatą, man susilaužius stuburą. Šalia Glaveckų gyveno  pedagoginės mokyklos koncertmeisterė pianinu vis sugrodama kokį Šopeno opusą – labai ji savo koncertais neįkyrėdavo – vienu metu aš net buvau pradėjęs abejoti ar aplamai tame bute kas nors gyvena. Dar sekančiame bute gyveno Jolanta su sese. Su Jolanta vėliau Eimius apsivedė. Jų bute visi kabantys liustrai buvo pigūs, platūs, lėkščių formų į kurių įdubimus iš viršaus tiesiog būdavo paguldoma elektros lemputė ir kuriuos sudaužius jie greitai ir lengvai būdavo pakeičiami naujais. Pas seses mes statydavome pirštininių lėlių – kai įkišus ranką iš vidaus ir krutinant pirštus išgaunamos įvairios lėlės mimikos – spektaklius. Paskutiniame penkto aukšto bute aš, pragyvenęs tame name 22 metus, taip ir nesupratau kas gyveno – bet gyveno tikrai ! – tai matydavosi iš kartais vėdinimui praveriamų langų, užtraukiamų, atitraukiamų užuolaidų.

 Be aprašytų veiklų, taip pat pašto ženklų kolekcionavimo, kurių pagrindinis šaltinis buvo Dariaus tėtė, turintis didžiulę jų kolekciją, tikrų tikriausius maišus prigrūstus lietuviškų tarpukario markių ir pas kurį vaikai rikiuodavomės šniūrais, mat priimdavo tik po vieną ar du, be akvariuminių žuvyčių laikymo, kurioms gyvojo maisto prisigaudyti važiuodavome į prūdą prie naujųjų kapinių – mes užsiminėjom ir kitokiom veiklom. Kaip minėjau, parduotuvėse prekių ir daiktų namuose, anuo metu, būdavo mažoka ir vis karts nuo karto kas nors paviliodavo. Buvome pasidirbinę iš aliumininės vielos ilgus kabliukus. Parduotuvėse prekių stendai  būdavo po stiklu ant viršutinės prekystalio dalies. Pirkėjui nusprendus ką nors pirkti pardavėja iš stendo, patraukus jį kaip stalčių  į save, prekę išimdavo ir paduodavo. Stendų apačioje iš pirkėjo pusės būdavo atvira anga ar kelios angos, pro kurias, pasinaudojus vieliniu kabliuku, labai pasistengus, prekes buvo galima užkabinti ir ištraukti. Tai aišku reikalavo tam tikro meistriškumo ir nemažai laiko. Ką pardavėja galvodavo, kartais mums prie stendo praleidžiant pusę valandos ir atkakliai žiūrint į vieną prekę, mums nerūpėdavo. Tokiu būdu esu nugvelbęs atsilenkiamą peiliuką iš ūkinių prekių parduotuvės ir prašmatnų, tikros odos aplankalą sąsiuviniui ar knygai iš juvelyrinių dirbinių – dailės parduotuvės, centrinėje miesto aikštėje. Aplanką ištraukti buvo ypatingai pavojinga, mat dailės parduotuvė buvo nedidelė – kiekvienas pirkėjas pardavėjai būdavo ant akių ir gan prašmatni – juvelyrinės prekės buvo brangios ir žmonių užeidavo retai kas. Grįžęs namo aplanką, pavartęs, gal kiek pasigrožėjęs – ant jo buvo primarginta kažin kokių tautinių motyvų – visam laikui įgrūdau į stalčių.

 Kartais, su vaikais iš muzikos mokyklos, eidavome į parduotuves vogti saldainių. Laibas akordeonistas, pravarde Liudvikas, šiam reikalui užsimaudavo plačiais aulais čebatus – guminius aulinukus – į juos sumesdavo saldainių krepšiukus ir išeidavo iš parduotuvės beveik švilpaudamas. Mano, kaip jau minėjau, mėgstamiausios saldainės buvo Raudonoji Aguona. Šių saldainių dažniausia būdavo namuose ir man jų tikrai netrūko. Rizikavau dėl nuotykio, dėl adrenalino. Vis tik tai buvo labai pavojinga ir beprasmė veikla, galinti stipriai apkartinti  visą ateinantį gyvenimą. Šios mintys mane užplūdo išnešus aplankalą iš juvelyrinės parduotuvės.Kiek vėliau, po metų dviejų, aš priėjau panašių išvadų ir dėl melo. Melas nusprendžiau, nors tikrai nebuvau joks užkietėjęs melagis, buvo nevertas mano sąžinės graužaties. Tai buvo moraliniai iš apskaičiavimo, pragmatiniai sprendimai. Nors visa tai skamba patetiškai, bet šie vagysčių ir melo atsisakymo apsisprendimai, man būnant 12-15 metų, labai palengvino gyvenimą. Ir visa laimė, kad  tai suprasti nereikėjo išgyventi skaudžių pamokų, pamokų pakako apsčiai ir be jų, jau vėliau…

—————

Ar gali būt, kad kai mirsiu man tenai truks Joe Dassin‘o L’ETE INDIEN ?

Gintas Kraptavičius       „Žaidimai“

2021 m. sausis 12 d.


+370 671 16142

gintaskgintask@gmail.com  

http://gintask.puslapiai.lt/

 Sekantis etapas buvo muzikos mokykla. Ją pradejau lankyti man esant 11 metų. Į pamokas eidavome kartu su Dariumi, grojusiu elitiniu instrumentu – akordeonu, turėjusiu giminių Amerikoje ir todėl dažnai avėjusiu firminiais džinsais, ko pavydėt galėjo bet kas tuomet. Jis gyveno gretimame penkiaaukštyje, šalia gatvės, arčiau autobusų stotelės. Taip prieš mane atsiskleidė ir kito namo gyvenimas bei įdomūs personažai. Vienas iš jų buvo Leika, kurio tikro vardo jau nepamenu, išradęs stebuklingą popierą. Ką tik įkrautą, auksinę popierą reikėdavo užsidėti ant galvos ir žmogus lyg ir turėdavo tapti nematomu. Vėliau Leika tapo kunigu. Tame name taip pat gyveno keleriais metais vyresnis Gruzinas, kuris jau ankstyvoje jaunystėje turėjo įsitaisęs kepenų cirozę, bet tai jam nei kiek netrukdė mėgautis visais gyvenimo malonumais. Po daugelio metų aš jį – jau šiferio spalvos veidu – buvau sutikęs keletą kartų turguje – optimizmas jo buvo nei kiek neišblėsęs.

  Dariaus tėvas buvo įspūdingų gabaritų žmogus pas kurį mes pirkdavome lietuviškas tarpukario markes. Jis turėdavo ne tik markių bet ir senoviškų pinigų, knygų ir šiaip visokiausio antikvaro. Kartą, po pas jį apsilankiusio Pipiro, kuris gyveno jų name pirmoje laiptinėje ir kuriuo mus nuo mažumės mamos gąsdindavo – jis dažnai sėdėdavo kalėjimuose – dingo Dariaus buto raktai. Dariaus tėvas viską greit sumetęs pakeitė buto durų spyną. O mes su Dariumi, Petru ir Rimu – Vasia iš trečiojo aukšto, pradėjome trečio aukšto laiptinėje laukti ateinančio vogti Pipiro. Pipiras, kur buvęs kur nebuvęs, su savo sėbru Žiogu, tuo kuris bėgo bet taip ir nepabėgo į Švediją, neužilgo ir pasirodė. Kai jie pakilo į antrą aukštą, kuriame ir gyveno Darius ir jau bandė rakinti duris mes iš viršaus pradėjome klykti visokius gąsdinančius šūkius, tokius kaip “kur mano kirvis ?!“ ar „užmušiu!”. Pipiras su Žiogu, baimingai dairydamiesi nustojo rakinti duris ir matyt supratę kad buvo pergudrauti, išspūdino iš laiptinės nieko nepešę.

———————————————————–

 Aš pas Darių užeidavau einant į solfedžio ar choro pamokas ir paskui kartu ar eidavome ar važiuodavome autobusais Zaz‘ais į pamokas. Muzikos mokykla buvo įsikūrusi kitame miesto gale, miesto sode, buvusioje vyskupijos kurijoje, projektuotoje Žemkalnio Lansbergio. Groti saksofonu pirmus metus mane mokino Juškauskas, vėliau Baltrušaitis – Meška. Pamenu kartą pamokoje pagroję gamą penkiolika minučių, pamoką pabaigėme ir abudu nuskubėjome tai pačia kryptimi – aš į autobusų stotelę laukti maršrutinio autobuso, jis į šalia esantį alaus barą „Vingis“, gerti alaus. Mokintis pabaigiau pas Gedvilą – savotišką genijų – puikiai tardavusį žodžius atvirkštine tvarka ir negirdėjusį mano piktybiškai grojamų gamų per orkestro repeticijas. Saksofono dengimų teko jį mokinti man – buvo baigęs tūbos mokslus ir net nežinojo kaip paimti saksofoną. Vėliau jis laimėjęs žalią kortą išvyko į Ameriką ir įsidarbino vilkikų vairuotoju.  Chorui vadovavo tas pats linksmas mokytojas Banzaitis, per bandomąjį laikotarpį suraitęs daugumai mūsų dvejetus. Kaip choro vadovas reikia pripažinti jis tikrai buvo labai stiprus – tu laikų dainuotos dainos „Toropi svoji nogi olien“, kantata Leninui ar Žvaigždutė tebeskamba ausyse iki šiolei. Chorą lankė Saulius iš mano namo, Taukuota Žiurkė, vėliau tapusi radijo stoties programų vedėja ir beveik visa muzikos mokykla. Aš dainavau antruoju balsu ir kai reikdavo dainuot po vieną vis nusidainuodavau, nors po metų choro lankymo solfedžio užduotis atlikdavau žymiai geriau. Kartą per pertrauką bėgant nuo laiptu ir persisukus rankai atsimušiau į naująją Banzaičio žmoną, choro koncertmeisterę. Prasidėjus repeticijai jis tyloje, paliepė man atsistoti ir ilgokai ūdijo mane prieš visą chorą.

  Po eilinio mano eilinio nusidainavimo per atranką į dainų švente, Banzaitis nusprendė vis tik paimti mane į Vilnių kaip patrankų mėsą t.y. dainavimui kartu Vingio parke, bet į konkursinę choro sudėtį šiukštu neįtraukti.

Vilniuje pirmą kartą išvydau Coca Colos stiklinius buteliukus. Ir Vilniuje jie buvo retenybė, bet per šventes, o tokia ir buvo Dainų Šventė, parduotuvėse atsirasdavo vis kažkokių neregėtų prekių. Atidainavę visas šviesiam rytojui skirtas dainas Vingio parke ir autobusuose liaudies dainas, prie ko aš nenorom prisidėdavau, vis kreipdamas tariamai susidomėjusį žvilgsnį už autobuso lango – su lauktuvėmis – keturiais Coca Colos buteliais ir trimis bananais – nugalėtojo veidu grįžau namo.

———————————————————————

 Groti su Dariumi pradėjome mums būnant gal dvylikos metų. Jis nusipirko gitarą ir akordus bei Deep Purple Smoke On The Water rifus išmoko iš vyresnio, pirmame aukšte gyvenusio Vyto – Pifo brolio. Tuomet aš nusipirkau septynstygę gitarą – džiaugiausi radęs bent tokią, nes tuo metu gitaros, kaip ir visa kita buvo deficitas. Vieną stygą išėmęs, pradėjau brūžyti stygas. Praktiškai nuo šios vietos visa audio istorija daugiau mažiau yra užfiksuota audio įrašuose https://modus2.bandcamp.com/album/archyviniai-ra-ai-1983-1985 . Iš pradžių repetuodavome man atėjus pas Darių gerokai anksčiau prieš išeinant į muzikos pamokas. Grojome ne tik gitaromis, bet ir pianinu. Kartais pasismagindavome grodami V.Kernagio Kukučio balades – Darius ir jas puikiai atlikdavo, bet pagrinde repetavome savo kūrybos dainas.

  Kernagio Dainos Teatro pasirodymuose, reguliariai atveždavusiems į  Marijampolę naujas programas, visuomet apsilankydavome. Laikėme juos intelektualia, progresyvia trupe ir buvome jų tam tikri fanai. Nepamirštami yra ir Provincijos dabartinių Rondo, bei Hiperbolės pasirodymai vykę apie 1982m. Marijampolės dramos teatre. Provincija naudojo storą mikrofono laidą prikištą žibančių lempučių, kuris pasirodymo metu vis žybčiodavo ir tai atrodė labai moderniai. O Hiperbolės koncertai nenusileisdavo per televiziją matytoms Biltų koncertų ištraukoms – rėkti, šaukti atsargiai prieš tai apsidaitę į šonus, pradėdavo net patys kukliausi.

   Repetuoti vėliau pradėjome ir mano namuose. Čia pradėjome vokišku kasetiniu magnetofonu įrašinėti mūsų pirmuosius bandymus. Muzikos tekstams dažniausia naudojome ankstyvąją, ekspresionistinę Salomėjos Nėries poeziją – nutrintas, storas, apiplyšęs tomas dar ir dabar tebestovi pas mane lentynoje. Nėries poezija idealiai atitiko mūsų tuometines įsivaizduojamas, norimas atspindėti nuotaikas – kapus, neviltį, mirtį. Pas Salomėją viso to buvo apsčiai – ir jokio seilėjimosi, nors ji ir buvo vadinama lyrike. Prireikus dar įvairesnių eilių ir aš pradėjau rašyti dainų žodžius.

 Taip parepetavus kokius metus kitus prie mūsų prisijungė ir bendraklasis Petras, Dariaus kaimynas. Pasivadinę „Pesimistais“ ir persikėlę į Petro rūsį, repeticijas tęsėme toliau. Mudu su Dariumi grojome gitaromis, dainavome, o Petras mušė būgnus. Tiesos dėlei reikia pasakyti kad būgnininkas iš jo buvo nekoks, bet mes vis žvalgėmės į Bitlų pavyzdį – Ringo Staras taip pat buvo ne fontanai, nors ritmą jis vis tik laikė…

——————————————

  Kaip mums sekėsi mokslas vidurinėje mokykloje? Mes – Darius, Petras ir aš – mokinomės kartais tose pačiose ir kartais gretutinėse klasėse, priklausomai nuo nuolatinių klasių perskirstymų. Aš nuo šeštos klasės nusprendžiau nesimokinti matematikos, nes ketvertus gaudavau ir nesimokęs. Karts nuo karto mane bandydavo mušti ar už plaukų tampyti storas anglų mokytojas Popas ar istorijos mokytoja, kadangi buvau tarsi ir kažkoks lyderis klasėje ir savo lyderiškumą vis tekdavo demonstruoti išvedant iš kantrybės mokytojus. Kartą, matyt išsekus pasuktiniems nervų lašams, jaunas aukštas pavaduojantis muzikos mokytojas Difartas,  įsiutęs greitai atžirgliojo nuo lentos į klasės galą, kur sėdėdavau ir spyrė į mane koja. Vos spėjau užsidengti čarliu – vadinamu madingu rudu lagaminėliu. Per visą čarlį  įsirėžė juoda bato spyrio trajektorija, bet išlikau nenukentėjęs. Buvo ir kitų, ne tokių nervuotų mokytojų. Bindokienė, poetinio žvilgsnio lietuvių literatūros mokytoja kartą mane pagyrė, kad  puikiai pradėjau rašinį apie savo geriausią draugą  – „ aš jį pažinojau kaip savo penkis pirštus“. Šiuos žodžius buvau nusirašęs nuo tuo metu skaitomos knygos. Bindokienės sūnus ar dukra numirė nuo narkotikų kažkur traukinyje plačiojoje tėvynėje ir jos tekstas apie narkotikų žalą atsirado ar tai Moksleivyje ar Jaunimo gretose. Vidrinskienė kita lietuviu kalbos mokytoja, man pasišovus ir parašius namų darbų rašinį eilėmis, sureagavo į tai pačiu blogiausiu būdu t.y. visiškai nekreipdama dėmesio, tiesiog tylomis įvertindama mano poeziją kažkokiu pažymiu, nors šiaip kartais jai skaitant prieš klasę eiles jos akyse pasirodydavo ašaros. Chemijos mokytojas Ramanauskas, kuriam kaip kalbėjo patiko berniukai; jis buvo pasiėmęs mane į chemikų komandą dalyvauti olimpiadoje. Banginis, klasės auklėtoja, kuri man ir kitiems paskutiniams mohikanams, berods Algiui, su kuriuo mes vėliau kartu grojome ir lyg ir Dariui, po pamokų jau šeštoje klasėje įteikė gėlių priėmimo į pionierius proga, kai visi pionieriais patapo ketvirtoje klasėje. Klasėje turėti ne pionierių matyt buvo nepriimtina. Vėliau po šio mano virsmo pionieriumi aš taip ir  nenešiojau pionierių simbolio – raudono kaklaraiščio, o kaip pasipriešinimo ženklą nešiojau geltoną šlipsą, kas irgi buvo toleruojama. Geltoną šlipsą nešiojo ir Darius ir Algis. Aplamai vidurinės mokyklos mokytojai, tarp kurių nepamenu nei vienos ryškios asmenybės, tuo laiku man labiau priminė užguitus, pamuštus šunis, kartais išsiliejančius ant mokinių, nieko bendro neturinčiais su dabartiniais, imituojamu neribotu optimizmu trykštančiais, savyje netveriančiais mokytojais. Nei optimizmo, nei imituojamo optimizmo mokytojai  tuo metu neturėjo, o ir niekam to nereikėjo. O atsižvelgiant į mokytojų atlyginimų dydį, kuris ir tuo metu ir dabar yra gėdingai mažas – adekvatesni situacijai matyt buvo sovietinių laikų mokytojai. Į mokyklą eidavau be jokio noro, kaip ir dauguma, karts nuo karto vis įsimylėdamas, nevykusiai bandydamas kabinti kokią mergaitę, per pertraukas rakdamasis – žaisdamas iš pinigų ir karts nuo karto susimušdamas su kokiu berniuku. Darius, mokyklos lankymo prasme buvo kur kas aukštesnio lygio – jis apsimesdavo, kad eina į mokyklą, bet prasėdėdavo savo rūsyje savaitėmis. Kartais po dieną kitą ir aš prie jo prisijungdavau. Vėliau, tai paaiškėjus buvo iškviesta Dariaus mama į mokyklą ir visa tai užsibaigė grasinimais, bauginimais ir kitomis negandomis Dariui. Petras iš mūsų buvo pats stropiausias moksluose, dažnai dalyvaudavo matematikos ir kitų mokslų olimpiadose, nors knygų graužiku tikrai nebuvo. Aštuonias klases baigiau be trejetų. Tiesa, trejetas buvo išvestas iš anglų kalbos, bet mokytojai, Popo žmonai, žinant, kad aš žadu palikti šia mokyklą, manęs pasigailėjo ir ištaisė trejetą į ketvertą. Pamenu mokykloje ir vieną įsimintiną įvykį, kai vasarą, per mokinių atostogas, spiginant saulei, mokyklos stadione atlikdami komunizmui pašlovinti skirtas geometrines figūras, a la  Šiaurės Korėja – ruošėmės miesto dainų šventei. Orkus, dabartiniai Rebelheart, keliais metais už mus vyresni, mokindamiesi mūsų mokykloje ir būdami atsakingi už garso aparatūrą parinko mūsų atliekamoms geometrinėms figūroms puikią dainą Pink Floyd „We Don’t Need No Education“ – po poros metų Pink Floyd buvo uždrausti SSSR už paminėjimą Brežnevo karo Afganistane. Nežinau ar daina buvo parinkta kadangi tiesiog buvo gera ar sąmoningai norint išsityčioti iš sistemos ir mokytojų bukumo, kadangi vargu ar kas suprato pagrindinius ir paprastus priedainio žodžius – „mums nereikia išsilavinimo“. O man tuomet tai suteikė bent kokią prasmę beprasmei miesto dainų šventei.

 Pirmasis tėvo nupirktas magnetofonas buvo jau paminėta vokiška magnetola pirkta iš Ulinsko, prekiavusio garso įrašais ir visokia užsienietiška aparatūra. Vėliau šio mono magnetofono pradėjus nebepakakti, tėvai nupirko stereo JVS. Pirmosiose kasetėse, pirktose kartu su magu buvo įrašyti Judo Priest, Nazaret albumai, o rinkinyje net DAF hitas Der Mussolini. Garso įrašais prekiavo Marijampolėje trys žmonės – Glinskas, Ulinskas ir Kazla – vėliau nusišovęs verslininkas. Viskas vykdavo taip: ateidavome pas juos į namus, jie paduodavo sąrašus, mes išsirinkdavome norimus albumus, užmokėdavome penkis rublius ir po kelių dienų pasiimdavome įrašytą muziką į mūsų atsineštas ar iš jų nusipirktas kasetes ar juostas. Patikimiausi mums buvo ir didžiausia muzikos pasirinkimą turėjo Glinskas ir Kazla, Ulinską laikėme daugiau popsistu, nors kartais įrašus pirkome ir iš jo. Iš jų įsirašinėjome viską nuo Genesis iki Metallica. Būnant apie trylikos labiau atkreipiau dėmesį į Lenkų radiją, nors jos klausiau ir TV žiūrėjau nuo mažumės.Tuo metu Lenkų radijo trečioje – truikoje ir antroje programoje – dvuikoje pradėjo laidas vesti kultinis laidų vedėjas Tomasz Beksiński. Tomasz naktimis pradėjo leisti naujausius The Cure ir kitas post panko grupes, t.y. tokią muziką kurios pas mūsiškius garso įrašinėtojus nebebuvo. Vėliau jis antrojoje radijo programoje sekmadienio vakarais leisdavo po tris naujausius albumus – nuo Legendary Pink Dots, Lorie Anderson iki naujausiu Depesh Mode. Praleista labai daug naktų su ausinėmis beklausant ir įsirašinėjant jo laidas. Pamenu Kelpšoje  furorą, kai į Vilnių atvežiau tokiu būdu įsirašytą prieš dvi savaites pasirodžiusį naują Depesh Mode albumą Music for Masses –  Kelšoje dauguma vilniečių tuo metu buvo Depešistai. Dar sekantį dešimtmetį Beksiński vėdė iš šeštadienio į sekmadienį naktines poetines muzikines laidas – E.A.Poe poezija, Lacrimosa, gotikinio ar progresyviojo roko grupės buvo dažni jo svečiai. Jis vis protarpiais užsimindavo apie visko beprasmiškumą. Sulaukęs keturiasdešimties per 2000m. kalėdas jis vis tik, po kelių nevykusių mėginimų, nusižudė. Darius B. visas jo naktines programas, vestas nuo 1989 iki 2000, įsirašė į kasetes…  Tomasz Beksiński  sugebėjo radijo laidų vedėjo žanrą pakelti iki tokių poetinių aukštumų, kokių man nėra daugiau tekę girdėti, nors matosi, kad dauguma Lenkų radijo vedėjų iki  šiolei orientuojasi būtent į jį.

 Tuo metu buvo ir kiti vedėjai, tokie kaip Marek Wiernik pirmadieniais per pietus valandą leisdavęs Swans, Ensturzende Neubauten ar Piotr Kaczkowski, kuris 1999 leisdamas King Krimson In the Court of the Crimson King paminėjo, kad lygiai prieš 30 metų šią, albumo išleidimo dieną jis pristatė albumą per Troiką.      

  Augant lenkų radijas ir televizija buvo lobis visomis prasmėms – formavosi pasaulėžiūra nuolat skalaujama, maitinama roko, dekadentizmo, Bauhaus, šiuolaikinės muzikos – tiesiogiai transliuodavo Varšuvos rudenio festivalį; taip pat ir kino šedevrų – nuo Lynčo, Greenwejaus pirmųjų kino filmų iki road movie klasikos – Scarecrow, Midnight Cowboy ar The Graduate, kur taip ir neaišku– ar Simon and Garfunkel muzika iškėlė kiną ar kinas Simon and Garfunkel padarė žinomus.

—————————————-

 Kaip minėjau prie mūsų prisijungus Petrui, groti persikėlėme į rūsį. Į sklepą susitempėme visą savo turimą aparatūra, sienas išsiklijavome Kiss, Adam and the Ants ir pan. plakatais iš Melody Maker žurnalo ir pradėjome groti. Be Dariaus ir Petro kartais prie mūsų su bosine gitara prisijungdavo Vytas iš mano namo. Aparatūros tiems laikams turėjome visai pakenčiamos – gitaras, naudojamas namie kolonėles ir stiprintuvus, magnetofonus atsinešėme iš namų – jie vis karts nuo karto sudegdavo, o sunkioji artilerija  buvo Petro iš penktos vidurinės pasiskolinti būgnai, bosinė gitara ir mikrofonai. Svajonė buvo turėti fūzzo efektą gitarai – tuo metu nemažai klausėme hard roko ir metalo, bet aparatūra buvo tokia, kad joje visuomet kažkas šnypšdavo ar džergždavo ir fūzo efektas buvo netrokštama kasdienybė. Kai kurias tuometinias mūsų dainas galima išgirsti ir čia https://modus2.bandcamp.com/album/archyviniai-ra-ai-1983-1985. Mes vis konkuravome su grupe „Žolė“, repetavusia kitos laiptinės sklepe. Sklido gandai, kad jie groja labai gerai a la Aliukai – šia prasme mes juos konkurentais nelaikėme. Įdomu buvo tai, kad niekuomet  jų nebuvome nei matęs nei girdėjęs – po šiai dienai aš taip ir nežinau ar jie išvis egzistavo. Neužilgo Petras buvo demaskuotas ir per mokyklos garsiakalbius visai mokyklai pranešus koks jis yra nedoras, visa aparatūra buvo gražinta į mokyklą atgal, nors mokykloje instrumentais ir nebuvo kam groti. Bet po metų grojimo sklepe mes jau kėlėme sparnus į Marijampolės gamyklų kultūros skyrių klubus.

 Sklepuose aplamai tuo metu virė savotiškas gyvenimas. Nuo šiluminių vamzdžių ten būdavo šilta bet kuriuo metų laiku. Dienomis Petro rūsyje grodavome, vakarais ten pat gerdavome alų ir net švęsdavome įvairiausias šventes, tokias kaip Nauji metai https://modus2.bandcamp.com/track/improvizacija-naujametinis-lsmas-1984-m . Ten apsilankydavo gan nemažai klasiokų, klasiokių ir šiaip gerų draugų. Kiek vėliau Dariaus mama įsirengė nedidelę siuvyklėlę savo sklepe, ir jau pabaigus groti pas Petrą ir jam prisitempus štangų ir įsirengus rūsyje treniruoklių kambarį, mes vakarot persikėlėme į Dariaus sklepą. Pora kartų ten mes buvome net užsiraugę bidonus „braškės“ – brogos, kuri alkoholio laipsnių kaip ir beveik neturėjo, bet užtat mums visiems kėlė didžiulį entuziazmą. Kalbant apie svaigiąsias medžiagas mes, kaip mes tai įvardydavome, jas vartojome kaip bendravimo skatinimo priemonę gyvenant slegiamoje okupacijos šalyje, o ir šiaip ant drąsos prieš šokius, beklausant muzikos ar visiškai be jokios progos. Kartą panūdus išbandyti narkotikus – pasak sovietų propagandos, vakaruose šlovinamą išsilaisvinimo priemonę – jau vien tai kėlė beribį susidomėjimą, ankstyvą vasaros rytą nusiaubėme kažkokį lauką ir grįžome į Dariaus sklepą nešini maišu aguonų galvučių. Išlukštenę neprinokusias, baltas aguonas pradėjome virti viralą. Išgėrę jo kažkiek, pasišlykštėję skoniu ir nepajutę jokio poveikio, palikome visą maišą pūti sklepe. Dariaus tėvas pamatęs aguonų galvučių maišą taip pat nieko neįtarė. Visa laimė, kad mes tuo metu nežinojome kurias aguonų dalis reikia naudoti svaiginimuisi ir mums nepavyko tapti narkomanais, nors ir labai norėjome. Dariaus sklepo fragmentus galima pamatyti šiame filmuke  https://youtu.be/gUkKfnV2b_s

Alkoholio vartojimas tuo metu buvo plačiai paplitęs, kur kas labiau nei dabar. Problemų jį įsigyti nebuvo niekuomet. Pirkome iš bobučių, iš pažįstamų, iš Palšių – kur įsikūrusi dabartinė prokuratūra. Palšiai degtinės perpardavimu garsėjo jau nuo Smetonos laikų, vėliau jų namas sudegė. Dažnai gerdavome Nemuną – kažkokį dratą – taip vadinamą gėrimą, mat jį ryjant buvo įspūdis tarsi kas grūstų dratą gerklėn. Nemuną Darius gvelbdavo iš tėvo, kuriam jį veždavo žmogus nuo Dzūkijos. Kartą Dariui per pusę nupylus trilitrinio stiklainio ir atskiedus jį  vandeniu, Dariaus tėvui darant remontą ir kaip įprasta, po darbų vaišinant darbininkus garsiuoju Nemunu, išgėrę visą stiklainį  jie taip ir išsiskirstė, nieko nesupratę. Mes  atidžiai stebėjome situaciją ir jau buvome susitaikę su mintimi, kad tuo ir baigsis mūsų gerosios dienos, mat buvo aišku kaip dieną kad kažkas vagia samagoną, o vogti galėjome tik mes. Dariaus tėtė, kaip niekur nieko po vaišių pastatė tuščia stiklainį į vietą ir nuėjo miegot. Ar jis įtarė ką ar ne  dabar jau nesužinosime, bet tą kartą mūsų nuodėmės nepaaiškėjo ir mes lengviau atsipūtėme.

—————————————-

 Tuo metu kiekviena gamykla, fabrikas privalėjo turėti savo kultūros skyrius, kuriuose būdavo šiokia tokia, kartais ir visai padori aparatūra. Groti mokančių žmonių jie dažniausia neturėdavo, taip ir stovėdavo aparatūra nenaudojama, jei aplamai kažkokia būdavo. Mes pasileidome per visas Marijampolės didesnes gamyklas ir fabrikus ir aplinkinių kaimų kultūros namus ieškodami kas turi aparatūrą, kur galėtume groti, kas mus įsileistų. Taip mes pradėjome groti gelžbetonio gamykloje arba vadinamame keramzite. Aparatūra jie turėjo visai padorią. Su mumis pradėjo gitara groti Algis, vėliau įgavęs Blėkos pseudonimą, Darius sėdo už būgnų, o aš paėmiau bosinę gitara. Aš su Dariumi dainuodavome, gitarą paleidome per fūzą ir visam tam pankroko skambesiui su metalo elementais a la Motorhead, buvo visai neblogai. Taip mes pragrojome visą vasarą, repetuodami ir žaisdami biliardą, kuris stovėjo salės prieangyje. Tą vasarą padarėme gan neblogų įrašų su mano tuo pačiu vokišku kasetiniu magu https://modus2.bandcamp.com/album/archyviniai-ra-ai-1983-1985 .

 Atsakingiems asmenims, komjaunimo pirmininkams, kurių priežiūroje buvo aparatūra, reikėjo užsidėti pliusą įrodant savo veiklą, o ir pažiūrėti ką mes sugebame. Taip vieną penktadienio popietę mums teko surengėme koncertą gamyklos darbuotojams. Koncerto repertuarui daugiausia grojome ne savo kūrybos dainas – nenorėjome gąsdinti komjaunuolių, bet Provincijos  ir Vairo dainas. Koncertas darbuotojams patiko ir jie mums leido repetuoti toliau. Artėjant vasaros galui išpuolė Dariaus tėtės 50- metis ir jis pakvietė mus kaip muzikantus pagroti jo jubiliejuje. Šventei paruošėme repertuarą su a la Aliukų dainomis, daina „Alyvos“, kuri  buvo įgavo populiarumą baliuje tik ji jau nepamenu iš kieno repertuaro, rokenrolu ir viena polka. Polką sukome daugiausia, kol galų gale prisivogę pusę dėžės degtinės, nuėjome miegoti. Dariaus tėtė praleido visą naktį rūsyje saugodamas mūsų instrumentus, kad kas nepavogtų. Po šaunios šventės suvežėme atgal aparatūra ir degtinę atgal į mūsų kambariuką keramzite. Džiūgavome apsirūpinę ilgam linksmybės atsargomis. Rugsėjo mėnesį sugrįžus visiems savaitgaliui iš mokslų ir nuėjus repetuoti į gamyklą, mus pasitiko komjaunuoliai. Jie buvo radę degtinę. Atskaitę mums liūdną paskaitą apie jų aukštus dorovės standartus, liepė susirinkti savo daiktus ir apleisti patalpas. Degtinės komjaunuoliai negražino.

 Kitais metais susiradome vietą groti šalia Marijampolės esančiame Baraginės kaimo kultūros namuose. Miesto autobusu važiuodavome iki galinės stotelės Pieno konservų gamyklos, po to pora, trejetą kilometrų ėję laukais ir žvyruotu keliu, pasiekdavome Baraginės kaimo kultūros namus. Kokia tiksliai aparatūra ten buvo jau nebepamenu, bet repeticijoms ir vienam koncertui surengti pakako. Kultūros namams vadovavo tokia truputį perkreiptu veidu direktorė, kuri vis gyrėsi turinti kontrabosą.

 Langai repeticijų kambaryje neatsidarinėjo, todėl repetavome, kilimais išmuštoje, gan erdvioje, bet saulėtoje patalpoje, po prakaitu, kaip šiltnamyje. Tuo metu pakeitėme savo pavadinimą iš Pesimistų į Įeiti Draudžiama. Algis, po poros Tallat Kelpšoje mokslo metų, jau buvo gan prakutęs gitaristas, susižavėjęs AC/DC ir to pasėkoje visa mūsų Baraginės sezono muzika įgavo hard rokui būdingą prieskonį.

 Vasaros gale Kultūros centro foje, į ką tik įrengtą salę mūsų kažkodėl neįleido, surengėme visos vasaros darbo parodomąjį koncertą. Imituodami kalinius, koncertui apsirengėme darbininkų spec. darbiniais rūbais prie viršutinės kišenės prisisiūdami medžiagos skiautę su numeriu – tarsi mes vietoje vardų turime tik kalinių numerius. Į koncertą atvyko gan nemažai vietinių žmonių bei pažįstamų iš Marijampolės. Koncerto proga net užsiraugėme bidoną „braškės“ ir  atsitįsome kelis trilitrinius į koncertą. Koncertas praėjo neblogai tik mano vokiškas magnetofonas padėtas įrašinėti visą koncertą, kažko nesuveikė ir nieko neįrašė. Paryčiais, aš, Darius, Algis ir mūsų fanas, klasiokas Vasia – Rimas, besinešdami puspilnius stiklainius braškės, pilni egzistencinio nerimo, parkėblinome pėsčiomis į Marijampolė. Tą vasara repetuot daugiau į Baraginę negrįžome ir iš tos vasaros repeticijų neišliko nei vieno įrašo.

  Kaip jau minėjau pabaigę aštuonias klases, būdami penkiolikos mes, Darius ir aš išvykome mokintis. Darius įstojau į Kauno Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą groti birbyne, o aš Į Vilnių Tallat Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą tęsti saksofono mokslus. Su Algiu, su kuriuos mes ir išvažiavome į Vilnių su jo lyg ir kažkokių giminaičių mašina, nors ir buvome klasiokai, artimiau pradėjome bendrauti tik besimokinant Kelpšoje. Nors mokinomės skirtinguose miestuose, savaitgaliais visuomet grįždavome namo: grodavome sklepe, vakarais eidavome į  šokius – mokyklose daromas diskotekas  ar pas buvusius klasiokus į „plotus“, klausydavome muzikinių naujienų iš lenkų radijo ar šiaip leisdavom laiką kartu. Tuo metu mus stipriai veikė pankai, kas buvo visiškai natūralu. Išvykus į Vilnių, susidūriau ir su Lietuvos tautinėmis problemomis, ko gyvenant Marijampolėje neteko patirti. Dienomis Gorkio, dabartinė Pilies gatvė priklausė lietuviškai kalbančiam pankuojančiam jaunimui ir šiaip menininkams – kavinės „Bačka“, „Ledainė“ buvo mėgstamiausios mūsų su kursiokais užeigos. Dar buvo prieš „Ledainę“ esanti hipių mėgiama  „Vaiva“ ir Gavelio aprašytas, visuomet ypatingai apšnerkštas „Narutis“, kurio simbolis buvo drungnas kisielius ir plastikine klijuote dengti stalai. Kartais užeidavome į „Aliumnato“ kavinę, kur pateikdavo puikią kavą su grietinėle, o vėliau pradėjome lankytis ir rūsyje „Laumėje“, kur žiūrėdavome video klipus. Dar reiktų paminėti ir „Maskvos“ kino teatro, stovėjusio greta Kelpšos mažąją salę, kur rodydavo Felinio, Formano, Scola ir kt. kino filmus ir kur dažnai leisdavau laiką tarpais tarp paskaitų. Vakarais, po praktikavimųsi, iš Kelpšos išeidavome būriu apie 10 valandą vakaro ir reikėdavo nusileisti Gorkio gatve į 10 autobuso stotelę, esančią šalia Jaunimo sodo. Pro Gorkinę praktiškai buvo neįmanoma praeiti neužkabintam montanų t.y. rusakalbio jaunimo, priešiškai nusiteikusio prieš lietuvius, išlysdavusių vakarais iš aplinkinių gatvių, avėjusio dažniausia platėjančius Montanos firmos džinsus. Visas Vilnius buvo pasiskirstęs teritorijomis ir daugiausia jų priklausė rusakalbiams, jau nekalbant apie tokias teritorijas kaip Užupis į kurį aplamai kojos nebuvo įmanoma įkelt su mūsų apranga ir išvaizda. Taip natūraliai, mes su kursiokais, kadangi buvome vis tik tautiškai nusiteikę lietuviai, pradėjome skustis plaukus iš šonų kaip aš, Dalius iš Utenos plaukus nusidažė geltonai, avėjome dryžuotas, bananines, pigiausias už 9 rublius kelnes, rūbus siuvomės siuvyklose ar kai kas net patys bendrabučiuose, avėjome pigiausius ir populiariausius sandalus už 7 rublius, nešiojome ilgus, dažniausia tėvų ploščius, senus paltus ar dirbtinės odos odines striukes, kurią nešiojant visuomet būdavai šlapias, mat striukė nepraleisdavo oro, nukarusius megztinius, siaurus šlipsus. Nekentėme džinsų – džinsai tuo metu turguje kainavo 200 rublių, kai palyginimui mama dirbdama konditerijos ceche uždirbdavo 120 rublių į mėnesį. Kartais Marijampolėje savaitgaliais taip apsirengę, laku susipurškę plaukus, pasistatę skiauteres ant galvų,  įsimetę rūkytą vištą į medinį lagaminėlį, sėsdavome į iki vėlumos kursuojančius miesto viešuosius autobusus, kuriuose žmonių visuomet būdavo gausu ir  tarsi prieštaraudami visoms gero elgesio taisyklėmis, plėšydami gabalais rankomis valgydavome, dorodavome vištą, įsivaizdavome begriauną visuomenės dorovės pamatus.

 Vasaromis, atitinkamai pasipuošę, pasiėmę palapines arba pasiruošę miegoti bet kur, kad ir kopose vis patraukdavome į Palangą arba į Šventąją. Pajūryje vykdavo treninguotų, plikai skustų Kauno, Šiaulių, Panevėžio urlaganų kovos prieš Vilniaus, Klaipėdos pankus. Mes kaip ir važiuodavome palaikyti pankus, nors dalis marijampoliečių, arba tiksliau tuo metu dar kapsukiečių šliejosi prie urlaganų. Kovos visuomet būdavo nelygios. Kartą Šventojoje vidurį nakties ir susidūrus su didžiuliu būriu kauniečių ir vienam iš jų užvažiavus Vasiai į liūlį, Vasia surikęs kažką panašaus į indėnų karo šūkį, griebė urlaganui už striukės kišenės atvartos ir krisdamas ant žemės perplėšė uralgano brangią treninginę striukę. Vasia apsimetė nejudąs – niekas nepradėjo jo spardyti, o įpykęs kaunietis perplėšta striuke su visu buriu pasišalino. Vasia po šio susidūrimo, visas sveikas gyvas tik linksmai juokėsi kad jam vis tiek esą pavyko atkeršyti – kauniečio nuostoliai buvę kur kas didesni. Buvę ir liūdnesnių akimirkų norint patekti į Palangos šokių aikštelę, mat ją nuolat kontroliavo urlaganai. Bet kartais mūsų draugai tokie kaip Švedas, su kuriuo traukdavome dainas prisigėrę braškės Dariaus sklepe, buvę urlaganų pusėje ir užimantiems ten garbingas pozicijas mums padėdavo – paminėjus jų vardus kauniečiai atsikabindavo.

    Nors Vilnius muzikine prasme iš pradžių manęs visai nežavėjo, nes mano pusėje visuomet buvo Lenkų radijas apie ką vilniečiai galėjo tik pasvajot, vėliau vis tik prasidėjus roko festivaliams, tapo labai įdomia muzikine scena. Puikiai pamenu festivalį Jaunystė 86 Sigmos gamykloje, kur koncertavo Tigro metai, Kardiofonas, ir Leningrado roko atstovai Avia ir Aukcionas. Pertraukų metu foje per vidiakus rodė kito festivalio, berods Lituanica 86 įrašus – būtent taip pirmą kartą pamačiau Antį ir pagalvojau „vau, galų gale Lietuvoje atsirado pank roko grupė“. Aukciono koncertas pamatytas Sigmos gamykloje man padarė milžinišką įspūdį ir pakeitė buvusį supratimą apie muzikos poveikį. Iki tol mane labiausia veikė daugiau gitarinė, stipri, garsi, fūzinė muzika. Po pamatyto teatralizuoto Aukciono koncerto, mano galvoje viskas apsivertė – muzikos poveikį, jėgą pasirodo buvo galima išgauti ne tik garso džeržgimu, bet  ir visai kitais elementais – šou, dažytais veidais, aksesuarais, medaliais ant švarkų atlapų, šypsenom ir visai kitokio pobūdžio  – ne apie neviltį ir pan. – dainų tekstais. Sublimuota, groteskiška, kniaukianti, manieringa ir glamūrinė visom prasmėm, visai kitokia nei iki šiol girdėta ir kartu aukščiausio meistriškumo muzika mane taip užbūrė, kad po šio festivalio į metalo puse daugiau nebesinorėjo žiūrėti ir taikinyje atsirado Leningrado rokas. Žinią apie šią muziką parnešiau į Marijampolę ir nuo to laiko pradėjome domėtis Leningrado grupėmis – Aukcion, Avia,Televizor ir maskviškiais Zvuki Mu. Po festivalio Jaunystė 86 pasipylė daug gerų festivalių ir koncertų. Įvyko Vilniaus Roko klubo atidarymas sporto manieže 1987, kur kalbėjo kad buvo net išprievartavimo atvejų šalia pat scenos, kurį stebėjome su Dariumi ir į kurį buvo atvykus ir Marijampolės pankų delegacija. Vėliau sekė festivalis Lituanika 87, į kurio visus koncertus tašėje nešiojausi ir savo vokišką magnetofoną ir daug ką iš pasirodymų įrašinėjau, tame tarpe ir Kino pasirodymą – kai scenoje grojo dvi bosinės gitaros ir du būgnininkai – tik vieninteliame šiame koncerte Kino man yra suskambėję puikiai. Šiame festivalyje Aukcionas, lietuvių, „tipo“ nacionalistų, buvo užmėtytas buteliais ir per pusę koncerto grupei teko palikti sceną – tuo metu jaučiau milžinišką svetimą gėdą. Įsimintinas Anties – kurią mes kotiravome  taip aukštai kaip ir  Leningrado grupes, teatralizuotas koncertas Vidaus reikalu ministerijos salėje. Tą kartą po jų pasirodė išliaupsinti Gorkio gatvės pankų, dabar pasakytume hipsterių, grupė WC, bet iš tikrųjų jie buvo visiški bėdžiai, neįstengiantys sugroti nei vieno akordo, nekalbant jau apie pankams privalomus tris. Kai apie Varveklį, WC lyderį parašė Jaunimo Gretos – Varveklis gavęs, matyt nemokamų leidinių krūvą, numerius dalino Bačkoje.

Taip pat įvyko ir puikus Leningrado grupių koncertas Vidaus reikalu ministerijos salėje. Ten koncertavo Kino, instrumentinė grupė Džungli, vien sintezatoriais grojanti – kas tuomet buvo radikalu – grupė Televizor, su tiems laikams neįmanoma, kaitinančia kraują daina Tvoi papa fashist  – Tavo tėtė fašistas. Visuose šiuose koncertuose lankiausi ir gėriau į save viską ką mačiau ir girdėjau.

  Grupę Televizor kartą net Šaulys leido per savo laidą „Estrados orbitoje“ pavadindamas juos griežta elektronika, nors šiaip Šaulio laidos su jo komjaunuoliško vedimo „a la Ateizmo Pasaulyje“ stiliumi keldavo tik pašaipą ir juoką. Aplamai kritikų tuomet nebuvo, o jei ir  pasirodydavo koks straipsnis Komjaunimo Tiesoje tai tiek nusišnekėdavo, kad Sinéad O’Connor  vadindavo vyru Sinéadu O’Connoru, George Michael  vadindavo bebalsiu, o Scorpions kaltino nebrandumu, lyg tai Tarybų Sąjungoje buvo grupės subrendusios.

 Besimokant Vilniuje  nutiko nemažai įvykių surištų ne tik su muzika. Po Žalgirio komandos futbolo rungtynių, kuriose kartais apsilankydavau, iš stadiono eidavome dainuodami „Ant kelio mūrai eina Lietuviai“ ir skanduodami skanduotes, tokias kaip „Viens su puse du su puse graži Lietuva be rusų“ ir žalgirio vėliavos – žalia balta reiškė beveik tą patį ką ir trispalvė – laisvę nuo sovietų. Kartą nusinešus į rungtynes fotoaparatą ir norint man įamžinti šias masines pasipriešinimo eitynes, milicininkai mane pagavo, įgrūdo į voronoką, nuvežė į skyrių, ten kiek palaikę apšvietė foto juostą ir paleido.

  Kartą per Amerikos balsą, kurio tėvas nuolat klausydavo – pranešė kad sovietų milicininkai šaudo studentus Jurbarke. O pašovė kelpšietį, Daliaus kambarioką. Milicininkas naktiniame bare per kažkokį kilusį konfliktą ar šiaip norėdamas pasišvaistyti pistoletu pašovė jį ir po to, matyt kad nekeltų bangų, jį užverbavo saugumas. Jurbarkiečiui labai patiko  Stevie Wonder ir jis vis kviesdavosi mus, įsisupęs į chalatą, paklausyti šios nuostabios muzikos. Jis žinoma žinojo nemažai apie mūsų darbelius. Bet turėjo, kaip dabar sakoma, vieną problemą – buvo kleptomanas. Daliui nusipirkus iš valiutinės parduotuvės tais  laikais paskutinį technikos klyksmą – kasetinį ausinuką su nedidelėmis kolonėlėmis, jurbarkietis  pavogė jį. Mes su Daliumi ir kitais atlikome „detektyvinį tyrimą“ ir nusprendėme, kad jis pavogęs ausinuką  galėjo jį pasidėti tik saugomoje kameroje traukinių stotyje ir pasiimti prieš  išvažiuojant  traukiniu namo penktadienio vakare. Taip ir buvo. Mes jį pagavome su įkalčiais ir Dalius parašė pareiškimą milicijai. Po to viskas ir prasidėjo. Mus pradėjo tampyti po skyrius, užrašinėti parodymus – iki dabar pamenu tardytojo pavardę Cvizonas ir vietoje to, kad būtų nubaustas vagis, mus prigąsdinus, kad jie, milicininkai gali atvažiuoti parodymų  imti ir į mūsų namus, į Marijampolę, Uteną, buvo surašytas ir išsiustas kaltinamasis raštas į Kelpšą. Kaltinime figūravo du kaltinimai: tai mūsų svaigiųjų gėrimų vartojimas bendrabutyje ir žaidimas kortomis iš pinigų. Rašte buvo reikalaujama, kad vadovybė informuotų miliciją kokių priemonių jie ėmėsi mūsų atžvilgiu. Kelpšos vadovybė – pučiamųjų skyriuje vadovai buvo ypatingai humaniški, kuriems svarbu buvo tik vienas kriterijus – tavo grojimo pasiekimai, o su tokiomis ir panašiomis nacionalistinėmis problemomis susidurdavo nuolat – į tai pasižiūrėjo atitinkamai pro pirštus ir formaliai kažkokį atsakymą jiems išsiuntė. Taigi, išskyrus pabarimus, išsisukome be represijų. Kortomis, tiesa sakant, iš pinigų mes žaidėme. Kartą net demaskavau lošėją, kuris žaidė sužymėtomis kortomis, taip išvengdamas didelės man tuo metu gręsiančios skolos, o apgavikas vos išvengė visuotinio nulinčiavimo. Kita kartą keli kursiokai planavo išlošti iš manęs pinigus šeštadienio vakare ir eiti švęsti į restoraną. Gavosi kaip visada –  visus jų pinigus išlošiau aš – lošti man sekėsi. Jiems griežiant dantimis, o man belaidant kandžius juokelius išėjau iš mokyklos. Kelpša dirbdavo visuomet ir savaitgaliais. Bet besimokant antram kurse įvyko kai kas, kas pakeitė mano požiūrį į lošimus. Belošiant  iš pinigų susipykau su geriausiu Kelpšoje draugu Daliumi. Nuo to laiko praradau azartą kortoms ir daugiau nekilo ranka lošti niekuomet – kortos manęs daugiau nejaudino.

 Aišku, nepamirštama buvo ir mokyklos pučiamųjų instrumento orkestro kelionė į Rytų Vokietiją. Praėję nematomą atitinkamą saugumo atranką, apmokyti etiketo subtilybių – Vokietijoje norint paprašyti restorane vieną alaus reikia kelti nykštį o ne rodomąjį pirštą ir pan. išvykome į Vokietiją. Nuvykę traukiniu ir išlipę Alexanderplatz stotyję iškart apstulbome nuo neoninėm šviesoms šviečiančių įspūdingų alkoholio parduotuvių vitrinų. Mus apnakvindindavo  pagrindiniuose, aukščiausios klasės miestų viešbučiuose, maitino prašmatniausiuose restoranuose – kelionė buvo suplanuota puikiai. Kartą praeinant pro nacionalistus Berlyne ir kažkuriam, o tiksliau įtrenktam žaibo Vėželiui surikus Sieg Heil!, lauko kavinėje atsistojo sėdėję skustagalviai su iškeltom į viršų rankomis rėkdami „Heil Hitler!“. Visi, ir į kelionę važiavę saugumiečiai –valtornos mokytojas Vitartas ir istorijos mokytoja Šapolaitė buvome apstulbę. Aplankant Buchenvaldo koncentracijos stovyklą, gidai su pasididžiavimu aprodė asmeninį Stalino krematoriumą. Vokietijoje pamatėme ir tai ko Lietuvoje neteko matyti – muziejuose Stalino portretai puikavosi šalia Lenino ir Markso. Kartą nuvežus  mus į kažkokį kaimą į priėmimą, į priėmimus mus veždavo nuolat, ir mus – 15 -20 metų mokinius, iškart pradėjus vaišinti degtine, mat jiems mes vis tik buvome tiesiog rusai, pamačius situaciją, vadovai mus, jau spėjusius neblogai pasivaišinti, surinko ir įgrūdo atgal į autobusą. Kitą kartą ramiai tyloje vakare leidžiant laiką viešbučio restorane pasigirdo subtilus lapų šnarėjimas – visas restoranas sužiuro: viduryje restorano buvo a la oranžerija ir į ją vėmė kolega saksofonistas iš žemesnio kurso. Žodžiu, apsčiai prisivaišinę, apvėmę prašmatniausius restoranus, aplankę naktinę Berlyno varjetė, kurią mūsų TV transliuodavo nuolatos šeštadienio vakarais, prisipirkę begales ekskliuzyvinių, prašmatnių rūbų, mat keisdami rublius į markes kiekvienas gavome po 1500 markių, o tuometinė nauja mašina Wartburg ir kainavo būtent tiek – Rosvaldas nusipirko net valtį nesumojęs kur kišti pinigus; buvome išvežti iš rojaus atgal namo. Vokietei vertėjai, irgi saugumietei, atsisveikinant mestelėję – mes dar sugrįšim ir jus išlaisvinsim. Panašiai ir nutiko – kitais metais griuvo Berlyno siena. Beje, specialiai šiai kelionei nusipirkau filmavimo kamerą filmuojančią nebyliomis 8mm super, 3 su puse minutės trunkančiomis kino juostomis ir susukau pirmąjį savo kiną. Kiną galima išvysti čia https://youtu.be/XKmd4iUvU10 . Po poros mėnesių baigiau mokslus Kelpšoje ir šia proga taip pat susukau filmuką įamžindamas dieną atsiimant diplomus https://youtu.be/_36HP64acSc

 Mokantis Kelpšoje supratau ir dar kai ką. Ten mačiau daug talentingų, tiesiog genialių žmonių, Praėjus kuriam laiko ar po mokyklos baigimo jie tiesiog dingdavo iš horizonto. Televizijų ekranuose pasirodydavo buvę vidutinybės – grojantys grupėse, vadovaujantys orkestrams ir pan. Supratau, kad ne tik talentas ir gabumai yra sėkmės pagrindas, bet ir milžiniškas noras siekti savo tikslo, nuolatinės pastangos ir aplamai tiesiog tam tikra disciplina ir organizuotumas yra būtini norint pasiekti kažką gyvenime. Nors dar visai neseniai beskaitinėjant dar muzikos mokykloje Marijampolėje kabėjusį kažkokio Lietuvių kompozitoriaus šūkį, kad sėkmė tai  „90 procentų darbo ir 10 procentų talento“ tai sukeldavo tik juoką.

 Bet kad ir kokie įvykiai vyko mokinantis Vilniuje, aš gyvenau šiek tiek dviguba gyvenimą – mano mintys visuomet sukosi apie mūsų grupę, apie grojimą Marijampolėje. Taigi, po koncerto Baraginėje Algis patraukė savais keliais ir mums likus dviem su Dariumi reikėjo kažką pergalvoti mūsų grojime. Kartą pabandėme groti elektroninį panką tik dviese, a al DAF ar Front 242 – atlikti boso partija sintezatoriais kas tuo metu buvo vis tik didelė naujovė. Bet tam reikėjo specialių instrumentų ir mums pasirodė per primityvu. Kaip tik tuo metu aš apsilankiau festivalyje Jaunystė 86 Sigmos gamykloje Vilniuje, pamačiau Aukcion, Avia pasirodymus ir jau nuo to laiko klausimų nekilo ką ir kaip mes ketiname groti, tik reikėjo surasti tinkamus žmones ir tinkamą aparatūrą idėjomis įgyvendinti.

Iš draugų išgirdę apie Artūrą Moisejenko – Maxą grojantį gitara, šeštadienio vakarą pasikvietėme jį pokalbiui į Degučių mikrorajoną pasivaikščioti. Mums reikėjo net tik grojančio, bet ir bekompromisio, bebaimio, plačių pažiūrų, galinčio daryti scenoje šou žmogaus. Kiek pakalbėję su Maxu kažką apie Salomėję Nėrį ir aplamai apie viską, nusprendėme jį paimti į grupę. Mes nesuklydome – neužilgo jis pradėjo žavėtis Piotru Momonovu, jo sceniniu įvaizdžiu ir scenoje išdarinėti nuostabiausius šokinius piruetus apart grojimo gitara.

  Prieš pasikviečiant Maksą, teatrinei būsimų koncertų daliai išpildyti norėjome pasikviesti įspūdingą, pusiau nudegusiu veidu vaikiną, vaidinusį ir mano įsidėmėtą  V.Čekasino rengtų performansų pasirodymuose, Čekasino organizuotuose Vilniaus filharmonijoje apie 1985 metus iki filharmonija nebuvo uždaryta remontui. Jis buvo kažkoks tolimas Dariaus giminaitis. Bet neradus jokių jo kontaktų idėjos atsisakėme.

  Kažkokiu būdu susiradę Marijampolėje geriausią muzikinę aparatūra turinčią gamyklą Fasa arba tuomet vadintą Automatų gamyklą ir jiems įsileidus mus – vis tik mokinomės aukštesniosiose muzikos mokyklose Gruodyje ir Kelpšoje, pradėjome užsiiminėti. Pūstelninkas, želdinęs rusų bojarino žandenas ir šiaip geras žmogus visiems išskyrus darbininkus dėl kurių aplaidumo kartą buvo užlieję studiją gamykloje ir kuriuos jis puolė su kumščiais baisiai išsišiepęs, buvo atsakingas už aparatūrą, Zenius, irgi tvarkingas žmogus vėliau matyt dėl šios savybės ir išvažiavęs uždarbiauti į Norvegiją, už renginių organizavimą ir jo brolis, radiotechnikos specialistas, Afganistano karo dalyvis, taisydavęs mums vis gendančią aparatūrą. Su jais mes ir turėjome reikalų grodami gamykloje. O aparatūra, Pūstelninko supirkta, buvo tikrai gera – Teslos stiprintuvai, juostinis reververis vokalui, mikšerinis pultas, mikrofonai, būgnų komplektas, lyg ir keli sintezatoriai bei gitaros. Groti sintezatoriumi – atlikti boso ir sintezatoriaus partijas vienu metu, Darius pasikvietė bendrakursį, akordeonistą  Artūrą iš Vilkaviškio. Šį kartą, man susapnavus pavadinimą, su kuriuo mes išgarsėsime, pasivadinome „Modus“. Repetavome savaitgaliais suvažiavę iš skirtingų Lietuvos kampelių – aš iš Vilniaus, Darius su Artūru iš Kauno ar Vilkaviškio, Maxas iš Druskininkų – tuo metu jis jau buvo persikėlęs gyventi pas tėvą į Druskininkus. Mūsų vaidmenys grupėje buvo tokie: aš pradėjau pūsti saksofoną, kūriau dainas ir dainavau kaip ir anksčiau; Darius mušė būgnus, prisidėjo prie dainų kūrimo – Post Scriptum – mūsų vizitinė daina anuomet yra jo kūrinys – ir pritardavo back vokalu; Maxas grojo gitara ir darė šou; Artūras atliko virtuozo partijas sintezatoriumi. Tekstų dainoms ieškodavome „Poezijos pavasarių“ leidiniuose arba kurdavau aš. Beje į grupės narius mes netgi darėme kažkokią atranką – kiek pamenu norinčiųjų buvo bent pora. Viena jų buvo baigusi muzikos mokyklą mergina, su kuria vėliau dirbau radijo stotyje – ji mums visai patiko, bet kažkaip mes jos nematėme savo grupėje ir kitas norintysis buvo tuo metu kompozicijos katedros studentas, vėliau tapęs Marijampolės muzikos mokyklos direktoriumi. Atėjęs į vieną mūsų su Dariumi repeticiją jis demonstravo kontrapunktus a la King Crimson stiliumi, atkartodamas pagrindinę temą sintezatoriumi tercija aukščiau – „gal skambės įdomiau“. Bet mums tuo metu toks požiūris „gal skambės įdomiau“ netiko – mes tuo metu tiksliai žinojome ko norime, kas kaip ir kurioje vietoje turi skambėti ir kaip mes turime atrodyti scenoje. Mes nebandėme groti su mintimi „o gal kas gausis ?“. Viską įsivaizdavome labai konkrečiai. Taigi mes jo nepakvietėme groti kartu.

 Pirmas mūsų koncertas įvyko pavasarį 88m. pavasarį Automatų gamyklos salėje. Anuomet gamyklos salė buvo labai populiari jaunimo tarpe dėl ten vykstančių savaitgaliais šokių ir šiaip koncertų. Žiūrovų atvyko net iš Kauno – keli Dariaus kviesti Gruodžio kursiokai . Vėliau net paklausęs vieno jų, Šerno patarimo, po koncerto ėmiau dainuoti dainą „Post scriptum“ oktava aukščiau. Klausytojų prisirinko pilna salė. Koncertas praėjo puikiai. Koncerte apart visų kitų dainuotų dainų, atlikome ir dainą Salomėjos Nėries tekstu Žodis apie Leniną – hardkoriniam a la komjaunuoliškam stiliuje iš papkės kapotai, degančiu balsu skaičiau eilėraštį. Be abejo tai buvo parodija suteikianti tekstui visai kitą prasmę, bet niekas negalėjo prisikabinti, nors iš tikrųjų vargu ar kam tai rūpėjo.

 Sekantis koncertas įvyko miesto vokalinių ir instrumentinių ansamblių festivalyje Kapsukas 88 birželio 1 dieną lauko šokių aikštelėje –lauko estradoje, vadinamame garde prie upės, šalia Rygiškių gimnazijos, anuomet Jablonskio mokyklos stadiono. Festivalyje apart mūsų grojo grupė Exit, popmuzikos grupė Želsva ir Sūduvos restorano estradinis kolektyvas. Su pastaruoju kolektyvu vakarinėje programoje Sūduvos restorane saksofonu kartą teko paimprovizuoti ir man.  Festivalį organizavo naujai įsikūrusio kultūros ir Poilsio parko administracija. Po šio festivalio praėjus mėnesiui šioje estradoje koncertavo ir Antis.

 Koncertui ruoštis ir laukti soundcheko garde pradėjome nuo ankstaus ryto. Už akių vis užkliūdavo jaunuolių grupė, kurie taip pat trynėsi čia. Galų gale po pietų aš jų užklausiau kas jie tokie ir ką čia veikia – mat apsirengimu buvo panašūs į mūsiškius. Jie atsakė, kad renka grupes punk roko festivaliui Purvina Žiema, mus jiems kažkas rekomendavo kaip potencialius festivalio dalyvius ir jie atvažiavo pažiūrėti  ir nuspręsti ar esme tinkami tam. Aš arogantiškai atšoviau, kad mes negrojame punk roko. Nors pirma kartą išgirdęs Antį juos irgi įvardinau kaip punk roko grupę. Savo grojimą tuomet įvardinome kaip naująją bangą su psichodelikos priemaišiu ar kažkaip panašiai. Taip tie jaunuoliai specialiai važiavę, praleidę keletą valandų laukiant mūsų pasirodymo, po mano žodžių nesulaukę koncerto, išvažiavo namo. Po kelių mėnesių Kaune vykusį festivalį Purvina Žiema plačiai nušvietė spaudoje ir kas žino kaip būtų pasisukęs mūsų kelias jei mes ten būtume sudalyvavę. Dėl savo arogancijos išvijęs juos iš mūsų koncerto padariau didžiulę klaidą, kurios nuo to laiko stengiuosi daugiau nekartoti. Į kiekvieną pasiūlymą, kad ir menką ar iniciatyvą iš šono žiūriu rimtai, atmetęs visas išankstines nuostatas. Neaišku kaip vienas ar kitas, kad ir keisčiausias pasiūlymas gali išsivystyti ir kaip įtakoti tolesnę mano kūrybą

 Koncertas praėjo gerai – prisirinko pilna aikštelė klausytojų, Maxas berūkydamas cigaretę – buvome sugalvoję tokį pasirodymo elementą, piruetais suko kojas. Kai kuriuos jo judesius galima pamatyti ir čia https://youtu.be/gUkKfnV2b_s  – viskas pavyko kaip planuota. Pavarčius to meto spaudą pasirodo kad mums buvo paskirtas net žiūrovų prizas, bet ruošiantis jį mums įteikti, patiems žiūrovams reikalaujant jis buvo įteiktas Želsvos kolektyvui. Matosi, kad aistros tiesiog kunkuliavo / virė stipriai. Šiame koncerte, persirengimo kambariuose, žvelgiant pro grotuotus langus iš lauko pusės mane nufotografavo tuometinis bohemos simbolis fotografas Kostas, vadinamas Džyzumi. Sakė nuotrauka vadinsis „Jaunystė“. Jis fotografavo taip pat ir visą festivalį. Kiek mes vėliau bedėjome pastangų gauti šias nuotraukas ar juosteles – viskas buvo veltui. Išmetus jį iš buto už nesumokėtas sąskaitas ir vėliau mirus slaugos namuose nuo parkinsono ligos, dar prieš mirtį bandžius žudytis iššokant iš antro aukšto lango ir susilaužius stuburą – jo foto archyvas pradingo su visam.

 Tuo metu sugalvojome sukurti dainą apie pogrindinius Marijampolės milijonierius. Petras tuo metu jau leido laiką su Auksiniu Marijampolės jaunimu, kurie ir buvo šių milijonierių atžalos. Šiems nusigandus, Petras ir keletas kitų buvo pasiųsti pas mus atkalbėti mus nuo šio sumanymo. Tarp jų ir mūsų tvyrojo šiokia tokia įtampa. Mes save priešpastatėme pinigų ištroškusiems miesčionims ir tai atvirai demonstravome. Delegacijos išklausėme, bet dainą aš vis tik sukūriau ir ji išvydo dienos šviesą. Šio kūrinio galima paklausyti čia https://modus2.bandcamp.com/track/a-inau. Tai tik maža detalė, bet vis tik išraiškingai parodanti roko svarbą tuometiniame gyvenime.

 Pasisekus šiems koncertams Zenius, renginių organizatorius, turintis kontaktų su regiono kultūros namais, pasiūlė surengti koncertinį turą po Sūduvą. Pasiūlymui pritarėme ir Zenius parūpino autobusą išvykoms. Koncertavome Liubave, Vilkaviškyje ir Simne.  Koncertuojant Liubave patingėjome vežtis savo sintezatorių ir pasinaudojome šeimininkų turimu to pačio modelio sintezatoriumi. Sintezatorius – harmoninio stabilumo garantas – per vidurį koncerto pradėjo čiuožinėti, plaukioti per tonacijas. Koncertą vis tik kažkaip atgrojome. Vėliau iš žiūrovų girdėjome atsiliepimus, kad tai buvo panašu į Antį. Šiaip publika Liubave buvo baugiai tyli ir patikli, gal kad vis tik laikė save kaimo gyventojais, o mus laikė jau iš didmiesčio. Šio koncerto fragmentą galima išgirsti čia https://modus2.bandcamp.com/track/dailininkas-live. Vilkaviškyje, miesto centre esančiuose Kultūros namuose grojome ne tik koncertą, bet ir šokiuose – ilgai sukome rokenrolą paruoštą dar Dariaus tėvo penkiasdešimtmečiui, o į Simną vykome jau kaip į įprastą koncertą, lyg prieš tai būtume atgroję bent šimtą panašių.

 Vasaros gale studijoje – gamykloje, paplušėję keletą dienų, įrašėme albumą https://modus2.bandcamp.com/album/modus-unpublished-1988-1989-pre-industrial . Vėliau šis albumas pasirodė pogrindinėse įrašų prekiavimo vietose Druskininkuose ir Kaune. Mes buvome nunešę įrašą pakoreguoti ekvalaizeriu – pridėti  ar atimti žemų skambesio – Ulinskui. Tas matyt įrašą slapta persirašė ir paplatino savo kanalais. Po albumo įrašymo Maxas buvo paimtas į Tarybinę armiją tarnybai Gruzijoje, Artūras išvažiavo gyventi į kaimą ir vėl mums su Darium reikėjo kažkaip suktis iš padėties.

  Per visą tą vasarą mums, karts nuo karto besisvečiuojant pas Maxą ir išgėrus Maxo mamos sklepe laikytą trijų litrų talpos spirito stiklainį, ir vėliau, jau rudeniop Maksui pareiškus, kad jis stiklainį netyčia sudaužė, mama kaip niekur nieko atsake, kad nieko tokio – ten buvo techninis spiritas – jis nenaudojamas ir pavojingas žmonėms… – (neaišku ar reikalingas fragmentas)

 Tą vasarą mes baigėme mokslus aukštesniosiose mokyklose, Darius įstojo į Konservatoriją – dabartinę Muzikos akademiją Vilniuje. Aš buvau nusprendęs netęsti mokslų, bet norėdamas išvengti tarnybos tarybinėje armijoje – studentų į armiją neimdavo, padaviau pareiškimą stoti į Konservatorijos neakivaizdinį skyrių. Egzamino dieną, mums visiems susirinkusiems ir jau pasiruošusiems laikyti egzaminą išėjo į sceną konservatorijos dėstytojas, lyg ir Vizgirda ir pasakė, kad jie į neakivaizdinį skyrių jau atsirinko  reikiamus studentus po vakarykščio egzamino į dieninį skyrių. O mums visiems, kad mes nesikankintume atliekant egzamino programą, o komisija negaištų savo brangaus laiko, suraito po dvejetą ir visi galime eiti šunims šėko pjaut. Taip mes gavome blogiausius egzaminų įvertinimus neišklausyti ir nesugroję nei vienos natos. Po šio įvykio šiek tiek pyktelėjęs ir nei kiek palaikymo nesulaukęs iš tėvo – „ką žmonės pasakys“, jis net buvo pradėjęs nesikalbėt su manimi dėl šio įvykio, kas man yra nesuprantamas dalykas iki šiolei, nes nukentėjusiuoju laikiau save – išvažiavau ir be vargo įstojau į Klaipėdos konservatoriją, Vilniaus Muzikos akademijos filialą.

 Aplamai tą vasarą jau buvo prasidėję sąjūdžio mitingai, vyko istoriniai virsmai ir su tuo vyko nemažai kuriozų. Vienas kursiokas kompozitorius Germanavičius nebuvo priimtas į Vilniaus Konservatoriją, nes užsiminė apie Ribentropo Molotovo paktą per egzaminą. Artūrui, mūsų klavišininkui, buvo suraitytas dvejetas iš Lietuvių literatūros egzamino stojant į Klaipėdos fakultetų neakivaizdinį skyrių dėl to kad jis egzamino rašinyje parašė, jog jo tėvai Stalino buvo išvežti į Sibirą. Nors tuo metu ir Stalino deportacijos ir Ribentropo Molotovo paktas buvo viešai pripažinti faktai.

  Taigi, mums su Darium vėl likus dviese ir nieko geresnio nesugalvojus sekančią vasarą ėmėme įrašinėti dainas į keturių kanalų juostinį magnetofoną. Darius atliko būgnų, gitaros, sintezatorių, back vokalo partijas,  dainai „Giesmė Apie Ryto Rasą“ netgi pasiėmė akordeoną, o aš kūriau dainas, tekstus, dainavau ir grojau sintezatoriumi. Back vokalo partijomis prie įrašo prisidėjo ir puikų žemą balsą turintis Žydrūnas. Pirmą kartą įrašinėjant įrašas būdavo puikus. Ant tos pačios juostos įrašinėjant antrą kartą, pirmojo įrašo kokybė krisdavo dvigubai, o įrašinėjant trečiu kartu krisdavo tris kartus. Nors visas partijas galėjome įrašyti dviese, bet dėl šios priežasties negalėjome įrašyti profesionalaus, gerai skambančio albumo. Studijoje tuo metu dažnai apsilankydavo ir mūsų draugai Žydrūnas ir Benas, ten linksmindavomės grodami ne tik mūsų „rimtus“ kūrinius, bet ir šiaip kvailiojant kurdami ekspromtu a la rap kompozicijas tokias kaip „Karvė lietuje“

https://modus2.bandcamp.com/track/karv-lietuje-nepriklauso-albumams-ne-modus . Pamenu, kaip 1989 rugpjūčio 23d. visa Lietuva rinkosi į Baltijos kelią, o mes ėjome į studiją įrašinėti kūrinius, nes neužilgo turėjome išvykti į  studijas – aš į Klaipėdą, Darius į Vilnių. Albumą įrašėme. Jį galima išgirsti čia https://modus2.bandcamp.com/album/modus-unpublished-1988-1989-pre-industrial. Beje tą vasarą mes susukome ir pora kino filmų, 8mm kino juostelėmis https://youtu.be/AqkKChBK56A https://youtu.be/Lt7-zvphztY, kuriuos vėliau 1994 metais rodėme Vilniuje Užupyje vykusiame kažkokiame menininkų komunos festivalyje.

 Beje poeziją 1987-88 dainoms naudojome Donaldo Kajoko, Almanto Šinkūno, Almio Grybausko, Romo Daugirdo ir Sigitos Gedo. Dabar po daugiau nei 30 metų susisiekus su trimis iš penkerių autorių, išgirdau tik padėkas ir šiltus žodžius – „Ačiū jums už man naują patirtį – savo eiles muzikoje išgirsti – tol jaunas esi, kol dar yra pirmų kartų“ – patiko Almanto išmintingas pastebėjimas.

 Rudenį Darius, Vilniuje griausmingai kartu su jo draugais kursiokais atšventus išleistuves, išskrido į Niujorką ir šis Modus etapas baigėsi.

Mes su Dariumi vis susirašinėjome, jis man siuntė iškvietimus rašytus jo dėdės, aš jam siunčiau natas. Kelis kartus, pririnkęs fiktyvių dokumentų patvirtinančių kiek esu prisirišęs prie gyvenimo SSSR, tokių kaip kad man priklauso pusė namo ir dar bene pusė Lietuvos, traukiniu važiavau į Amerikos ambasadas Maskvoje ir Leningrade, kol kartą įspaudė antspaudą į pasą, kad prašymas atmestas, o tai reiškė, kad greitu laiku negaliu vėl kreiptis dėl vizos į USA ambasadą. Iš mano siųstų natų Darius, užsidirbęs pinigu ir nusipirkęs instrumentą – semplerį, įrašė fragmentus į kasetę ir atsiuntė man. Man labai patiko įrašas, viskas skambėjo taip kaip aš ir įsivaizdavau. Bet be abejo, tokiomis aplinkybėmis groti kartu buvo neįmanoma.

 O tuo metu čia jau buvo prasidėję audringi 90 ietji…

——————————————————————————————————————————————

  Studijavimas Klaipėdoje buvo vienu metu ir kurortas ir tremtis. Kurortas dėl to, kad atvažiavus po Kelpšos, kur buvo jaučiamas nuolatinis dėstytojų spaudimas groti groti ir dar kartą groti, nes pasak jų, tik per nuolatinį grojimą ateis išganymas. Dažnai pamokos pas mokytoją Miliauską Kelpšoje, tiesa sakant labai gerą mokytoją, trukdavo virš dviejų valandų, nekalbant apie nuolatinį užsiiminėjimą ne pamokų metu, be jokių išeiginių.

 Klaipėdoje atsipalaidavau, niekas neįgrisdavo su reikalavimais nuolatinio grojimo. Iš pradžių net, siekiant išvengti sunkesnių kūrinių grojimo, bandžiau apsimetinėti, kad groju blogiau nei galiu. Tik po pusmečio, gavęs įvertinimą trejetą, pagalvojau, kad to jau truputį per daug ir persilaikiau atsiskaitymą į ketvertą. Klaipėda ir tiesiogine prasme buvo praktiškai kurortinis miestas – iš pradžių net nuomavau kambarį Melnragėje šalia jūros, bet po mėnesio atsiradus vietai bendrabutyje, nejausdamas jokių sentimentų jūrai ir ištroškęs daugiau laisvės, persikėliau į Debreceno gatvėje esantį bendrabutį.

 O tremtis buvo daugiau tiesiogine prasme. Klaipėda buvo labai toli nuo Vilniaus visom prasmėm – ir fizine ir kultūrine – per visus penkis studijų metus nepamenu nei vieno normalaus koncerto vykusio Klaipėdoje. Kai draugai šėlo Rock Forum 88 festivalyje Vilniuje, aš prigludęs prie VEF imtuvo Melnragėje, klausiausi vidurinėmis bangomis tiesiogiai transliuotų festivalio koncertų. Teatras Klaipėdoje buvo apgailėtinas – reikėdavo valios pastangų išbūti spektaklį matant aktorių dedamas pastangas suvaidinti vaidmenį. Pripratus prie Jaunimo teatro aktorių betarpiško bendravimo su publika spektaklių metu, spektakliai Klaipėdoje nesižiūrėjo. Nors Vilniuje pirmą kartą su kursioku Šiaučiumi numetus kuprines į šalia Jaunimo teatro esančius griuvėsius, vėliau tapusius Bix kavine ir pažiūrėjus pirma dalį Pirosmanio ar Dėdės Vanios, išlėkėme per vidurį spektaklio, keikdami tokią nesąmonę. Bet po kiek laiko pasidarėme tikri teatro fanai ir apsilankyti spektaklyje Meilėje ir Mirtis Veronoje jau buvo garbės reikalas. Kai kartą išdrįsau Klaipėdoje aplankyti muzikinį teatrą, buvau sužavėtas spektaklio post modernistiniu meniniu sprendimu. Neatsimenu kokios, bet romantinės operetės spektaklyje, už permatomos užuolaidos – širmos, dalijančios sceną į dvi lygias dalis, pažystamas, neaišku ką fakultetuose beveikiantis Jonas su savo draugeliu, atsisėdę ant butaforinių dėžių pliekė kortomis. Visą spektaklį. Po vaidinimo Jono  paklausiau koks jo su draugu vaidmuo buvo spektaklyje, nes jie kaip kokie antraeiliai, paslaptingi veikėjai vis tik scenoje prabuvo visą pasirodymą. Jonas atsakė kad nebuvo jokio užmanymo, jie – scenos darbininkai belaukdami vaidinimo pabaigos tiesiog žaidė kortomis. Daugiau nekėliau kojos į jokį muzikinį spektaklį. Tiesa studijų gale vieną neblogą spektaklį vis tik mačiau, tai buvo Beketo Belaukiant Godo. Tik  jis buvo pastatytas ne Klaipėdos dramos, bet privačiame Gliukų teatre.

 Sekmadieniais, kaip būdinga visiems provincijos miesteliams, miestas ištuštėdavo. Pagrindinis vietinis laikraštis buvo Klaipėda, kurį skaitė visi vietiniai, o ir aš už metų kitų pradėjau skaityti, nors naujienos būdavo nykios. Kelionė iš Marijampolės autobusu per Kaliningrado srityje esantį Sovetską trukdavo virs šešių valandų. Be abejo čia buvo jūra, bet kaip minėjau anksčiau – jūra manęs nei kiek nejaudino. Vis tik Klaipėda turėjo ir kai ką unikalaus, tai du didžiulius, per du aukštus išsidėsčiusius, įsikūrusius senamiestyje alaus barus – Šikšnosparnį ir Žvejų barą. Norinčių patekti rikiuodavosi eiles, prie įėjimo virdavo tikri mūšiai. Kartą tokių mūšių sūkuryje sužvėrėję alaus mėgėjai, mėgindami patekti vidun, kilus tarpusavio konfliktui, kurie būdavo gan dažni, sustūmė vinį į pakaušį vienam alaus ištroškusiam konkurentui. Taigi kai kam patekimas į išsvajotas šventyklas buvo net gyvybės ar mirties reikalas. O alus šventyklose buvo tiek skiestas, kad kartą Žvejų bare išgėrus devynis bokalus, nusileidus į pirmą aukštą ir papuolus ant policijos reido, išpūtęs akis sugebėjau apmulkinti pareigūnus turintis  21-erius metus – nuo tokių metų anuomet pardavinėjo alkoholį. Nors tuo metu teturėjau 19.

 Mokindamasis Vilniuje maniau, kad prie Vilniaus nesu niekaip prisirišęs, niekad neplanavau ten gyventi ir po mokslų žadėjau grįžti gyventi į Marijampolę. Tačiau išvykus į Klaipėdą, atskirtas nuo viso pasaulio taip tuo metu jaučiausi, kamuojamas nostalgijos, Vilnių pradėjau nuolat sapnuoti. Tai tęsėsi pusmetį. Mokinimasis Klaipėdoje taip pat buvo tarsi ir pažeminimas, nes net ir nevykę kursiokai įstojo į Vilniaus konservatoriją. Įsivardinau sau, kad mokinuosi čia dėl diplomo ir dėl tarnybos armijoje išvengimo, kad reikia tiesiog čia atbūt tuos penkerius metus, nes iš kitos pusės bežiūrint ir groti grupėje nebuvo kaip – Darius buvo Amerikoje. Po metų, atsidarius akademijai Kaune, ir daliai kauniečių kursiokų išvažiavus kartoti pirmąjį kursą Kauno akademijoje, kuri tuo metu tikriausia dar besivadino konservatorija, aš nevažiavau – jau nenorėjau vėl stoti į tais niekur nevedančias savotiškas pamišimo varžybas – groti, groti, groti kuo daugiau. Norėjosi baigti mokslus kuo greičiau.

  Tuo metu gyvenome tarsi Remarko romanų herojai. Dauguma produktų buvo pardavinėjami pagal talonus, rubliui nuvertėjus 100 kartų, juos pakeitė vagnorkės. Iš vakaro pranešus apie kitos dienos būsimą infliaciją, eidavome į restoranus pravalgyti, pragerti pinigų, nes kitą dieną už tuos pačius pinigus net duonos nebenusipirktume. Kartą investavau pinigus nusipirkdamas kelias dėžes vyno Agdamas, tikėdamasis vėliau, kainoms pakilus vyną perparduoti. Be abejo vyną išgėriau nepardavęs nei butelio. Mokslas jau buvo praradęs savo svarbą. Atsidarė sienos. Į pusmetį kartą du, iš gydytojų Marijampolėje susiorganizavęs atleidimo biuletenius studijoms, važiuodavau į Lenkijos turgus prekiauti. Perpardavinėti Lietuvoje pirktą Colgate pastą, Palmolive muilą, Royal spiritą parsivežtą iš  Maskvos važiuojant į Amerikos ambasadą vizos, kalinių darbo peilius, išneštus iš Marijampolės kalėjimo ir viską ką tik įmanoma pardavinėti. Pasienyje prie muitinė išsirikiuodavo autobusų virtinės iš visos plačios Tarybų Sąjungos. Tekdavo laukti kelias dienas kol galiausia pravažiuodavome sieną. Kiekviena kelionė buvo tam tikras iššūkis, adrenalino kupinas nuotykis – muitinės krėsdavo negailestingai, policija Lenkijoje – jei kas pardavinėdavo spiritą ar cigaretes – gaudydavo, miegoti tekdavo autobusų stotyse. Kartą žiemą išmiegojus stotyje ir atėjus į turgų penktą valandą ryto, nustebęs išvydau tokius kaip aš tik kur kas gudresnius prekeivius miegančius ant prekystalių miegmaišiuose.  Spaudžiant minus 15 laipsnių šalčiui jie buvo užsiėmę prekybos vietas iš vakaro. Pasaulis laviravo ant pamišimo ribos (kaip ir visuomet). O kartą teko važiuoti  į tokią, nuotykių kupiną kelionę net kartu su ką tik iš armijos grįžusiu Maksu. Jis tempėsi pilną kuprinę dildžių, iš kurių mums stovint greta turguje nepardavė nei vienos.

 Tai buvo labai populiaru – turgaus kelionės į Lenkiją, Jugoslaviją, Graikiją. Man užteko ir Lenkijos. Iš tokiu būdu užsidirbtų pinigų plius jau iškart po studijų grįžtant iš Prancūzijos Vokietijoje nusipirkus ir Lietuvoje pardavus BWM automobilį, iš šių visų pinigų 8 procentų mėnesinių palūkanų po studijų gyvenau bent metus. Be abejo toks rojus negalėjo tęstis amžinai. 1994 prasidėjus raudonšvarkių „verslininkų“ bankrotams, mano visi – vertė dabartiniais laikais būtų gal poros kambarių butas – per penkerius metus uždirbti pinigai nugarmėjo negrįžtamai.

 Iš Klaipėdos konservatorijos dėstytojų, mano mokslų metu tapusios Lietuvos Muzikos Akademijos filialu, įspūdį paliko tik pusmetį estetiką dėstęs L.Donskis. Jis vienintelis iš mano pažystamų žmonių žinojo/vartojo žodį post modernizmas. Aš tuo metu rijau visą pasirodančią pažangiąją spaudą – Krantus, Šiaurės Atėnus, Proskyną ir dar kelis protarpiais, beveik pogrindžio sąlygomis pasirodančius leidinius ir apie post modernizmą buvau prisiskaitęs iš Krantų. Nors paskaita prasidėdavo 8 valandą ryto aš buvau nuolatinis jos lankytojas. Kurso gale, kalbant apie objektyvųjį estetizmą, Donskis pasakojo apie Platono Valstybę. Iškėlęs rankas į viršų ir įsmeigęs žvilgsnį į dangų pro konservatorijos lubas ištarė – Valstybės gale Platonas pavaizdavęs įsivaizduojamos tobulos valstybės modelį reziumavo, kad ši valstybė galima tik danguje. Aš suabejojau – atrodė nelogiška taip preciziškai kurti valstybės modelį, kai jos nėra įmanoma įgyvendinti. Mano manymu Platonas tikėjo savo valstybe. Susiradau knygą ir perskaičiau. Tokios Platono pasakytos frazės, kad ši valstybė galima tik danguje, knygoje nebuvo. Nuo to laiko Donskio įvaizdis man stipriai sumenko.

 Beje, bestudijuojant  Klaipėdoje kažkiek laiko teko groti ir post panko grupėje Karo Stovis. Vaikinams iš Karo Stovio mane fakultetuose susiradus, pademonstravus savo grojimą ir man juos supažindinus su Bauhaus albumais, sutikau groti saksofonu ir būti atsakingas grupėje už pučiamųjų sekciją. Pučiamųjų partijoms atlikti pasikviečiau kursioką trimitininką Teisutį ir metais jaunesnį trombonistą Kornelijų. Grodavome iš natų iš mano padarytų partitūrų aranžuočių. Studijoje padarėme visai neblogų įrašų, kuriuos ir dabar galima rasti interneto erdvėse.

Studijas pabaigiau 1993m. vasaros pradžioje, valstybinius egzaminus išlaikęs labai gerais ir gerais pažymiais. Fragmentą iš baigiamųjų  egzaminų galima išvysti ir čia https://youtu.be/W_P6s6XrK2g   ir nelaukdamas diplomo atsiėmimo išvykau su Marijampolės orkestru į Prancūziją. 1993 metais Marijampolėje susibūrė pučiamųjų instrumentų orkestras ir šokėjų kolektyvas pradėjęs  važinėti po Europą – Prancūziją, Graikiją, Italiją ir groti įvairiose šventėse, kurių vakarų Europos miestuose buvo gausu ir karnavaluose. Orkestrui vadovavo mano dėdė Romas. Nuvykus į Paryžių, pagal žemėlapi atsirinkus Luvro muziejaus vietą, nekantraujant ir nenorint gaišti nei sekundės, kol vairuotojas susigaudys sudėtingame eisme  ir priparkuos autobusą, pradėjau reikalauti mane paleisti vidurį miesto, kaip grįžti kažkaip rasiu. Dėde buvo paklaikęs – tokiam megapolyje visi buvome pirmą kartą ir nekalbant apie kalbos barjerą, viskas čia buvo neaišku ir klaidu. Vis tik neužilgo radome šalia Luvro esančią autobusų stovėjimo aikštelę ir prisiparkavus greitai nuskuodžiau į Luvrą. Šios kelionės metu  aplankiau Luvrą ir po to Pompidu meno ir kultūros centrą – pirmame aukšte žmonės lėtai, susidomėję, atidžiai apžiūrinėjo didžiulėse parodinėse erdvėse ant sienų eksponuojamus milžiniškus moters lyties organus. Aš irgi, mąslaus veido kauke, įsiliejęs į žiūrovų ratą, lėtai besisukantį palei parodų sienas, apžiūrėjau eksponatus.

 Ši kelionė į Europą nebuvo mano pirmoji, neskaitant Tallat Kelšos orkestro viešnagės Rytų Vokietijoje ir turgaus kelionių į Lenkiją. Atšventus 1992  Kalėdas namie Naujų Metų sutikti, kartu su Klaipėdos grigališkojo choro būreliu, kuriam aš priklausiau išvažiavau į Vieną, Taizė susitikimą. Kai po varginančios kelionės šaltame autobuse iš tamsaus metro požemio, apsikrovęs krepšiais, funikulieriumi pakilau tiesiai į šviesomis spindinčią, naujametiškai papuoštą, tviskančią prabangia Šv. Stepono katedros aikštę pasijutau tarsi šviesos žaibas būtų perskrodęs debesuotą padangę. Nieko įspūdingesnio nebuvau matęs. Įspūdį sustiprino ir nuovargis patirtas kelionėje. Lietuvoje 1992 metais dar nebuvo įprasta Naujų Metų proga taip puošti miestų centrų kaip dabar–  kalėdų eglutės buvo skirtos daugiau butelių daužymui į galvas naujametinę naktį. Grožėjausi ir stebėjausi tarsi būčiau patekęs į kitą pasaulį, kas dalinai ir buvo, į pasakų šalį. Apgyvendino mus visai šalia katedros. Lankydamasis Vienoje aplankiau  Vienos šiuolaikinio meno muziejų. Iišsikaušęs įleidimo už dyką – vargšo studento iš Eastern Europe taktiką atidirbęs iki tobulumo vėliau patekdavau į dauguma Europos muziejų nemokamai – pirmą kartą pamačiau E. Warholo, Vienos akcionistų darbus, tame tarpe Hermann Nitsch krauju tapytą Kryžiaus Stotis, Nam June Paiko Zen for TV ir kitų fliuksistų darbus. Bevaikščiojant po sales ir atsitiktinai pamačius E. Warholo  Mick Jagger ir Kaukolės paveikslų screenprintus įspūdis buvo kiek panašus kaip ir išvydus Vienos katedrą. Tuo metu E. Warholo  vardas man nieko nesakė, bet jo paveikslai spinduliavo tokia jėga, didingumu ir energija ir glamūru, kad pamatęs kuriam laikui sustingau it ledynmečio roplys. Nieko didingesnio, kaip ir  Šv. Stepono katedros iki tolei nebuvau matęs. E. Warholo  darbai buvo tolygūs Mikelandželo Siksto koplyčios  freskoms, nenusileidžiantys „Adomo sutvėrimui“ apžiūrinėtam Siksto koplyčios lubose. Tik į Siksto koplyčią ėjau žinodamas ko tikėtis, o čia ne. Puoliau fotografuoti darbus, kad išliktų bent koki atsiminimas grįžus namo. Patenkintas naujais atradimais ir sukrėtimais, pakankamai  atsižiūrėjęs į naujametines Vienos vitrinas, atšventęs Naujus metus seniausioje Vienos Bažnyčioje grįžau namo.

   Įdomumo dėlei, 2000m. bandant fotografuoti Kaune Mykolo Žilinsko dailės galerijoje, eksponuotus Andres Serrano kūrinius, tame tarpe ir Myžalų Kristų ir anksčiau Max Beckmann darbus – nuolat sekiojančios ir akylai stebinčios prižiūrėtojos fotografuoti neleido, nors visuose Europos muziejuose galėjai pyškinti kiek širdis geidžia. Kaune parodą bandėme aplankyti kartu su Maxu ir su jo 10- mete dukra Mona. Paroda kažkodėl buvo skirta tik suaugusiems ir Monos neįleido. Maxas garsiai nusistebėjo – aš su dukra maudausi kartu, o jūs kartu į parodą neįleidžiat. Nors viduje nepamatėme nieko tokio kodėl reikėtų neleisti vaikų į parodą, jos vis tik neįleido. Sovietizmas ir atitinkamos nuostatos iš praeities dar buvo gajos visose viešosiose sferose.

——————-

  Nuo 1993m. įvairiose Europos šalyse apsilankydavau bent pora kartų į  metus: autobusais vykdavau iš pradžių su orkestru, vėliau su choru, o dar vėliau nuo 2003m. su savo muzikiniais reikalais jau dažniausia skraidydavau. Į artimesnes šalis tokias kaip Latvija, Lenkija, Estija ar Baltarusija vykdavau žemės keliais.

  Kelionėse su orkestru ir choru, su kitais kolegomis atsižvelgiant į 90-jų aktyvų „smulkųjį verslininkavimą“ kelionėse išvystydavome ir mes atitinkamą biznio planą. Į užsienius kontrabanda, kas buvo labai lengva važiuojant su meno kolektyvais išveždavome cigaretes, degtinę, o iš ten parsiveždavome prekių kuriu čia nebūdavo ar kurios kainavo kelis kartus brangiau. Iš Italijos veždavome batus, iš Graikijos kailinius. Kailinius vėliau su orkestrantu Petru pardavinėjome Kauno ar Marijampolės turguose. O kartą nesėkmingai pardavinėti kailinių su giminaite buvau nusibeldęs net į Maskvą, kol pardaviau Marijampolėje. Pardavinėti cigaretes baruose ar šiaip praeiviams užsienio šalyse būdavo nelegalu, neteisėta, pavojinga ir visuomet tam tikras iššūkis. Ir tai galėjo daryti tikrai ne visi. Reikėdavo atsisakyti savo susireikšminimo, orumo, nusižeminti, tapti tarsi elgeta prašančiu išmaldos. Pasiūlyti prekę bare, nuleidus balsą, kol kas nors sėdintis bare susimylėjęs ir atsainiai nupirks bloką Marlboro cigarečių. Nuo to laiko į visus elgetaujančius žiūriu pagarbiai. Tokiai veiklai vystyti reikia ne tik neturėti pinigų, bet ir tam tikrų būdo savybių, drąsos ir atitinkamos dvasios stiprybės.

 Bet kelionėse buvo ir kitokių pramogų.

 Nuvažiavus į folkloro festivalį dieviškoje Lefkados saloje Graikijoje pirmą dieną prasiskėliau galvą į rifus nardydamas Jonijos jūroje – apsipylęs kraujais išlipau į krantą. Sekančią dieną apsiverčiau motoroleriu susižalodamas visą alkūne, kuri vėliau nuėjo pūliais, mat tokiam karštam klimate žaizdos negijo. Kitą dieną kruizinio laivo ekskursijoje apie Onassio salą neapskaičiavęs saulės kaitros, taip nudegiau pečius, kad rytojui oda pasipuošė pūslėmis. O dar kitą dieną nerdamas į jūrą nuo 9 metrų aukščio uolos pasitempiau petį. Bet visa tai buvo niekis – vyno upes nuplovė visas negandas. Lefkados saloje taip pat pamačiau ir laisvus žmones. Vidury dienos miesto aikštėje nerūpestingai vaikščiojančius du jaunuolius pamačiau ir naktį naktiniame salos klube. Jų judesiai šokant buvo atsainūs ir laisvi – lyg šokdami tarsi tarp kitko darytų paslaugą kažkam nematomam. Šokių aikštelėje, prieš suvirstant į klubą mūsų  orkestrantų ir šokėjų merginų būriui, jie šoko vieni. Į juos žiūrėjau ir stebėjau juos su tam tikru pavydu. Juose buvo kažkas tokio kas man asocijavosi su visiška vidine laisve. Nuėjęs į šokių aikštelę pradėjau šokti kopijuojant jų judesius.

 Kelionė pirmyn ir atgal į Graikiją truko po penkias dienas. Grįžome namo per patį popiežiaus kelionės Lietuvoje įkarštį 1993 rugsėjį.

 Naktimis kelionėse autobusui sustojus miegodavom miegmaišiuose kur pakliūna. Pakelėse, autobuse, rugių lauke ar apleistuose nameliuose šalia kelio – kaip kam patogiau. Kartą atsibudus Budapešto ar Bukarešto centre tarp daugiabučių apie galvą strakseno žiurkės.

Kartą su choru 1995 grįžtant iš Anglijos sustojome nakčiai Paryžiuje. Prisnūdus Montmartre ant pievelės, kuri dar nebuvo atitverta tvoromis kaip šiuo metu ir vidurnaktį  buvo visa nugulinėta besilinksminančio jaunimo, pavogė tašę ir joje esantį pasą. Po nesėkmingų paieškų Montmartro šiukšlių dėžėse nusprendėme rizikuoti ir vykti į kelionę be paso. Valstybių sienas kirtau permirkęs prakaitu iš susijaudinimo. Sustojus muitinėje autobusui, pėsčiomis nelegaliai praeidavau valstybių sienas – jei muitininkai autobuse būtų radę žmogų be paso būtų sulaikę visą autobusą. Pasiekus Lietuvos sieną Suvalkuose Lietuvos ambasados padalinyje išdavė laikiną pasą su kuriuo jau galėjau grįžti į Lietuvą. O grįžus namo, po kelių mėnesių iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos gavau laišką ir senąjį pasą. Pasas buvo rastas iš radinių biure Paryžiuje ir praėjus tam tikram laikui pristatytas savininkui t.y. man.

 Savo 25ąjį gimtadienį švenčiau su šampano buteliu rankoje prie Koliziejaus, Romoje naktį. Grįžinėjome iš Sardinijos, kur tautinis gėrimas buvo Muskato vynas. Muskato vynas tai kur kas geriau nei paprastas vynas ar šampanas – taip sakė vietiniai Sardinijos gyventojai ir tuo be galo didžiavosi. Mes pritariamai linksėjome galvomis priimdami iš jų dovanas – didžiulius muskato vyno butelius, bet iš tikrųjų mums buvo visiškai nusispjaut ar tai vynas ar šampanas ar muskatas. Atžygiavę su orkestru ir šokėjomis Venecijos ir Sardinijos karnavalus, godžiai gaivinomės visų rūšių vynais, kurie būdavo pateikiami gausiai ant  pietų ar vakarienės stalų. Pamačius karnavalus Italijoje nusprendžiau kad likęs pasaulis daug praranda neturėdamas ar atsisakęs šių tradicijų. Tai puiki aplinka  vykti didžiosioms pasaulio dramos ir tragedijoms, kurių dauguma ir įvyksta karnavalų metu. Nebūtinai tiesioginių. Karnavalo kaukėse atsispendėjo mirtis ir džiaugsmas, anonimiškumas ir vienadieniu malonumų triumfas vienu metu.

  Taip prisiminiau ir Marijampolėje 1984 -86 metais vykusius humoro festivalių karnavalus. Tuomet Marijampole dar buvo vadinama Kapsuku ir giminiavosi Bulgarijos miestu, garsėjančiu humoro sostinės vardu – Gabrovu. Miesto gatvėmis festivalio metu nusidriekdavo ilgos eisenų, kaukėtų žmonių, automobilių sukonstruotų į kiaules ar drakonus eilės. Šventė vykdavo kelias dienas su daugybe įvairiausių  gretutinių renginių. Vieno tokio festivalio metu vyko ir mėgėjiškų humoristinių kino filmų festivalis Sūduvos kino teatre. Tuomet pirmą kartą susipažinau ir su Baro kūryba. Festivalyje rodė jo kino filmą Laisvė. Filmas patiko ir dėl to, kad buvo tiesiog geras ir dėl to, kad jį lydėjo Jon & Vangelis  The Friends Of Mr. Cairo dainos muzika. Ši daina buvo  dedikuota mafijos bosui. Laisvė parodė net tik autoriaus kino filmo kūrimo gabumus, bet ir gerą  muzikinį skonį. Iš to festivalio taip pat prisimenu ir kitą kino filmą. Filmas prasidėjo vandens burbuliukų vaizdu kol vaizdą didinant galų gale paaiškėjo, kad buvo lėtai filmuojama alaus bokale esanti puta. Tą filmą tuo metu aš taip pat priskyriau Baro kūrybai, bet vėliau Barui paminėjus tai, jis  atsakė kad tai kažkokio kito panevėžiečio darbas.

——-

   Kelionėse su kolektyvais visuomet, kai tik užsukdavome į didžiuosius miesto – kas buvo pažadama rėmėjams,   stengiausi aplankyti  šiuolaikinio meno centrus, modernizmo muziejus, galerijas ar šiaip objektus, tokius kaip Akropolis Atėnuose ar Gaudi La Sagrada Familia bažnyčia Barselonoje. Nuo 2003 metų pradėjau keliauti vienas į  savo asmenines koncertines keliones, kas suteikė dar daugiau galimybių lankytis šiuolaikinio meno muziejuose, nepriklausomai nuo kolektyvų darbotvarkės.  Prieš kelionę kruopščiai atlikdavau namų darbus – atidžiai išstudijuodavau žemėlapį ir pasižymėdavau norimus aplankyti objektus. Gamtos landšaftai ir kiti natūralūs gamtos dariniai, į kuriuos visi pro autobusų langus žiūrėdavo išsižioję, kaip ir jūra Klaipėdoje, manęs nedomino. Šiuolaikinio meno centrų, modernizmo muziejų lankymas tapo mano savotiška kolekcija.Taip daugelį kartų aplankiau Pompidu meno ir kultūros centrą, Luvro muziejų, D’orsay muziejų Paryziuje, “Tate Modern” muziejų, Saatchi Gallery Londone, šiuolaikinio meno muziejų Kiasma Helsinkyje, Prado muziejus ir Karalienės Sofijos meno centras Madride, Nacionalinių Smithsonian ir Hirschhorn muziejų kompleksą Vašingtone, Niujorke Gugenheimo ir MoMA muziejus, Varšuvos šiuolaikinio meno centrą, Vienos mumok  ir Miuncheno, Lisabonos, Stokholmo, Vatikano  modernizmo ar šiuolaikinio meno muziejus, centrus. Mažesnių aplankytų muziejų, galerijų čia neminėsiu, išskyrus Bergene esančią vienintelę man žinomą garso meno galeriją – Lydd.  Galima aprasyti darbus kurie istrigo

 Visuomet domėjausi Oscaro Wilde asmenybe – jo knygas verstas lietuviškai buvau perskaitęs visas iki vienos, o ko nebuvo lietuviškai perskaičiau angliškai. Jo pasakų knygelę būnant 10 metų rastą kaime ant aukšto  Laimingasis Princas 1960 leidimo, turiu iki šiolei. O.Wilde kapą Per Lašezo kapinėse aplankydavau nuolat lankydamasis Paryžiuje ir stebėjau jo virsmą. 90-aisiais paminklas visas buvo aprašinėtas įvairiausias palinkėjimais, išpažintimis tokiomis  kaip  Morisėjaus, grupės The Smith lyderio, užrašas flomasteriu „Be tavęs aš niekas“, po 10 metų visa skulptūros nuberta lūpų dažų bučiniais, dar po dešimtmečio gėrėjausi paminklu jau atitvertu nuo lankytojų stikline perdanga. Kai tuo tarpu Jimio Morissono kapas liko nepakitęs per ketvirtį amžiaus  – net policininkai budintys prie jo kapo rodos buvo tie patys. Oscaro Wilde ir A.E.Poe kūryba buvo mano mėgstamiausia literatūra jaunystėje, nežiūrint to kad lietuviškai šių autorių knygų buvo labiau mažai išversta į lietuvių kalbą. Teko sakityti ir versti poeziją ir  apysakas iš anglų kalbos. Savaime suprantama privalomos perskaityti buvo ir kitos puikios kultinės knygos, tokios kaip Kortasaro “Žaidžiame klases”, K.Voneguto romanai ar  Hesės “Stepių vilkas”. Bet mane visuomet dekadentizmas, ekspresionizmas ir visa 20a. pradžios meninė situacija traukė labiausia. Vis tik lankantis Vašingtone 2018m. nuvažiuoti į Baltimorę ir padėti raudoną rožę ant A.E.Poe kapo, pagailėjęs laiko, nenuvykau. O gal jau buvo ir išsivėdėjus meilė A.E.Poe ir kitoms jaunystės aistroms. Kas žino.

——–

  Po studijų grįžau į Marijampolę į jau iškedentą dirvą. Klaipėdai nostalgijos kaip kad Vilniui, niekuomet nejaučiau ir džiaugiausi galų gale palikęs pajūrį ir Žemaitiją. Tiesa sakant, Klaipėdos fakultetus irgi kartais sapnuoju, bet tai yra baime persmelktas pasikartojantis sapnas apie tai, kad aš vis nebaigęs mokslų ir po daugelio metų bandau juos baigti. Mano įgūdžiai po ilgo nesipraktikavimo prarasti, o valstybiniai egzaminai ne už klanų. Nežinau ką apie tai pasakytų Froidas, bet man šis sapnas didelio malonumo nesukelia.

 O Marijampolėje tuo metu jau ūžė visai padorus vietinis gyvenimas. Kur kas įdomesnis nei atskirtoje nuo pasaulio Klaipėdoje. Neseniai buvo atsidaręs Parnaso jaunimo klubas – toks buvo tikslus klubo pavadinimas, kuriame nuolat vykdavo koncertai. Parnasas buvo įsikūręs senamiestyje, beveik uždarame kieme, atitvertas mūrinėmis, išrašinėtomis grupių pavadinimais, saugančiomis nuo pašalinių žvilgsnių, sienomis. Įėjimas į klubą buvo pro kavinės, tokiu pačiu pavadinimu t.y. Parnasas, vidų. Paeiliui kas dvi savaites Parnase  grodavo metalo ir pankroko grupės. Iš metalistų koncertų, kurie manęs nelabai domino,  pamenu tik marijampoliečius GARROTE. Iš pankroko grupių Parnase grojo visos to meto pažangios Lietuvos grupės – SH, BLYŠKŪS VEIDAI, EMTI, SUMMERLAND ir  daugelis kitų. Parnase apart šių dviejų muzikos krypčių fanų buvo ir nedidelė trečioji – tai EMF‘ininkai t.y. grupės EMF gerbėjai. Bet, be ant gamyklos sienos puikiai matomos iš greitkelio, įvažiuojant į Marijampolę, išpurkštų milžiniškų raidžių EMF, jų veikla klube niekaip nepasireiškė. Parnasas tuo metu buvo tapęs savotišku alternatyvios muzikos Lietuvos centru – į koncertus sugužėdavo žmonės iš visos Lietuvos. Grupės veržėsi čia groti dėl viso to, ko reikia geram koncertui ir geram laiko praleidimui – puikių žiūrovų, nuostabių organizatorių, jaukios koncertinės salės ir vaišingo priėmimo. Parnasas tai buvo miesto dramos teatrui priklausanti, pilna butaforijų ir rekvizitų, aukšta nešildoma salė su mediniu balkonu ir prie salės esančiu baru. Žiemą keletą valandų prieš koncertą būdavo įjungiami dujiniai šildytuvai, kad žmonės nesuragėtų koncertų metu. Nusiskundimų dėl šalčio neteko girdėti – visi kaip galėjo šildėsi iš vidaus. Baras veikdavo iki vidurnakčio, o po koncertų, kurie baigdavosi nenusakomu laiku, organizatoriai bėgdavo į taškus, prekiaujančius nelegalia degtine, dažniausia pas netoli gyvenančią Žemę ir už koncerto bilietus surinktus pinigus pirkdavo gėrimų. Po to linksmybės klube  tęsdavosi iki ryto. Apsilankydavęs Parnase sekmadieniais per pietus neretai rasdavau vakarykščią publiką taip ir neišsiskirsčiusią po vakarykščio koncerto. Kartais prie besitęsiančių šventimų prisigretindavo ir Merkuris – vietinis kriminalistas, demonstruojantis savo nuostabų balsą traukiant Queen dainas. Tik vestuvių muzikantas Robinzonas, Parnaso garsistas ir aparatūros nuomininkas, nebūdavo patenkintas tokia aplinka. Jį vis sutikdavau karučiais per centrinę miesto aikštę, lietui pliaupiant, sukandus dantis dardenantis savo aparatūrą namo. Gyveno jis prie bažnyčios, kitoje aikštės pusėje. Pagal susitarimą aparatūrą turėdavo pasiimti ir pristatyti atgal Robinzonui koncertų organizatoriai. Bet sekmadienio popietėmis jiems tokie niekai kaip kažkokia aparatūra mažiausia rūpėdavo. Koncertų metu Robinzonas įsijautęs į garsisto vaidmenį sėdėdavo balkone už pulto nuolat rėkaudamas ir nuolat bėgiodamas žemyn taisyti gendančios aparatūros. Visi pykosi su juo ir kaltino dėl nenusisekusių koncertų, bet kadangi Robinzonas buvo pakankamai trenktas kad širdyje vis tik palaikytų šią nuostolingą savo atžvilgiu veiklą, visi konfliktai baigdavosi su sekančiu koncertu. Parnasui Robinzonas buvo savotiškas išsigelbėjimas, nes dėl klube vyravusios anarchistinės komunos dvasios, vargu bau ar išvis kas būtų su tokiais organizatoriais prasidėjęs. Kad klubą įkūrė Rokas su Svaika aš sužinojau tik praėjus daugeliui metų, tuo metu tai nelabai kam rūpėjo. Renginius klube, apart metalistų ir pankroko grupių koncertų, darydavo kas sumanydavo – organizatoriai buvo atviri visiems pasiūlymams. Parnasas veikė kažkiek komunos – kas pasireikšdavo savaitgaliais kai visi leisdavo laiką klube keletą dienų kartu, kažkiek savanorystės principu. Apsauginio darbą koncertų metu buvo apsiėmęs Vycka – Pifas iš Dariaus laiptinės. Jis negėrė, buvo buvęs imtynininkas, o buvusių imtynininkų nebūna – ir palaikė tvarką koncertų metu ir saugojo klubą nuo budulių iš pašalies, kurie vis bandydavo prasiveržti į koncertus. Pifas buvo geros širdies žmogus, senas Parnasietis, tik visa tai slėpė po agresyvia veido kauke ir jam vis norėjosi  šiek tiek aplamdyti kaulus t.y. šiek tiek pamokyti visus netvarkingus klubo lankytojus. O „netvarkingi“ buvo visi apsilankantys Parnase. Ant Pifo kažkam užsiundžius šunį, šuo nukando galiuką nosies. Pifas buvo baisai nepatenkintas, pradėjo varstyti teismo duris moralinei ir fizinei žalai kompensuoti ir vis grasino kažkam atkeršysiąs. Istorija nutyli kaip baigėsi visas šis skaudus reikalas. Pabūti antru apsaugininku, iš neturėjimo ką veikti prie Vyto dažnai prisijungdavo Staska. Staskos svajonės buvo aukštaauliai kaubojiški batai, džipai ir raudonplaukės merginos. Su raudonais kaubojiški batais jis vėliau jau vaikščiojo, bet visos kitos svajonės vargu bau ar išsipildė – sutikau jį  Kauno autobuse praėjus kuriam laikui – grįžinėjo iš darbų pas ūkininką kur bernavo. O tvarka Parnase tuo metu tiesa sakant jam visai nerūpėjo, labiausia jis mėgo leisti laiką kavinėse gerdamas kavą ar kai ką stipresnio.

  Aplamai Marijampolėje, kaip ir visoje Lietuvoje tuo metu vyko savotiškas NEP‘o laikotarpis, smulkaus verslo suvešėjimas ir kas keli šimtai metrų atsimušdavai vis į kurį nors naują ar seną alaus barą. Kartą draugai broliai Donatas su Algiu net buvo įsigudrinę vasarą pardavinėti iš bačkos centrinėje miesto aikštėje vyninį alų. Alus – vyno ir alaus mišinys – turėjo 8 laipsnius alkoholio stiprumo ir buvo ypatingai šlykštaus skonio. Tikras išbandymas žmogaus juslėms. Sezoną miesto centre tęsęsis eksperimentas nepasitvirtino ir sekančiais metais broliai nerizikuodami savo garbe vėl ramiai pilstė visiems įprastą šviesų alų.

  Kavinės, barai, restoranai atsirasdavo taip greitai kaip ir išnykdavo. Pasilinksminimo įstaigos veikdavo dažniausia iki vidurnakčio, o kai kurios kavinės iki ryto ar iki paskutinio lankytojo. Vienu metu Marijampolės senamiesčio Gedimino gatvės atkarpoje t.y. poros šimtų atstume buvo įsikūrę bent šešios kavinės. Dienos metu visi traukdavo į antram aukšte įsikūrusią kavinę „Vakaras dviese“ kur fotografas Kostas – Jėzus gerdavo šampaną iš skrybėlės, kiek vyresni bohemininkai vis gvildendavo Izraelitų išėjimo iš Egipto temas, o kriminalistai, su Merkuriu priešakyje taip pat pamėgę šią kavine slėpdavosi nuo akių uždarame bokse. Vakarais visi pasklisdavo po įvairiausias miesto kavines – Ketą, Midragį, Pasaką ar Parnasą ar dar kitas. Parnase dažnai jau visiems lengvai įkaušus, koks nors geros širdies prašalaitis ar šiais užsilinksminęs baro lankytojas nupirkdavo visam barui vitrinoje stovintį galoną spirito ir linksmybės bendrystės dvasioje tęsdavosi toliau. Vėlai naktį visi dažniausia susitikdavo Umbrike – kelių kiaušinių milžiniška ant ryžių kalno iškepta kiaušiniene ten kainavo pora litų, veikiančiame iki 5 valandų ryto ar Antano smuklėje, kuri veikė pernakt. Vėliau dislokacijos vietos nuolat kito – išnyko Parnasas, Ledainė – svarščikų kavinė, Vakaras Dviese. Atsirado Arka kavinė, įsikūrusį sinagogos rūsiuose, kur nuolat skambėjo daina Dr. Alban – It’s My Life, prašmatnus Algos restoranas, Ievos kavinė – sutraukianti įvairius oficialius veikėjus, mat turėjo keletą uždarų boksų ir Akimirksnis. Vėliau išnyko Arka, Algos restoranas, Senamiesčio kavinė, Ieva, Umbrikas. Liko Akimirksnis, Pasaka –  vaikų kavinė be vaikų bet su nuostabiu baravyko kepsniu, Antano smuklė – pasižymėjusi naktiniais bušido turnyrais, Midragio kavinė, išmušta raudonais apmušalais su turkiška kava, Midragio restoranas antrame aukšte, suomišką interjerą nusižiūrėję tikriausia iš brolių Kaurismakių kino filmų  ir Keta su milžinišku kiaulės ausų ar kojų – pagal pageidavimą – kugeliu. Kol galų gale kavine, užeiga, pasimatymų vieta, buveine visiems menininkams, jaunimui, nusikaltėliams ir visokio plauko perėjūnams Marijampolėje tapo pačiame miesto centre, pašto patalpose įsikūrusi Akimirksnio kavinė. Kol atitinkamai pasiautus kavinę kaip nuostolį nešančią ir gadinančią miesto įvaizdį 2003 m uždarė. Bet tuo metu jau ir ir klientų buvo likę ne per daugiausia, kartos keitėsi. Parnaso laikų  žmonės jau buvo kas sau iškeliavę į Vilnių, Angliją, Ispaniją, Ameriką, vienkiemius ar į guolius dvylikos pėdų gylyje po žeme.

   Bet tai buvo jau vėliau. O 1993m. Lietuvoje atsirado visų laukiamas litas, po vagnorkių spausdintų ant laikraštinio popieriaus eros, mojuodamas rankomis Vilniaus ir Kauno gatvėmis pravažiavo popiežius, su orkestru aplankėme Prancūziją ir rojaus salą žemėje Lefkadą Graikijoje. Penktadienio vakarais su Eduardu ir Donatu susitikdavome šalia mano namų, neseniai buvau persikėlęs gyventi į nuosavų namų rajoną, skambiai vadinamą Stachanoviečiais, esančiame alaus bare Po Beržais ir po 4 bokalų alaus lengvai apšilę, traukdavome į Parnase vykstančius koncertus. Tuo metu gyvenau iš kapsinčių procentų nuo paskolintų pinigų verslininkams ir to pilnai užteko tokiam asketiškam gyvenimo būdui. Kartą, Gedimino – kavinių gatvėje sutikus muzikos mokyklos direktorių ir jam pasiūlius darbą ketvirčiui etato vietoje išmesto mano buvusio mokytojo Baltrušaičio – atsisakiau. Taip užgaudamas jo ambicijas. Per daug pasirodė nykus užmokestis palyginti su mano gaunamais mėnesiniais 8 procentais. Vėliau  įsidarbinau Kazlų Rūdos muzikos mokykloje. Praėjus kuriam laikui po reorganizacijos, panaikinus rajoną mano darbo vieta vis tik tapo Marijampolės muzikos mokykla. Per visus 16 metų išdirbtus šioje muzikos mokykloje vadovaujant šiam buvusiam draugui direktoriui, nuolat man buvo primenama mano priėmimas be jo sutikimo. Buvau gąsdinamas atleidimu, terorizuojamas vakariniais skambučiais prašant alkoholio, vežiojimo pas draugus. Tol kol jis jau atleistas iš pareigų ir matyt nesusitaikęs su šiuo faktu, sulaukęs 50- ies, gimimo dienos proga paliko šį pasaulį, mat buvo užkietėjęs fliuksistas. Tik numiręs žmogus, vien dėl to kad numirė, šventu netampa.  Apie išėjusįjį kalba jo nuveikti darbai būnant gyvam. Geri ir blogi. Ir kas galėtų prieštarauti, kad išbandymas valdžia yra bemaž nepakeliama našta kiekvienam norinčiam išlikti žmogumi?

 1993 lapkritį, inspiruotas Parnaso klube nuolat leidžiamų ir platinamų fanzinų ir karts nuo karto užrašydamas į sąsiuvinius įvairiausias mintis, kurių nedidelę dalį galima pasiskaityti čia https://gintask.home.blog/sasiuviniai/  – dalis jų po keliolikos metų  buvo publikuoti almanache Varpai 2009; sugalvojau ir aš išleisti ziną. Skambiu pavadinimu SKAMBAČIOS GALVOS. Fanziną užpildžiau savais tekstais, poezija, kuri vėliau nugulė į Modus dainas ir a la pamfletais apie tuometines Parnaso aktualijas. Kiek egzempliorių tiražu išėjo fanzinas jau nebepamenu. Kadangi tuo metu buvo kompiuterio dar neturėjau, o spausdinimo mašinėlės nei turėjau nei mokėjau ja spausdinti pasiūliau tai padaryti Katinaičiui, muziejaus darbuotojui, mokančiam spausdinti ir galinčiam naudotis muziejaus mašinėle. Katinaitis buvo nedidelio ūgio, apvalainas, radikalių pažiūrų nacionalistas. Jam su savo sėbrais Rymka ir Merkuriu – kalbėjo kad šis buvo KGB agentas tokia pravarde, beverčiant tarybinius paminklus – Mickevičių iš Miesto parko ar rusiškas patrankas nuo Pedagoginės mokyklos vartų – jis baisiai nukentėjo, susilaužydamas koją. Katinaičio garsusis posakis, apart kitų garsių buvo „Ten kur turi būt sąžinė ten man išaugo bybis“. Miesto muziejuje tuo metu dažnai lankydavausi, ten dirbo ir mano bičiulis Eduardas. Ten susipažinau ir su Katinaičiu. Muziejui vadovavo Vasmanas ir jame vyravo laisvės atmosfera – užeidavo, išeidavo ir veikdavo ten kas ką nori – Vasmanui  tokios smulkmės nerūpėdavo. Su Katinaičiu susitarėme – pinigų aš jam nemokėsiu. Buvo gaila pinigų ir laikiausi principo, kad už idėjinius darbus  – kas ir buvo fanzino leidimas – užmokestis neturėtų būti imamas. Jį turi atlikti žmonės iš altruistinių paskatų, pritariantys idėjoms. Pasiūlius už darbą atsidėkoti natūra – vynu, Katinaitis nedelsiant sutiko. Taip praleidome keletą vakarų muziejuje, Katinaičiui barškinant spausdinimo mašinėle, o man bediktuojant tekstą. Po darbo visus vargus nuplaudavome vynu. Fanziną apipavidalino Benas. Ypatingai išraiškingai jam pavyko nupiešti rėkiančią galvą paskutiniame ketvirtame iš keturių puslapyje. Beje su Benu 1992m. savivaldybėje buvome įregistravę pozityvios kūrybinės – meninės veiklos draugiją MODUS. Nors draugiją panaikino po keleto metų kaip neveiksnią, vis tik vieną punktą – leisti pusmetinį organizacijos leidinį, išleisdami ziną dalinai įvykdėme. Fanzino leidimo numerį, kad atrodytų solidžiau užrašiau trečią. Tokį triuką kurį dažnai naudodavo fanzinų leidėjai. SKAMBANČIAS GALVAS https://www.dropbox.com/sh/d0cz4lc0n0cm5rk/AAB5X5sqX_F6txNhBH3Q6P3Ea?dl=0 slapčia, iš po skverno platinau Umbrike, Parnase,  siuntinėjau pažystamiems į Klaipėdą, Vilnių. Grąžos iš panašių entuziastų gavau jų leidžiamus fanzinus, tarp jų ir visai garsų anuomet AR PLAUNAT KOJINES? – taip pat pažymėtą numeriu 3.

 Tuo pačiu metu Donatas paprašė kiek padėti jo ir Bradūno, irgi parnasiečio, muzikiniam projektui JUODOS ROŽĖS. Nei Donatas nei Bradūnas padoriai nevaldė jokio instrumento. Nuėjus į Pedagoginės mokyklos studiją, kuri priklausė Radzevičiui – išgarsėsim Marse – ir kurioje repetavo Bradūnas su Donatas, kartojant primityvius bet su polėkiu sintezatoriaus akordus įrašėme keletą pop, new wave stiliaus dainų. Neužilgo su Juodomis Rožėmis  turėjome pasirodymą 7 vidurinėje Marijampolės mokykloje. Po metų kitų Bradūnas su tomis fonogramomis jau dalyvavo įvairiuose pop muzikos festivaliuose, dainos net buvo atsiradusios radijo hituose. Tapo populiariu TV laidų vedėju – buvo išvaizdus ir  žodžių kišenėje neieškodavo. Kol laimėjus kažkokį prizą, kažkurį a la auksinį puodą, 2004 metais, sulaukęs 29-erių netikėtai žuvo autoavarijoje. O JUODŲ ROŽIŲ hitai ir po šiai dienai plaukioja youtube vandenyse.

————————————————————————————–

  Taip prabėgo beveik metai, kol 1994m. pavasarį iš Amerikos parvyko Darius. Darius grįžo užsidirbęs pinigų ir nusipirkęs tiems laikams pažangią garso aparatūrą – semplerį Ensoniq EPS16 plius, Korg Wavestation sintezatorių, vokalo efektų procesorių, mikrofonus ir kitą reikalingą įrangą. Mes vėl buvome pasiruošę repetuoti ir nugalėti pasaulį.

Pirmas mūsų susitikimas po penkerių metų išsiskyrimo įvyko pas jo seserį, kur jis apsistojo sugrįžęs. Nuvažiavus pas jį, kiek pakalbėjus, pastebėjau jį dėvintį dirbtinos odos diržą ir šiek tiek ironiškai į tai atkreipiau dėmesį. Nes mes čia „varganoje“ Lietuvoje tuo metu – odinių striukių laikais – nešiojome tik tikros odos diržus. Nešioti dirbtinės odos diržą buvo visai ne prestižas. O jis buvo grįžęs iš turtingiausios pasaulio šalies Amerikos. Darius į tai nieko neatsakė. Tik pajutau, kad tas momentas tai ir buvo pirmasis, be abejo visai nesvarbus nei tuo metu nei vėliau, kiek absurdiškas, bet vis tik pleištas į mūsų santykius į vėliau atsiradusius tarpusavio nesutarimus.

  Aptarėme planus ir muzikines nuotaikas. Jis buvo parsivežęs CD grotuvą, ko mes Marijampolėje nei vienas dar neturėjome ir puikios muzikos – keletą Peter Murphy, Bauhaus vokalisto solinių albumų, Tom Waits, The Sugercubes ir net Zvuki MU albumą prodiusuotą Brian Eno.  Aš pasidalinau savo klausoma muzika – Einstürzende Neubauten, Nine Inch Nails, Die Krupps, The Young Gods ir kitomis industrinėmis grupėmis. Persivežę aparatūrą  iš jo sesės į pas mane namuose esantį laisvą kambarį pradėjome repetuoti. Vieną iš pirmųjų įrašytų dainų buvo 1989 metais sukurtos dainos „Argi jau mūsų nebuvo?“ industrinė versija. Sempleriu išgauti fuzinės gitaros garsai skambėjo kaip tikri, arba bent jau ne prasčiau nei The Young Gods sempluotos gitaros. Kieti būgnų tembrai taip pat atitiko visus  industrinės muzikos standartus. Viskas kas iki tol buvo tik mūsų vaizduotės vaisius dabar skambėjo puikiai tikrovėje, kol įrašius dainą pradėjome daryti suvedimą. Darius Amerikoje buvo baigęs kažkokius nuotolinius garso režisūros kursus ir matyt jam norėjosi pademonstruoti dabar savo žinias – jis pasiūlė bosą nustumti į vieną iš dviejų stereo garso kanalo šonų.

Aš buvau šiek tiek sutrikes – man nebaigusiam jokių kursų, bet iš savo turimos klausymo patirties buvo aišku, kad bosas niekuomet nebūna šone, jis visuomet skamba per vidurį garso kanalų. Šiek tiek mums persipykus, bosą vis tik palikome viduryje. Bet matyt ambicijos vėl buvo kažkiek paliestos. Ir tai buvo antras pleištas, mano manymu į mūsų santykius, kurie nuo to laiko palengva iro.

  Aplamai tas penkerių metų laikas praleistas atskirai man nenuėjo veltui. Domėjausi muzikinėmis naujienoms, žavėjausi Amerikos minimalistais, B. Kutavičius kūriniu Iš jotvingių akmens, industrine muzika ir eksperimentinės muzikos užuominomis. Žavėjimasis Leningrado roku jau buvo užmarštyje, nors Televizor ar Auktyon visuomet mielai paklausydavau. Darius tuo tarpu Amerikoje dirbo įvairius darbus ir jo likęs nuo senų laikų žavėjimasis Mike Oldfield kūryba man kėlė nerimą. Nors jis greitai įsiliejo į bendrai ore sklandžiusią muzikinę erdvę, bet po jo grįžimo mūsų skoniai taip pat pradėjo po truputį mutuoti ir įgauti kiek skirtingas kryptis. 

 Parepetavus pas mane kelias savaites Darius nusipirko butą ir persivežė visą aparatūrą į butą. Neužilgo, išklojęs sienas kilimais, kad kiek įmanoma labiau sugertų garsą, studiją įsirengė kambaryje ir pradėjome groti pas jį. Tuo metu aš instrumentuose  – Ensoniq EPS16 plius, Korg Wavestation, nesigaudžiau. Atnešdavau kūrinius užrašytus natomis ir sakydavau Dariui kaip viena ar kita partija turėtų skambėti. Atrinkdavome reikiamus tembrus, semplus, o Darius dainą suprogramuodavo ir įrašydavo. Reikėdavo parinkti, įrašyti kiekvieną natą, kiekvieną mielą garselį, viską suderinti t.y. kvantazuoti ir išsaugoti. Palyginti su dabartiniu grojimu kompiuteriu tai buvo pragariškas darbas, reikalaujantis begalinio kruopštumo. Dvejiems albumams po 45 minutes be vokalo partijų įrašyti prireikė 4 metu kruopštaus darbo. Visą informaciją saugojome disketėse ir DAT kasetėse. Vokalo partijas repetuodavau studijoje užsidaręs spintoje. Tokiu būdu su spintoje įdainuotomis vokalo partijomis, 1994m. vasarą įrašėme pirmąją demo kasetę https://modus2.bandcamp.com/album/modus. Viršeliui panaudojome mano pieštą, bandant kopijuoti Bauhaus viršelį, piešinį.

 Iš pradžių aparatūroje ir Darius pakankamai gerai nesigaudė. Bet repetuojant nuolat tobulėjo.  Lietuvoje tuo metu aplamai niekas negrojo nei panašios muzikos nei buvo girdėjęs apie panašius instrumentus. Be abejo jie labai brangūs ir nišinei muzikai neįkandami, o studijoms nereikalingi. Kiek mes klausinėjome, ieškojome, niekas neturėjo tokių instrumentų ir pasikonsultuoti, pasitarti su kuo nors apie grojimo niuansus nebuvo su kuo. Tai buvo tikra problema. Interneto tuomet dar nebuvo. Karta išgirdę apie Kaune Ultra Virus radijo stotyje esantį žmogų galintį  įrašinėti jų studijoje semplerį tiesiogiai paimant signalą iš instrumento ir  norėdami uždėti ant instrumentuotės  distoršinį vokalą, nuvažiavome. Bejungiant elektrą netikėtai sugedo sempleris ir apsisukus teko grįžti namo. Tuomet Darius kažkokiais stebuklingais kanalais surado žmogų Lietuvoje kuris apsiėmė ir pataisė instrumentą. Bet daugiau iš studijos instrumentas niekur nekeliavo.

  Demo kasetėje įrašėme  tris dainas. Naujai pergrotą dainą Argi Jau Mūsų Nebuvo; Gyvenk, kurios priedainis sueiliuotas naudojant katalikiškų litanijų formą ir amerikietišku minimalizmu grystą Pasaką. Vėliau naudodamas Amerikietiško minimalizmo metodą sukūriau ir dainą Mirties Rytojus. Jį buvo galima išgirsti ir kūriniuose  Die Opposition Auf Der Region ir Of Arba Numirk Tylėdamas. Ši keistoka samplaika – niujorkietiškas minimalizmas ir industrine, EBM muzika derėjo puikiai MODUS dainose. Nežinau ar kas, be mūsų dar buvo bandęs naudoti panašų unikalų muzikinį derinį – suvienyti šias iš pirmo žvilgsnio per kosmoso galaktikos atstumą nutolusias viena nuo kitos muzikines kryptis, bet bent jau aš nieko panašaus nebuvau girdėjęs. Auditorijos industrinės muzikos ir akademinio minimalizmo buvo visiškai skirtingos. Tokie priešpastatymai ar atradimai niekam nerūpėjo kaip ir instrumentai kuriais tai buvo įrašyta.

  Vasarą su demo kasete rankose nuvažiavome į Šeškinės dvylikaukščio rūsyje įrengtą Zonos būstinę. Būstinėje mus pasitiko D.Bluvšteinas ir Kastytis iš TURBO REANIMACIJOS vis bandydamas įgroti kaziku –būgnų mašina, ritmo partiją. Bluvšteiną pažinojome netiesiogiai –  Maksas iš jo skolinosi Bauhaus įrašus. Susiskambinus telefonu, Bluvšteinas paduodavo vienetinę ir visoms prasmėms brangią juostą Maxui pro duris, nepaklausus nei vardo. Reikia pasakyti kad šiuo metu šis Lietuvos alternatyviojo roko grandas, kurio nuopelnai Lietuvos rokui neabejotini praėjus beveik 30 metų atrodo kur kas geriau nei tuo metu Zonos būstinėje. Užkandžiui išsitraukus porą bandeliu sukramsnojo priekiniais dantimis. Paklausėme visi kartu įrašą. Dovydas lengvai, šiek tiek su pašaipa, bet neįžeidžiant, pasidalino mintimis kas tai yra provincialumas – su patosu į toli įsmeigtas žvilgsnis. Tuomet ši mintis man labai įstrigo ir ja vadovaujuosi iki šiolei. Pompastika muzikoje, viršeliuose į horizontą nukreiptos skvarbios akys, šis dažnai mėgstamas gotikinių, ir ne tik, grupių kokteilis man visam laikui liko pažymėti provincijos sindromu ir tapo atgrasus. Dovydas muzika susidomėjo – nieko panašaus Lietuvos padangėje nebuvo girdėjęs. Susitarę dėl leidybos išvažiavome namo. Po to su Dovydu telefonu keletą kartų ilgokai kalbėjome, aptarinėjome leidybos reikalus. Bet įvykus kažkokioms permainoms Zonoje mūsų albumas taip ir liko neišleistas šioje firmoje.

  1994 rudenį, kai verslininkai, pas kuriuos laikydavau indelius bankrutavo, įsidarbinau sargu ir pradėjau dainuoti profesionaliam chore. Repeticijos, ne choro, bet Modus vykdavo du kartus į savaite po kelias valandas pirmadieniais ir trečiadieniais Dariaus bute – studijoje. Pagrindines dainų mintis namuose pas save apmesdavau pianinu, pasidarydavau aranžuotę, užrašytas natomis dainas atsinešdavau į studiją, paaiškindavau kaip viskas turi skambėti ir Darius įrašydavo, suprogramuodavo instrumentinę dainos pusę. Tekstus pridėdavau ir įdainuodavau vėliau. Įrašinėjant antrą albumą Mėgaukis Tyla taip pat naudojau nemažai vidurinėmis radijo bangomis darytų audio įrašų, triukšmų, kas man tuo metu buvo prie širdies ir žymėjo lengvą dreifavimą eksperimentinės muzikos link. Radio įrašai panaudoti kūriniuose Disarmed Soldiers, Die Opposition Auf Der Region ir Of Arba Numirk Tyledamas. Dainos Domine Non Sum Dignus lotynišką pavadinimą pasisavinau iš mišių repertuaro, kuriose dažnai tekdavo giedoti su choru. Frazę „you are comic, boy” toje pačioje dainoje Domine Non Sum Dignus panaudojau nusemplavęs iš mėgstamo Michel Nyman kino filmo „Vagis, virėjas jo žmona ir jos meilužis“.

 Kuriant pirmąjį albumą po naktinio budėjimo, pradėjus repetuoti, neatlaikęs nemiegotos nakties svorio kartais užmigdavau. Darius pamatęs mane mieganti, nežadindavo ir  kažką sau veikdavo kol vėl prabusdavau ir vėl dirbdavome toliau. Nepaisant visų negandų ir nesutarimų, kažkokia nematoma bendra vibracija mus vis tik visuomet jungė. Repeticijų nepraleisdavau. Dainą „Mechaninis Apelsinas“ sukūrėme kartu. Visas kitas dainas ir jų žodžius, išskyrus Salomėjos Nėries Kaip Žydėjimas Vyšnios, abiejuose albumuose sukūriau aš. Darius, pamažu grupėje tapo techniniu darbuotoju, studijiniu muzikantu ir programuotoju, bet ne kūrybiniu nariu. Neatnešdavo  jokių pasiūlymų ar minčių į grupę. Gal jas tausojo savo soliniam projektui Massomanija, kurį sukūrė tuo metu? Kaip ten bebūtų pirmąjį albumą įrašinėjant dar kartu, antrąjį albumą įrašinėjau studijoje jau vienas pats.

   Ambicijos, blogąja prasme „garbė“ – pagal Šopenhauerį kurį tuo metu skaičiau -„tas tragikomiškas farsas“- manęs nei kiek nedomino. Kartais žmonės užaugę be pinigų, ir staiga praturtėję, tampa pasaulio bambomis. Taip susiklosčius aplinkybėmis, atsiskleidus blogiausiomis žmogaus savybėmis – arogancijai ir tuštybei – revoliucijos suėda savo vaikus. Aš turėjau vienintelę ambiciją, tai groti, realizuoti savo mintis, kurti bet kokia kaina. Nusileisti nunarinus galva, nutylėti, sutikt su akivaizdžiai kvaila nuomone,  suvaidinti neišmanėlį nesunku, jei tik tai padeda vienintelei ambicijai – kurti. Ir anuomet ir dabar.

  1995m. vasaros pradžioje Parnaso vadai – Svaika, Rokas su Dariumi sugalvojo atšvęsti trumpiausią vasaros naktį – Jonines, suorganizuojant festivalį NAKTIS PARNASE. Į festivalį pakvietė daug grupių iš visos Lietuvos, tame tarpe ir grupes nuolat grojusias klube – EMTI, SUMMERLAND, TURBO REANIMACIJA, GARROTE, KUBIZDALIS. Festivalyje debiutavome ir mes MODUS. Atskirai nuo MODUS pasirodė ir Dariaus projektas MASSOMANIA. Koncertui atlikti back vokalo partijas pasikviečiau Marijų – Sagą, tuo metu dainavusį, rėkusį, punk roko grupėje STRESAS. STRESAS buvo žinoma Marijampolės grupė, kurioje be Sagos grojo Laimonas, Plikis – Saulius ir Syrė. Prieš festivalį vokalo partijas repetavome su Marijum Dariaus studijoje arba pas mane namuose. Per magą leisdavau instrumentų fonogramą, o mes dainuodavome gyvai. Saga  festivaliui pasipuošė nusidažydamas plaukus mėlynai. Į festivalį sugužėjo mūsų draugai Eduardas, Žydrūnas, Maxas, Benas, kiti Modus fanai ir žmonės iš visos Lietuvos. Festivalį vedė Donatas. Klevečkai neprilygo, bet ir nenusileido. Ypatingą publikos palankumą vedėjas įgavo pavaišinęs per vidurį koncerto visus alumi. Festivalis, su kai kuriais neišvengiamais techniniais Robinzono trukdžiais, praėjo puikiai. Eduardas iš balkono filmavo mūsų pasirodymą ir jį galima pamatyti čia https://youtu.be/1AL3b27X-YI. Saga scenoje elgėsi, kratėsi. rėkė taip kaip ir tikėjausi, ir tai buvo tai, ko tuometiniam sceniniam grupės išbaigtinumui ir reikėjo. Sceniniam įvaizdžiui jau reikėjo visai savybių nei 1987 metais kai kvietėme Maxą į grupę šoumeno vaidmeniui. Darius koncerto metu stovėjo už būgnų komplekto, karts nuo karto sudauždamas į lėkštę ranka. Instrumentų fonogramą koncerto metu leidome iš DAT kasetės. Publika šėlo https://myspace.com/modus19941998/mixes/streammix-162962/photo/9577251 . Festivalyje lankėsi ir Dangus Production galva  ir zino Raganos ir Alus leidėjas Ugnius. Savo susižavėjimą mūsų pasirodymu jis vėliau aprašė taip https://f4.bcbits.com/img/a0406032283_10.jpg . NAKTIS PARNASE tesėsi visą naktį. Paskutiniai atlikėjai marijampoliečių grupė KUBIZDALIS baigė groti penktą valandą ryto ir išsiskirstėme visi jau gerokai prašvitus.

.

   Praūžus festivaliui, pasitarus su Marijampolės televizijos vedėju Linu, kilo idėja sukurti MODUS dainos video klipą. Dainos Argi Jau Mūsų Nebuvo https://www.youtube.com/watch?v=8DynXrA-Ks0 klipą filmavo, montavo ir kūrė Linas. Statistinius vaidmenis suvaidino bičiulis Eduardas, Saga, Rokas – Parnaso Įkūrėjas, Saulius – dabartinė X factoriaus žvaigždė ir Laimonas. Pirmosios klipo scenos buvo filmuojamos šalia esančio muziejaus rūsyje, kurį vėliau neva tai restauruodami muziejų, visiškai panaikino. Visoje likusioje dalyje  liko užfiksuotas Parnaso klubas, geriausiais savo klestėjimo laikais, besipuikuojantis scenos viduryje Zubrio paveikslu. Garsas klipui buvo panaudotas 1994m. įrašytos demo kasetės. Audio takelį  skambantį dabar uždėjau jau vėliau, po kasetės Užsikrėtę Mirtimi 1995m. išleidimo, kai studijoje įrašiau vokalą su distoršenu ir šiek tiek skirtinga interpretacija.

Klipo gale skambant dainos priedainiui  Argi Jau Mūsų Nebuvo, argi jau mūsų nebėr, viskas aplinkui pražuvo, viskas išnyko gelmėj ? juodai baltuose kadruose rodomi lyg tarp kitko sėdintys koncerte, tarsi kažko laukiantys žiūrovai. Scena, gal kiek ir patetiška, bet  šiuo metu, jau ne visiems scenos dalyviams esant gyviems, klipas nori nenori įgauna prasmę apie kurią tuomet negalvojome.

 Po klipo sukūrimo gavau iš Ugniaus laišką su prašymu atsiusti dainą VHS kasetėje sunkios ir tamsios muzikos laidai  „Tamsos Citadelė“, kurią jis vedė Tele-3  televizijoje. Laiške išgyręs mūsų pasirodymą Parnase, pasiūlė išleisti mūsų albumą kasetės formatu. Aš sutikau ir mes pradėjome ruoštis albumo leidybai. Vasaros gale jau turėjome įrašę 8 dainų 45 minučių trukmės instrumentuotę ir aš su DAT kasete, garso procesoriumi ir elektros srovės transformatoriumi nuvažiavau į Panevėžio studiją įrašinėti vokalo partiją. Turėjau įrašams pasiruošęs 240 litų. Studijos savininkas paėmė pinigus, o aš apsigyvenau savaitgaliui studijoje,  kol įrašysime visas reikiamas partijas. Vokalą paleidome per mano atsivežtą garso procesorių – studija tokio neturėjo, su distoršeno efektu. Kadangi dainavau atskiroje patalpoje su ausinėmis, studijoje šis efektas nefonavo ko buvo neįmanoma išvengti koncertų metu. Per savaitgalį kaip planuota viską įrašėme ir susirinkęs daiktus pirmadienį autobusu išvažiavau namo. Įrašų kokybe nebuvau visiškai patenkintas – galėtų būti ir geriau, bet ilgiau likti studijoje neturėjau galimybių. Dariaus aparatūra, kadangi buvo parvežta iš Amerikos, veikė 120 voltų elektros srove, todėl kad ją galima būtų naudoti čia Europoje, kur buvo naudojama 220 voltų įtampa buvo reikalingas transformatorius t.y. elektros srovių keitiklis. Šis nedidelis prietaisas svėrė daug kilogramų ir jis reikalingas buvo pajungti garso efektų procesoriui. Bevažiuojant namo autobusu ir užsnūdus transformatorius nukrito nuo sėdynės ir nukirto savo pačio elektros laidą. Su tokiais nuostoliais, įrašius pirmąjį albumą Užsikrėtę Mirtimi grįžau namo.

  DAT kasetę su  įrašu paruoštu leidybai Vilniuje prie katedros bokšto perdaviau Ugniui. Tas susitikimas man įstrigo nors per jį nieko daugiau ir nenutiko- tiesiog susitikome ir aš perdaviau kasetę. Karts nuo karto dabar įvairiuose renginiuose vis susitinkant Ugnių, nusmelkia malonūs jausmai ir prisiminimai. Visuomet taip nutinka sutikus žmones iš muzikos sferos, kuriuos pažysti ne vieną dešimtį metų, gyvus sveikus, gyvenančius orų gyvenimą, besišypsančius, kai dauguma neatlaikė. Širdyje atsiranda bendrumo jausmas, šiltas virpesys, kuris gal kažkiek ir įprasmina šį vienišo samurajaus kovos kelią.

  Nuotraukos kasetės viršeliui kreipiausi į Maksą, kuris tuo metu Vilniuje pasivadinęs Karlu sėkmingai darė fotografo karjerą ir dirbo Lietuvos kino studijoje. Pavarčius jo pasiūlytas fotografijas iškart patraukė dėmesį Stanikų darbai – apdegę, įvairiausiomis pozomis gulintys negyvėliai. Paprašiau Makso paklausti ar jie nesutiktų kad jų darbų fotografijas panaudočiau kasetės viršeliui. Jie nesutiko. Tuomet  vėl paieškojęs radau nuotrauką kurią ir panaudojau viršeliui. Tai buvo fotografija šokio teatro fragmento, šokamo čilietės. Kasetės viršelio  lankstinuko viduryje panaudojau taip pat Makso fotografuotus  Hieronymus Boscho paveikslų fragmentus.

 Kasetė buvo išleista 1995m prieš pat Kalėdas  https://modus2.bandcamp.com/album/u-sikr-t-mirtimi-infected-by-death . Prieš šventes nuvažiavęs į Vilnių apėjau radijo stotis ir išdalinau promo kasetes. Nunešus kasetę Užkuraičiui į Laisvąją Bangą ir atsiprašinėjat neva tai dėl primityvumo, kas žiūrint iš šios dienos rodos pats keisčiausias atsiprašymas koks tik galėjo būti, Užkuraitis atsakė – ne primityvume esmė – The Cure irgi primityvu, bet įtaigume. Mane tai visai nuramino. MODUS  Užsikrėtę Mirtimi albumo dainas tuomet grojo Vilniuje  per Laisvąją Bangą ir radijo laidą Radio Gama per LRT2 ir Kaune per Ultra Virus ir Titaniko radijo stotis. Radijo Gama susidomėjo mumis ir pasiūlė padaryti atskirą laidą skirtą MODUS.

  Interviu įrašinėjome iš anksto LRT studijoje Vilniuje.  Laidos įrašo korekcija buvo vargintina procedūra ir nepageidautina – kompiuterių montažinėse dar nenaudojo.  Mus su Dariumi klausinėjo viena pradedančioji žurnalistė mergaičiukė ir radijo laidos senbuvis. Visą iniciatyvą jis atidavė panelei.

 Jai uždavus kažkokį klausimą, aš vietoje to kad pagyręs klausima – a la koks puikus klausimas, kas dabar yra įprasta, garsiai į mikrofoną pakomentavau – koks bukas klausimas. Laidos vėdėjas pradėjo garsiai prunkšti o, studentė išsigandusi nustėro. Į eterį laida išėjo su šiuo komentaru, neapkarpyta.

 Laidoje dominavo tie patys dažnai įvairiomis aplinkybėmis užduodami klausimai – kodėl jūs kuriate ne Vilniuje ir ar nežadate persikraustyti į Vilnių. Į pirmą klausimą atsakymas buvo „kad Vilnius toks pat kaimas kaip ir Marijampolė“ tik pateikiamas kiek gražesne forma, o į antrą klausimą, atsakymas  visuomet būdavo „ne“. Ir Dariaus ir mano. Laidos įrašą kasetėje turiu iki šiolei.

 Interviu po šios laidos teko duoti dar kelis kartus. 1996 metais kalbino Marijampolės undegroundo muzikos pagrindinis iniciatorius Dainiui Bindokas – Bindžius, interviu išspausdintas laikraštyje Sūduvos Krašte https://f4.bcbits.com/img/a0825141385_10.jpg ir  1997 metais pora interviu pasirodė zinuose Juodas Kraujas #5 https://f4.bcbits.com/img/a0479923500_10.jpg  leistame Kaune  ir Orgasm #2  https://f4.bcbits.com/img/a0964114275_10.jpg leistame Šilutėje.

—————————————————-

  1996 sausio 6 d.  Marijampolėje, Fasos gamykloje, toje pačioje salėje, kurioje mes 1988 metais koncertavome dar visai kita sudėtimi ir grodami visai kitokią muziką, trijų karalių šventės proga buvo surengtas festivalis Trys Industrijos Karaliai. Pasirodėme mes, festivalio organizatoriai KUBIZDALIS, MARICHUANA ir WC NEWS ir šiauliečiai ŠALIKĄ PALIKAU. ŠALIKĄ PALIKAU atliko fliuksistinį performansą skiautelėmis plėšydami popierių, KUBIZDALIO narys Sagė, po grupės atlikto hito „Mano mamai dar visai nedaug tik šešiasdešimt“, visus linksmino nusimaudamas kelnes, o mes atlikome programą kuri buvo paruošta po šviežiai pasirodžiuso albumo. ŠALIKĄ PALIKAU buvo nustebinti mūsų pasirodymo ir  mus gyrė ir lygino su grupe KMFDM Radijo Gamos programoje, kuriai vėliau ir mes davėme interviu. Festivalyje grojo ir garsieji WC matyt tuo metu persivadinę į WC NEWS. Kitą dieną organizatoriai pasakojo apie valytoją atėjusią po renginio iškuopti tualetų ir ilgai lingavusią galva bežiūrint į ant klozeto užsikniaupusį, vemiantį  Atsuktuvą ar tai Varveklį.

   Po kasetės išleidimo atsirado šios toks susidomėjimas ir mus pradėjo kviesti į įvairiausius renginius, festivalius vykusius LIetuvoje. Koncertų 1996 metais turėjome daugiausia per visus 5 grupės gyvavimo metus – penkis.

  Sekantis renginys po festivalio Trys Industrijos Karaliai įvyko kovo 2 dieną. Tai buvo festivalis -konkursas Sparnai-96 Prienuose ir organizuotas kaip vėliau sužinojau Raimio, Kapsų radijo stoties direktoriaus. Festivalio konkurso žiuri komisiją sudarė tas pats Raimis, Mikas Suraučius, Darius Užkuraitis, pianistų konkursų nugalėtoja ir kamerinio orkestro dirigentas. Į festivalį vykome deleguoti Dangaus ir buvome įvardinti kaip vilniečių grupė. Festivalyje, finaliniam koncerte praėję atranką iš 57 grupių ir atlikėjų pasirodė 27. Be mūsų grojo  FUNKY, BIPLAN, MANO JUODOJI SESUO, RUINATION, PRIEŠ SROVĘ, AISTĖ SMILGEVIČIŪTĖ, GARROTE ir kt. Mūsų pasirodymas buvo numatytas paskutinėje konkurso dalyje. Visą festivalio laiką iki lipimo į sceną prasekiojau Sagą, apeliuodamas į sąžinę prisilaikyti blaivumo. Saga nepavedė ir siaučiant publikai atidainavome kūrinius. Konkurso nugalėtojais tapo HEADLINE, SINDROME OF CHAOS ir AISTĖ SMILGEVIČIŪTĖ. Naktį Prienų kultūros centre, belaukdami rytinių autobusų praleidome su muzikos žinovu, muzikologu Virginijum Mizaru. Išsiaiškinau, kad mūsų nuomonė dėl geriausio The Cure gabalo A Forest – sutapo. Jis  buvo kaunietis ir taip pat informaciją jaunystėje sėmęsis iš Lenkų radijo. Taip ir prašnekėjome naktį apžiūrinėdami saldžiai miegančius, galvas viens ant kito pečių padėjusius, gražius vaikiškus Funky veidelius.

  Gegužės 3d. Kaune Dainų Slėnyje studentai organizavo studentų laikraščio Savas gimtadienio fiestą. Lauko arenoje pasirodėme kartu su tuo metu išgyvenančiu antrąją populiarumo bangą ir ypatingai studentų tarpe mėgstamu STASIU POVILAIČIU, grupėmis FLAXON, IŠJUNK ŠVIESĄ, BIPLAN ir MANO JUODOJI SESUO. Prieš koncertą senas estrados vilkas Povilaitis vaikščiojo sau ramiai po sceną lengvai besišypsodamasis sau su lagaminėliu rankoje. Atidainavo koncertą su vėjeliu aidint publikos šūksniams, naudodamasis akinančia šypsena ir įgudusiais scenos judesiais. Jis kaip ir mes naudojo dalinę t.y. instrumentinės dalies fonogramą. O klausimas ar studentai jį kvietė nuoširdžiai ar dėl pokšto lieka neatsakytas.

  Po koncerto Kaune, iš kažkur gavęs mano kontaktus, paskambino man susižavėjęs mūsų pasirodymu nepažystamas klaipėdietis. Jis pasišovė suorganizuoti vasarą mūsų koncertą Klaipėdoje mums nežinomam Klaipėdos Roko Klube. Pora mėnesių telefonu derinę visas solo koncerto detales, Dariaus mašina, senute Audi 80, išriedėjome į Klaipėdą. Aš tuo metu vairavau 1974m. tėvo pirmos laidos Žigulį ir mano mašinai ši kelionę būtų neįveikiama.  Nuvykus buvau maloniai nustebintas pajūryje atradęs kažką panašaus į Parnaso klubą. Tik Klaipėdos variantas turėjo kiek mažiau meninio polėkio, be butaforinių detalių, orientuotas į uždaresnę, konspiracinę, nemėgstančią pašalinių žvilgsnių publiką. Parnasas tuo  tarpu buvo įkurtas buvusioje jaunimo teatro studijos patalpos salėje, kas jam suteikė tam tikrą glamūriškumo atspalvį. Klaipėdos Roko Klubas be jokio kitokio pavadinimo buvo įsikūręs miesto pakraštį šalia laivų gamyklos teritorijos, apleistuose dviaukščiuose mūriniuose pastatuose. Metalinėse duryse žiojėjo išpjauta keturkampė skylė pro kurią buvo atliekama face control – įdėmiai apžiūrinėjami ateiviai. Taip į renginį negalėjo patekti nei vienas atsitiktinis žmogus.

Nuvažiavus į Klaipėdą, prieš apsilankant klube, nuvykome paimti mūsų koncerto organizatoriaus gyvenančio Debreceno gatvėje, visai šalia bendrabučių kuriuose aš prieš kelis metus gyvenau studentišką gyvenimą. Bravūriškos išvaizdos vaikinukas linksmai paklausė iš kur aš žinau, kad juo galima pasitikėti ? Iš tikrųjų visa tai nesunkiai galėjo būti ir apgaulė – klubas buvo niekam negirdėtas, vaikinukas buvo nepažystamas ir nepažinojau nei vieno žmogaus kuris jį pažinotų. O asmeninės pažintys kaip ir dabar, taip ir ypatingai anuomet buvo rišamoji grandis visų koncertų ir pasirodymų. Neatsimenu ką jam atsakiau bet jis pataikė į dešimtuką – visa tai kiek panašėjo į avantiūrą. Mūsų laimei visi šie nuogąstavimai nepasitvirtino – viskas praėjo sklandžiai. Tik aparatūros jie turėjo tik vieną, nors ir didelę, kolonėlę. O tai reiškė kad viskas skambės mono t.y per vieną kanalą. Scena klube buvo irgi nelabai panaši į sceną, greičiau tiesiog dešimt centimetrų paaukštinimas salės gale. Dainavome susigrūdę, trinantis nugaromis vienas į kitą scenoje su Saga. Koncertą atgrojome kažkokiame bendrame chaose. Po koncerto žiūrovai dėkojo mums už gerą pasirodymą lygindami mus su NIN. Tikrai buvo keista tai girdėti, kad tokiam bendram klubo triukšme dar buvo galima kažką išgirsti ir klausyti. Bet tokį sulyginimą išgirdau pirmą kartą – lyginimai su Ministry ir GGFH manęs netenkino, greičiau žemino, – ir tai man labai paglostė širdį. Kontrabandinę degtinę pardavinėjo pigiai, pilstydami iš litrinių butelių ir dar jie turėjo biliardo stalą. Atšventę sąlyginai sėkmingą pasirodymą, išmiegoję klubo patalpose kitą rytą nuvažiavome aplankyti Palangos. Palangoje šalia kopų numigę, jūros taip ir nepamatę vakarop grįžome namo. Kelionės metu su Saga  kalbėjome apie pasirodžiusius naujus leidinius apie Pankų filosofiją, Fluxus ir naują slengo žodį Tūsas laikinumą. Aš įrodinėjau kad šis žodis neturi ateities, laikinas ir greitai išnyks. Pasirodo aš klydau. P.s Iki 90- jų žodis problema pas mus nebuvo vartojamas šiandienos prasme ir todėl niekas neturėjo problemų. Nors iš tikrųjų jų turėjome daugiau nei bet kuris kitas vakarietis. Kaip ir žodis patirtis, tokios kaip dabar – bloga ar gera patirtis bet vis tiek su teigiamu vien todėl kad tai patirtis vertinimu, tokios prasmės neturėjo.Atsidarius sienoms ir užplūdus angliškų žodžių tiesioginiams vertimams  į lietuvių kalbą pasikeitė ir mūsų mąstymas. Naujų žodžių atsiradimas keitė ir mąstymą.

Rudenį spalio 5 d. Dainius Bindokas Marijampolėje, Sūduvos kino teatro salėje  suorganizavo festivalį Symphony Of Death. Festivalis buvo metalinio pobūdžio, bet buvome pakviesti pagroti ir mes. Festivalyje be mūsų pasirodė DECREE, GARROTE, MERESSIN ir RUINATION. Renginys vyko prieš pat seimo rinkimus, todėl salės sienas papuošėme atitinkamais anti / politiniais plakatais https://youtu.be/ixRnQFila6E  Po festivalio nusifotografavome foto “sesijoje”  https://myspace.com/modus19941998/mixes/covermix-162978/photo/9610253.O Sūduvos kino teatrą, kuriame vyko ši Symphony Of Death, kuriame aš1985 metais išvydau Baro filmus ir kuriame žiūrėdavau nekomercinius kino filmus kino klube privatizavo ir nugriovė. Dabar šioje vietoje puikuojasi prabangus gyvenamasis namas, kuriame dviejų kambarių buto vertė 90 000 eurų.

  1996  metasi baigėsi ir Parnaso kavinės bei klubo veikla. Po festivalio Naktis Parnase dar buvo suvaidinti keli spektakliai, dar buvo keletas renginių, tokių kaip industrinis heloweenas, bet tai jau buvo paskutinės klubo konvulsijos. Į heloweeną, kurio vienas iš organizatorių buvau, įleidome tik su kaukėmis, grojo industrinė ir Bauhausų muzika, aš sėdėjau kasininko budelėje DJ vaidmenyje, o Saga išsidažęs akis, varvant tušui graudžiai ūbavo „Aušra !!!“. Klubo vaikinų likimai susiklostė labai įvairiai. Visų daugiausia įprastai – išvažinėjo kas kur sau – kas į Vilnių, kas į užsienius. Bet ne visiems taip pasisekė. Rokas įkūręs Parnasą keistai mirė vienas sodyboje su šunim sulaukęs keturiasdešimties. Vabalas nuskendo Šešupėje trisdešimties. Ramsas, GARROTE būgnininkas, mirė būdamas 32.  Baksą, Žemės brolį, Be Tabu TV laidoje  prieš kameras išsilupusį įsiūtą ampulę – torpedą, nudūrė kažkur Aukštaitijoje. Būta ir sėkmės pavyzdžių. Saulius, tuo metu Parnase vadinamas Plikis, kurio triuko susigrūsti kumštį į burna, apart mano dukros Saulės niekas nesugebėjo pakartoti, atsisėdo į TV laidos X Factorius teisėjo kėdę. Laimonas tapo jo grupės gitaristu – koncertų metu vis pasirodo apsikaišęs plunksnomis. Bradūnas irgi buvo tapęs populiariu TV laidų vedėju, kol neatsitiko nelaimė. Dar kurį laiką Parnaso kiemas buvo populiari susirinkimų vietą, bet vėliau įėjimo į klubą arką užtvėrė,o Parnasą kaip įprasta privatizavo. Dabar Parnaso šlovingus laikus mena tik vienintelė išlikusi šalia buvusio vadinamo Maco šikinyko tebestovinti siena. Vis dar besipuikuojanti nežinia kieno išpurkštais Sex Postols, The Cure ir Bauhaus užrašais.

———————————————

 Išleidus pirmąjį albumą  Darius studiją perkėlė į gamyklų teritoriją esančią šalia keramzito gamyklos, kurioje prieš 10 metų repetavome dar būdami „Įeiti Draudžiama“. Repeticijos vykdavo kaip įprasta – pora kartų į savaite po kelias valandas. Šioje studijoje begrojant išmokau valdyti, programuoti instrumentus ir aš. Dariui programuojant įrašėme  Piligrimus ir  Praeities Chimeras.  Po to programavau ir įrašinėjau pats, jam dažniausia nebūnant studijoje. Kartais studijoje apsilankydavo ir Saga. Kartą man prireikus kažko neracionalaus ir esant  Sagai šalia, paprašiau jo užgroti ant girdimos muzikos atsitiktinų garsų seką. Taip Saga sudalyvavo ne tik Modus gyvuose koncertuose, bet ir studijiniame įraše https://modus2.bandcamp.com/track/bah-arba-meile-jam

  Dar vėliau studiją Darius įsirengė miesto centre, šalia Miesto Sodo, kuriame kažkada stovėjo varpininko ir komunistinio revoliucionierius Vinco Mickevičiaus Kapsuko paminklas. Bedainuojant su muzikos mokyklos choru mes iškilmingai paminklą atidarėme 1979 metais, vėliau paauglystėje eidami į šokius ant jo šlapinomės, o dar vėliau jį benuverčiant  Katinaitis susilaužė koją. Studiją įkurdino dviejų aukštų mediniame pastate vadinamame Žaliuke. Kažkada čia buvo kontora, vėliau kavinė. Dalį Žaliukės  Darius ir kasečių pardavėjas Gintaras išsinuomavo studijai ir kasečių pardavimo kontorai. Šioje studijoje buvo įrašyti paskutiniai Modus kūriniai kurie nugulė į antrąjį albumą Mėgaukis Tyla. Dar vėliau 1999 metais, kai Modus gyvavo jau tik simboliškai, paskutinis garso takelis įrašytas šioje studijoje tapo performansas “Kvietimas Arbatos”. Bet apie tai kiek vėliau.

  1997m. paskutinįjį vasaros savaitgalį  dar spėjome sudalyvauti jau paskutiniame, išsivėdėjusiam, o kažkada buvusiam Lietuvos tautinio atgimimo šaukliu, garsiajame festivalyje  Roko Maršas. O prieš dešimt metų, 1987 metais patys traukiniu važiavome į Kauno Žalgirio stadione surengtą pirmąjį Roko Maršą, klausėmės ne tik Anties, Jumpravos dainų, bet ir ugningų Juozaičio kalbų. Po festivalio gavę Kaušpėdo parašą ant festivalio plakato, naktį praleidę stotyje rytiniu traukiniu grįžome namo. Paskutinysis Roko Maršas 97 buvo skirtas jau nepriklausomoje Lietuvoje susiformavusioms jaunoms roko grupėms. Festivalio rengėjai organizavo savotiškus Vilniaus roko maršo grupių desantus įvairiuose Lietuvos miestuose, prie jų prisijungiant vietinėmis grupėmis. Marijampolėje festivalis vyko Sūduvos stadione ir jame be mūsų dalyvavo ŽAS, KUBIZDALIS, CRAFT ir JAZAWAYS. Koncertas didelio susidomėjimo nesukėlė. Teko groti tuščiom stadiono tribūnom, keliolikai entuziastų ir karts nuo karto šalia scenos pasirodančiam skiauterėtam pankui https://myspace.com/modus19941998/mixes/streammix-162962/photo/9577359 . Po koncerto organizatorių užsakytu autobusu visi atlikėjai ir žiūrovai – tiek mūsų ir tebuvo, buvome nuvežti į Kablį, tęsti finalinio Roko Maršo „tūso“ klube, Vilniuje.

—————————–

 Vasaros gale Marijampolėje Spindulio kino teatro salėje griausmingai buvo atšvęstos ir radijo stoties Kapsai atidarymo iškilmės. Visą vasarą prieš oficialiai atsidarant stočiai, dienomis ir naktimis, be atlygio, radijo stoties entuziastų komanda, kuriai priklausėme ir mes su Saga, leido į eterį muziką, kurią buvo  galima girdėti keliasdešimt kilometru spinduliu apie Marijampolę.

 Stoties atidarymo iškilmių naktį, pabėgę nuo šventinio šurmulio sėdėjome su Saga jo Golfe, šalia radijo stoties ir žiūrėjome į besidvejinantį mėnulį, kaip vėliau paaiškėjo į šviestuvo lempą. Staiga automobilių aikštelę nušvietė diskotekos šviesos – policijos ekipažas  su įjungtais mirgančiais šviesos  signalais atsivijo jauną stoties darbuotoją, vairavusį žigulį. Žigulį pastačius kaip tik už Sagos Golfo prasidėjo ilgai trunkantis policijos pareigūnų ginčas su jaunuoliu. Praėjus pusei valandos ir nesimatant ginčo pabaigos Sagai trūko kantrybė ir jis sugalvojęs pabėgti nuo potencialiai grėsmingos situacijos  staiga truktelėjo Golfą atgal. Nuskambėjo dūžtančių žigulio lempų garsas. Jaunas stoties darbuotojas, kaip mat pamiršęs konfliktą su policijos pareigūnais, pribėgo prie mašinos, susiėmė rankomis galvą apžiūrinėdamas incidentą ir pradėjo garsiai raudoti „Ką man tėvas pasakys?“ – automobilis priklausė jo tėvui. Policijos patrulis stovėjo pasimetęs, be amo, nežinodamas ko toliau imtis.

  Man patikdavo eteryje vieną po kito leisti keisčiausias dainų samplaikas pvz. Kino po Metallicos ir kitas nesiderinančias tarpusavyje dainas. Po to nuėjęs į Akimirksnį girdėdavau susižavėjimo šūksnius „O žinai kažkas leido Cojų, o po to Metallicą !”. Radijo storis buvo kuriama kaip klaipėdiečių radijo stoties Lamantas satelitas ir lyg ir finansuojama Naftos magnato iš Mažeikių. Iš pradžių vadovauti jai buvo paskirtas istorikas Mašalaitis. Bet šiam išėjus iš posėdžio piktai svaidant  „Jūs dar sumokėsite man už vaistus“, prieš pat atsidarant stočiai jis buvo pakeistas Dariumi, kaupusiu visus Tomasz Beksiński naktinių radijo laidų įrašus nuo 1990 metų. Vėliau ir Darius  buvo pakeistas į Raimį, Sparnų festivalio organizatorių, Alytaus radijo stoties laidų vedėją. Tapus Kapsų direktorium, jis apsigyveno radijo stotyje ir naktis leido ant kušetės bendrame kambaryje. Radijo stotis startavo subūrusi kūrybingą kolektyvą, turėdama daug vilčių, daug perspektyvių planų ir daug autorinių laidų. Kol nepraėjus nei dvejiems metas vilčių burbulas subliūško, autorinės laidos buvo panaikintos, žmonės išsilakstė. Liko tik pumpuojanti populiariąją muziką radijo stotis be jokio išskirtinio veido, eterio jūroje dreifuojanti tarp daugelio, identiškų, viena nuo kitos niekuo nesiskiriančių radijo stočių.

  Aš radijo sotyje startavau kaip alternatyviosios radijo laidos Keliai ir Klystkeliai vedėjas ir kaip techninis darbuotojas. Kaip techninis darbuotojas, kuriuo buvau keletą mėnesių stotyje, išmokau šiokių tokių garso redagavimo pagrindų kompiuteriu. Iki tol nebuvau susidūręs su kompiuteriu darant muziką ir tai man buvo naudinga praktika. Per tuos kelis mėnesius sukūriau visai neblogų šaukinių radijo laidoms, kurie vėliau, keičiant stoties įvaizdį buvo pakeisti į standartinius. Mano valandinė laida Keliai ir Klystkeliai išeidavo į eterį ketvirtadienio vakarais vienuoliktą valandą vakaro. Laidoje pristatydavau industrinę, gotikinę, noizinę, ambientinę, eksperimentinę ir visokią kitokią nekomercinę muziką, kokią tik gaudavau iš viso plataus pasaulio, nuolatos plūstant promo paketams į pašto dėžutę. Ypatingai patikdavo mėgautis lėtai judančiu stereo panoramos vaizdu studijos ekrane, leidžiant į eterį Sachiko M sinusoidinius aukštų dažnių spengiančius garsus. Naujai įsikūrusi radijo stotis dar tuo metu buvo aktyviai klausoma daugumoje pasilinksminimo užeigų ir ką apie tuos garsus manydavo užeigų lankytojai vienas Dievas težino. 

   Laidą raidą Keliai ir Klystkeliai vedžiau be pertraukų du su puse metų išskyrus antrąjį išėjimą į eterį kurio metu išvykau į dukters Indrės gimdymo priėmimą – su Skaiste buvome atšokę vestuves prieš 10 mėnesių. Paruošimas radijo laidoms reikalavo labai daug laiko. Tiesioginiam eteryje, nes toks tik ir būdavo, kalbėdavau nuolat jaudindamasis, neskubėdamas, sunkiai stenėdamas žodžius, nieko panašaus į greitakalbe beriančius žodžius kitų laidų vedėjus. Vėliau paklausius panašaus pobūdžio laidų per įvairias užsienio radijo stotis nusiraminau – nekomercinių laidų vedimo būdas nuo komerciniu laidų vedimo labai skyrėsi. Nekomercinių laidų vedėjai dauguma neskubėdavo, pasverdavo kiekvieną žodį, jaudindavosi ir karts nuo karto užsikirsdavo. Ir tai buvo normalu.

  Pradėjęs dirbti radijuje pradėjau naudotis ir radijo stoties internetu, kas tuo metu dar buvo labai reta ir brangi galimybė. Po radijo laidos iki išnaktų užsibūdavau stotyje ieškodamas naujos muzikos radijo laidai ir siuntinėdamas elektroniniu paštu laidos playlistus – grojaraščius į visą margą pasaulį. Iš Kapsų radijo stoties gaunamos promo medžiagos mano laidai netiko niekas, tik D.Bluvšteinas iš Vilniaus karts nuo karto atsiųsdavo kažką tinkamo. Taip susikūriau didžiulį pažinčių tinklą su įvairiais kūrėjais ir leidybinėmis firmomis tokiomis kaip Touch, Staalplaat ir kitomis. Pvz. iš Muslimgauze paskutinįjį  emailą gavau 1999 sausio pradžioje, 2 savaitės prieš sužinant iš mailinglistų, kas tuo metu buvo socialinių tinklų atitikmuo,  apie jo mirtį. Iš Pan Sonic  gavau pasiūlymą organizuoti jų pasirodymus Lietuvoje. Vienintelė jų sąlyga – pasirodymo metu turėjo vyrauti deep blue light apšvietimas. Man į tai pažiūrėjus kaip į pokštą, koncertų nesiėmiau organizuoti. O be reikalo. Vėliau sužinojau kad tuo metų jie tai darė visai rimtai ir grodavo visur kur pakliuvo nuo klubų iki picerijų. Eksperimentinės muzikos šlovės priešaušryje Lietuvoje juos išvysti būtų buvęs tikrų tikriausias lobis. Vienintelis tokio pobūdžio koncertas matytas tuo metu Lietuvoje buvo The Hafler Trio koncertas Kaunas Jazz 97 festivalyje Kauno Filharmonijoje. Keistesnį egzotiškesnį kokteilį buvo sunku įsivaizduoti – Kauno Filharmonija, Kaunas Jazz festivalis ir The Hafler Trio. Andrew McKenzie vieninteliam projekto nariui atnešus pasirašyti ant  albumo Fuck kuris vienintelis man patiko iš The Hafler Trio kūrybos nes priminė Pan Sonic, jis parodė į viršelio lankstinuke dengiančia falą ranką ir pasakė – čia mano ranka. Albumo viršelis buvo montažas, nors iš pirmo žvilgsnio to niekas nebūto to pastebėjęs.

 Ilgainiui mano muzikinis skonis veikiamas įvairiausių įtakų pradėjo daug tvirčiau dreifuoti nuo industrinės į eksperimentinės ir visokios kitokios keistos, kurios net pavadinimai dar tuomet nebuvo susiformavę, muzikos sroves. Pan Sonic, dar tuomet besivadinantys Panasonic kol jų garsioji firma Panasonic neprivertė pasikeisti  pavadinimą, buvo viena iš šių krypčių. Pirmą jų kasetę gavau perrašyta iš Donato 1996 metais ir dažnai jos klausydavau automobilyje. Iškart patraukė dėmesį ši šaltoka, analoginių tembrų prisotinta, ritmiška, nuolatos vystoma  ir struktūruota muzika. Nors ir ritmiška, bet nieko bendro neturinti nei su techno nei su tuomet populiariu drum&bass‘u, kuris man buvo tiesiog neįdomus. Be Pan Sonic, darė įspūdį pirmieji Ryoji Ikeda darbai įtraukti į  anglų Touch leidybinės firmos promo pavyzdžius 1998m. ir visa Sachiko M sinusoidinė kūryba. Ypatingai jos solinis albumas Sine Waves Solo išleistas jos pačios leible Amoebic, kurį ir leisdavau savo radijo laidoje.

 Pradėjęs naudotis internetu sužinojau, kad Modus turi savo internetinį puslapį nuo 1996 metų. Puslapį buvo sukūręs kreivos muzikos entuziastas Martynas. Interneto archyvuose puslapi ir dabar galima pamatyt kaip jis anuomet atrodė http://web.archive.org/web/19981205065038/http://www.pit.ktu.lt/alt/modus/  Susisiekiau su Martynu, padėkojau jam  ir jau išleidus antrąjį albumą Mėgaukis Tyla puslapis buvo atnaujintas su visa naujausia  informacija, nuotraukomis ir muzikos ištraukom.

 Vedant radijo laidas mano muzikos kolekcija ir tuo pačiu medžiaga laidoms vis plėtėsi ir plėtėsi. Vieną  pirmųjų siuntų laidai iš Vokietijos Artware Products gavau virš 20 kopijų dauguma vienodų CD kompaktinių leidinių. Oral Constitution, Sat Stoicizmo, Paul Lemos, De Fabriek, Schloss Tegal ir kitų. Žodžiu tikrą lobį. Nežinau ir nesupratau kodėl Donna Klemm – Artware Products direktorė  man atsiuntė tiek vienodų kopijų, bet labai dėl to apsidžiaugiau. Tuo metu jau buvo prasidėjusi piratinių kompaktinių diskų era. Pasiėmęs vienodus Artware Products kompaktus nuvažiavau į Vilniaus Antakalnio turgelį išsimainyti turimų besidubliuojančių CD diskų. Taip susipažinau su Vilniaus melomanais Baru, man jis tuomet buvo tik melomanas, ir Valera, iš kurio įsigijau Panasonic CD Kulma ir su kuriuo mūsų kaip kolekcionierių draugystė nenutrūksta iki šiolei. Baras pamatęs mano turimus kompaktus, užuodęs biznį,  iškart susikrovė savo mantą ir greitai nuvažiavome pas jį, į knygomis ir kompaktais beveik aklinai prifarširuotus namus, mainams. Šis mūsų bičiuliavimasis užsimezgęs iš tokių savotiškų komercinių paskatų, o vėliau ir dėl grojamos muzikos tęsėsi iki Baro mirties. Baras su entuziazmu vis kalbėdavo apie idėją savo 50 metų sukakties proga išleisti tam skirtą CD albumą, kuriame Lietuvių muzikantai interpretuotų Baro ar sukurtų  jam skirtą kūrinį. Išleisti tokį tributą sau esant gyvam. Į rinkinį žadėjo įtraukti mane, Darių Čiūtą, Juozą Milašių ir kitus kūrėjus. Bet sulaukęs 51 metų mirė, o albumas taip ir liko tik graži idėja.

  Rudenį kaip žurnalistas, nes kaip ir atstovavau Kapsų radijo stočiai, nuvažiavau į Kaune vykusį festivalį Sumirimas 97. Sumirime ypatingai patiko latvių King Lear’s Convulsions pasirodymas, kurio metu jie grojo noizą, grįstą garso kilpomis užfiksuojant seno analoginio sintezatoriaus klavišus. Išvažiuojant pakviečiau Jarą, festivalio Sumirimas organizatorių apsilankyti pas mane radijo laidoje. Nepraėjus mėnesiui Jaras atvykęs iš Kauno jau sėdėjo pas mane tiesioginėje Kelių ir Klystkelių laidoje ir Merzbow fone ramiai šnekučiavomės apie visas muzikines aktualijas. Tuo metu panašaus pobūdžio radijo laidų Lietuvoje visiškai nebuvo. Nuo devyniasdešimtųjų startavusios privačios Lietuvos radijo stotys dauguma buvo orientuotos į vienadienę komercinę muziką, į pataikavimą klausytojui, į pati pigiausią klausytojo skonį. Tai buvo tarsi antipodas lyginant su Lenkijos antrąja ir trečiąja radijo programomis, kurios nuolat nematomai edukuodavo klausytoją, pateikdavo naujausią muzikinę informaciją ir taip tarsi pratindavo savo klausytojus prie naujų muzikinių krypčių, stilių, išlaikant pagarbą visai gerai, kad ir senesnei roko muzikai. Viena miela išimtis, iš visų komercinių radijo laidų jūros Lietuvoje, buvo 1993–95 metais valstybiniame LRT radijuje Jasenkos vesta radijo laida Nauja Muzika. Nauja Muzika buvo transliuojama vidurinių bangų diapazonu – Lietuvos radijas prie  ultratrumpųjų bangų diapazono t.y. FM galutinai perėjo tik 2009 metais, kai tuo tarpu Lenkijos radijo nuo 1982 metų klausiau tik ultratrumpųjų bangų diapazone – FM. Triukšmo giganto Merzbow, kurį Jasenka kartais paleisdavo į LRT eterį klausytis mono rėžimu, ošiant fonui, skambant anuometiniam telefono garsiakalbio kokybės vidurinių radijo bangų dažnių spektrui  buvo plačią šypseną kelianti, bet  šiaip ar taip vis tik įdomi patirtis.

  Nemažai prie  Lietuvos klausytojų skonio formavimo 90 -aisiais, o tiksliau kvailinimo, mano nuomone prisidėjo ir  Bomba Records, kuri buvo didžiausia leidybinė firma tuo metu Lietuvoje. Tai net įvardinčiau savotišku dvasiniu genocidu, nes muzika iš filosofinio taško žiūrint, formuoja ir tautos sąmonę. Bombos produkcija buvo užtvindžiusi visą Lietuvą  ir visą radijo stočių eterį. Valstybinė LRT radija kaip minėjau buvo transliuojama vidurinių bangų diapazonu, o tai reiškė ypatingai nekokybišką garsą ir tai kad muzikine prasme ji klausytojų neturėjo. Bombos prodiuseris buvo toks, mano manymu muzikinė vidutinybė Zenka. Matyt leiblo buvo tokia strategija. Vidutinybė ir atrinkdavo publikavimui muziką, kuri buvo skirta plačiosioms masėms, daugumai, be jokių muzikinių ambicijų. Modus demo kasetes šiam be galo svarbiam asmeniui Zenkai nešiau ir aš. Jau neatsimenu ką begromuliuodamas pietus, kai jam galų gale prisiskambinau telefonu patarinėjo ir komentavo, bet aišku, kad jam mūsų  muzika netiko.

—————————-

 1988 vasaros pradžioje baigiau įrašinėti, programuoti antrąjį Modus albumą Mėgaukis Tyla ir nuvažiavau į Alytaus garso įrašų studiją įrašinėti vokalo partijų. Studijoje Alytuje dirbo žmogus, profesionaliai nusimanęs apie kiekvieno instrumento skambesio dažnių diapazoną, tembro sudėtį ir man paprašius atitinkamo skambesio vokalui su distoršenu, jis neužilgo buvo ir nustatytas. Po kelių dienų įrašų albumas buvo baigtas. Pasidaręs demo kasečių kopijas pradėjau ieškoti leidėjų.

 Albumą išleido slovakų leiblas BLACK ORCHID Productions. Viršeliui buvo panaudotas atvirukas, kurį kažkada man  atsiuntė žmona. Fotografija jame man kažkuo priminė Michelangelo Antonioni 1966 filmo Blowup paskutinę sceną, kai mimai žaidžią tenisą nematomu kamuoliuku. Nuotraukos autorė man buvo nežinoma panevėžietė ir šiek tiek graužiant sąžinei, panaudojau atvirutę viršeliui, be autorės sutikimo. Dabar po 23 metų vis tik susisiekus su nuotraukos autore Marija Čičirkienė, ji paprašė atsiųsti albumo kopiją jai. Taip šiemet teko atsisveikinti su paskutine originalia kasete Mėgaukis Tyla išleista Balck Orchid Productions.

  Kasetės viršelio vidiniame lankstinuke, iškirpęs iš šiuolaikinio meno istorijos knygos  panaudojau Vienos akcionisto Rudolf Schwarzkogle performanso foto nuotrauką, savo piešinį, Beno pieštą taikinį ir dar kai kurių, jau nežinau iš kur paimtų nuotraukų fotografijas.

 1998 rudenį Jaras, pervadinęs savo festivalį iš Sumirimo į Didelį Pasaulį, pakvietė Modus sudalyvauti jame. Festivalis vyko kaip ir praeitais metais jaukioje  Kauno mažojo teatro salėje. Patackas ši kartą striptizo nešoko, Jaras dėvintis tais pačiais languotais marškiniais vedė festivalį lenkiškai ir renginyje be mūsų grojo N.N.N., SALA, GIRNŲ GIESMĖS, NAJBESIKOLOBORUOJANTSUKARALIUM, MEČISLOVAS LITVINSKIS, Baras su savo grupe IR VISA TAI KAS YRA GRAŽU YRA GRAŽU, latvių grupės KINGS LEAR‘S CONVULSION ir ENFANT TERRIBLE, bei lenkai KARPATY MAGICZNE. Festivalio lankstinuke buvo parašyta, kad Modus tai vieno žmogaus t.y.mano projektas ir scenoje man padeda Marijus S ir Darius K. Filosofija: Kol miegi laiko neskaičiuoji. Atgrojome programą Sagai dėvint meškiuko kaukę visiškoje tamsoje. Daugumą mūsų tuomet atliktų dainų  Dideliam Pasaulyje galima išvysti ir dabar čia https://www.youtube.com/watch?v=2FcA-n_gNIw  Spauda apie mūsų pasirodymą rašė kaip apie „laviravimą ant šiuolaikinės muzikos ribos“. 

Paskutinis Modus koncertas įvyko 1999 metais rugpjūčio mėnesį Druskininkuose Muzikos ir Menų festivalyje. Festivalyje be mūsų dalyvavo IR VISA TAI KAS YRA GRAŽU YRA GRAŽU, SAULĖ ŽUVYS, ILONA PAPEČKYTĖ ir keletas kitų. Saga tuo metu jau buvo išvykęs į Angliją. Pakeisti Sagą scenoje paprašiau Buriaus, tuo metu dainavusio kažkurioje grupėje Marijampolėje. Kiek parepetavę vokalo partijas pas mane namuose pasiruošėme koncertui ir su Buriumi, Vabalu, Skaiste ir Tautvydu išdardėjome į Druskininkus. Važiavome mano mašina senu vw passatu, kuriai dieną prieš buvau atlikęs technikinę apžiūrą. Bevažiuojant į Druskininkus nukrito duslintuvas. Atidainavę koncertą – Burius dainavimo maniera, scenos elgesiu ir net išvaizda buvo panašus į Sagą, pasikalbėję su vietiniais garsistais – vienas iš jų net buvo mano Klaipėdos studijų kursiokas, riaumojant mašinai grįžome iš paskutiniojo Modus koncerto namo į Marijampolę.

  Kokio dydžio ir ar išvis buvo mokami piniginiai honorarai už pasirodymus iš visų minėtų koncertų, festivalių nepamenu. Kuras kelionėms turėjo atsipirkti – tokia sąlyga mano manymu buvo. Jaras, kiek pamenu visuomet minėdamas apie savivaldybės paramą/neparamą, visiems festivalio atlikėjams stengdavosi kažkiek sumokėti. Bet aišku tik, kad iš visų 9 įvykusių Modus koncertų 1995 -1999 metais, tikrai nepraturtėjome.

 Po Druskininkų festivalio nebebuvo daugiau jokiu koncertiniu pasiūlymų. Koncertų atgarsių spaudoje pasirodydavo po kiekvieno koncerto ir jie buvo pozityvūs mūsų atžvilgiu https://www.facebook.com/media/set/?set=a.10217758565340671&type=3

 Tačiau albumų recenzijos Lietuvoje pasirodė tik Ugniaus zine Raganos Ir Alus ir Dangaus newsleteryje. Dvi Mėgaukis Tyla albumo apžvalgos 1999m. recenzuotos Italijos ir Meksikos žurnaluose Chain DLK  ir Taladro. Saga išvažiavo į Angliją. Su Dariumi bendrų muzikinių interesų jau seniai nebeturėjome. Toliau naudotis Dariaus aparatūra buvo kaip ir neetiška, o ir  neprasminga, nes elektroninė eskperimentinė muzika, kuri mane ir domino jau buvo pradėta kurti kompiuteriais. Dauguma Lietuvoje nežinojo kaip mus vertinti, su kuo mus valgyti. Jei vis tik būtų buvęs kažkoks susidomėjimas, gal ir būtų buvę prasminga tęsti Modus veiklą, bet šiuo atveju taip nebuvo. Apart keleto pažystamų Modus fanų, buvom niekam neįdomūs. Likau vienas be bendraminčių, kurių ir anksčiau nebuvo, be aparatūros, bet su begale galimybių. Kai Raimis, vienas iš fanų ir dar tuomet Kapsų radijo stoties direktorius paklausė o kas toliau? Atsakiau – Modus nebus, bus kažkas kitas.

 Dauguma žmonių dabar įvardina Modus kaip pirmąją lietuvišką industrinio roko grupę. Ir tai yra visiška tiesa. Tik bijau, kad gal tai ir vienintelė iki šiolei tokios stilistikos roko grupė Lietuvoje, jei industrine roko muzika vadinti muziką, kurią grojo Nine Inch Nails,Throbbing Gristle – kurie ir nukalė industrinės muzikos terminą -„ industrinė muzika industriniams žmonėms“, ar Einstürzende Neubauten. Būtent šios grupės vikipedijoje ir nurodomos kaip industrinio roko  muzikos korifėjai. Kai kas sako kad mes grojome EBM – Elektronic Body Music. Galbūt ir tai yra tiesa. Išskirtinius ir pagrindinius EBM  muzikos elementus – suprogramuotus šokių muzikos beat‘us/ritmus, nuolat pasikartojančius boso rifus, vokalą su distoršeno efektu – mes naudojome. Ypatingai antrame Modus albume galima atrasti kai kuriuos avangardinio roko elementus t.y. baltą triukšmą, tape ar konkrečiosios muzikos epizodus. Ir be abejo karts nuo karto abiejuose albumuose galima išgirsti ir amerikietiškajį minimalizmą, ko aplamai niekuomet neteko girdėti industrinės muzikos kontekste.

  Per ateinančius  pora metų trys Modus dainos dar buvo įtrauktos į keletą rinkinių. 1999 metais Daina Piligrimai buvo atsidūrė rinkinyje A Tribute To Future pasirodžiusiam CDR ir kasetės formatu, kurį išleido Lietuvos leiblas Chaos Productions. Į šį rinkinį buvo įtrauktas ir Dariaus projekto Massomania kūrinys Lick My Lips. 2000 metas daina Praeities Chimeros buvo įtraukta į rinkinį Kläng #2 išleistą Vokietijoje CD formatu ir tais pačiais metais kūrinys Mėgaukis Tyla buvo įtrauktas į  Kläng #3 rinkinį. Rinkinys  Kläng #3  buvo publikuotas taip pat kaip ir Kläng #2 – kompaktinės plokštelės pavidalu, bet tik metalinėje išskirtinio dizaino dėžutėje kartu su atlikėjais RLW, Jliat, ediche.vis.sat. Marc Sloan ir daugeliu kitų menininkų iš viso pasaulio. Leidinį kuravo vokietis Ralf Siemers. Bet Modus istorijoje tai jau nieko nekeitė – Modus nebeliko.

——————

   Tuo metu  pasaulis jau po truputį keitėsi – lėtai bet užtikrintai gyvenimas kėlėsi į virtualiąją realybę. Internete kūrėsi bendruomenės, atsirado elektroninio pašto susirašinėjimo bendraminčių grupės, tarpo tokios bendravimo priemonės tokios kaip pokalbių svetainės. Gyvenimas tapo daug įdomesnis su daug didesnėmis galimybėmis nepaisant gyvenamosios  geografinės vietos. 1998 metais perskaičius Blacklight Records šefo mintį, kad šiuo metu internetu gali nesinaudoti tik loozeriai ir hipiai, nedvejodamas lingavau galva. Visi turėjome vienodas galimybes. Vaikiškas smalsumas, tyrinėjimas, eksperimentavimas, naujos informacijos paieška ir pažinimo troškimas kaip  visuomet buvo progreso variklis.

Taip tapau Gintu K.

————————————————————————

   Atsiradus laisvam laikui nuo Modus repeticijų ir galvai nuo nuo muzikinių idėjų pradėjau kurti, užrašinėti konceptualius veiksmus, instaliacijas ir kurti planus kaip juos būtų galima įgyvendinti. Man patiko konceptualiam mene tai, kad meno kūriniu tampa užrašyta pati idėja, koncepcija. Nebūtinai įgyvendinta, nebūtinai įvykdyta. Pageidautina, bet nebūtinai. Tuo metu man tai labai tiko ir patiko. Dauguma užrašytų veiksmų galima paskaityti ir šiandien čia https://gintask.home.blog/veiksmai-instaliacijos/. Veiksmai, instaliacijos, performansai buvo publikuoti pirmajame Lietuvoje internetiniame puslapyje skirtame medijų menui https://web.archive.org/web/20010514232821/http://www.o-o.lt/action/jutempus/ https://web.archive.org/web/20020705224959fw_/http://www.o-o.lt/action/jutempus/9.html . Dalis koncepcijų –  instaliacijų yra ne itin polit korektiškos, bet kiekvienas esame savo epochos vaikai. Keisti tai kas sukurta anksčiau pagal taisykles kurios yra šiuo metu butų ne tikslinga, nes tai iškreiptų tuometinę mintį.

    Gavęs naujus leidybinės firmos iš Japonijos, besispecializuojančioje aplinkos įrašuose, Digital Narcis leidinius ir išgirdęs David Dunn, vieno iš pirmųjų amerikiečių kompozitorių naudojusių aplinkos įrašus, darbus , field recordingais susidomėjau ir aš. Atkreipęs dėmesį į namuose užverdančio elektrinio virdulio skleidžiamus garsus nusprendžiau šį procesą konceptualizuoti  popieriuje ir paversti performansu „Kvietimas arbatos“. Idėja buvo labai paprasta. Įgarsinti beužverdančio arbatinuko skleidžiamus garsus ir užvirus vandeniui, visus žiūrovus pavaišinti arbata. Parengęs šio performanso ir  performanso „Degančios vėliavos garsas“, kuriame reikėjo įgarsinti degančios valstybinės vėliavos skleidžiamus garsus, aprašus nusiunčiau parodos „Garsas + Vaizdas” kuratoriui D. Gerasimavičiui. Taip abu kūriniai buvo įtraukti į parodą „Garsas + Vaizdas“ vykusią Šiuolaikinio Meno Centre Vilniuje 1999 vasaros pradžioje. Parodoje buvo demonstruojami garso ir vaizdo sintezę įkūnijantys darbai. Performanso „Degančios vėliavos garsas“ realizuoti nepavyko. Nesugalvojau, kaip atlikti performansą nesudeginant mikrofonų, kurių ir taip neturėjau. Kaip beje neturėjau ir valstybinės vėliavos. Šis darbas taip ir liko kaip koncepcija  nugulęs su aprašymu į parodos katalogą. O  štai „Kvietimą arbatos“ Šiuolaikinio Meno centre Vilniuje birželio 12 dieną atlikau. Tik jis ne visai taip kaip tikėjausi pavyko. Mikrofonai, juos priartinus saugiu atstumu prie verdančio virdulio buvo per silpni fiksuoti išraiškingai skleidžiamą virdulio garsą ir jį sustiprinti tiek kad padarytų įspūdį žiūrovui. Išmokęs šią pamoką ir Jaro pakviestas atlikti  performansą rudenį vyksiančiame jo festivalyje Didelis Pasaulis nusprendžiau pasiruošti performasui įrašant virdulio skleidžiamų garsų procesą iš anksto ir festivalyje leisti jau turimą garso įrašą. Pas Darių studijoje Žaliukėje užfiksavau virdulio virimo procesą su dviem kokybiškais mikrofonais priartinus juos iš abiejų virdulio pusių. Gavosi puikus stereo įrašas. Taip Dideliam Pasaulyje su draugais atlikome vizualinę performanso Kvietimas arbatos“ dalį laukdami virdulio užvirimo scenoje ir po to visus žiūrovus vaišindami arbata, o verdančio virdulio garsą naudojome įrašytą iš anksto. Nors naudotas įraše rusiškas elektrinis virdulys ir festivalyje  rodytas virdulys buvo skirtingi – festivaliui atsivežiau didelį „samovaro“ tipo virdulį – garso dinamikos greitis  ir užvirimo tempas abiejų visiškai sutapo. Perfomansas pavyko. Kilo nemenkas ažiotažas. Po koncerto priėjęs Darius Čiuta gyrė pasirodymą – aš tiek laiko kuriu noizą kai tiesiog galima įsijungti virdulį ir muzika bus kur kas geresnė. Nuo šio koncerto prasidėjo ir mūsų bičiulystė su Dariumi. Ir iš tikrųjų virdulio skleidžiamas garsas užvirimo procese turėjo visus reikiamus muzikinio kūrinio elementus savyje – išvystytą formą, dinaminę skalę nuo ppp iki fff, platų tesitūros diapazoną – nuo žemų dažnių iki aukščiausių ir nuolat besikaitaliojančias ritmines struktūras. Kai Dariui pasakiau, kad garsas buvo įrašytas iš anksto, nors niekas iš žiūrovų to nepastebėjo, jis kiek nusivylė. Bet vis tik esmė performanso išliko ta pati nepriklausomai ar garsas buvo įrašytas iš anksto ar ne – muzikos aplink mus yra daug ir įvairios tik ją reikia pastebėti. Aišku tai nebuvo nieko naujo, bet taip akivaizdžiai parodytas faktas padarė daugumai įspūdį. Lina Lapelyte po daugelio metų studijuodama Londone ir  paruošusi Lietuviškos muzikos laidą Resonance FM radijui leido šį performansą šalia Povilaičio dainų  minėdama ją kaip apie ankstyvąją inspiraciją išgirstą tuomet Dideliam Pasaulyje. Performansas buvo įtrauktas į 1999 metais Šiuolaikinio Meno Centro išleisto katalogo reprezentuojančio Lietuvos šiuolaikinio meno dešimtmetį „Lietuvos dailė 1989-1999: dešimt metų“  CD garso archyvą. „Kvietimą arbatos“ po keleto metų pasiūliau  Dale Lloyd, nuo 2000 metų leidusiam rinkinius Phonography.org dedikuotus išskirtinai tik field recordingų menui, tuo metu field recordingams esant tik savo populiarumo priešaušryje. Taip sis darbas 2004 metais nugulė į rinkinį Phonography.org #5 rinkinį šalia garsiausių to meto aplinkos įrašų menininkų vardų https://www.discogs.com/Various-Phonographyorg-5/release/421674. 2003 metais „Kvietimas arbatos“ kaip audio kūrinys sudalyvavo ir MACHINISTA festivalyje Permėje, Uralo regione, Rusijoje

   Šį performansą nusprendžiau išleisti ir audio kasetėje. Taip performansas „Kvietimą arbatos“  pasirodė kasetės pavidalu 1999 metais ir tapo pirmuoju kūriniu išliestu mano vardu asmeniniu vardu. Vienoje juostelės pusėje skambėjo originalus garsas,  kitoje  garsas pakoreguotas – neaišku ar su reikalu -ekvalaizeriu. Kasetės viršeliui panaudojau virdulio, kurį ir naudojau studijoje įrašant garsą, fotografiją.

Pavykus „Kvietimui Arbatos“ Jaras sekančiais metai vėl mane, mus pakvietė į Didelį Pasaulį. Kadangi performansus atlikdavau ne vienas, tai mūsų komandą pavadinau Gintas K ir Co. 2000 metais festivalyje Kaune atlikome performansą „Teletabių kanoną“. Tuo metu mano dukrai Indrei ėjo ketveri metai, namuose mėtėsi daug  cypiančių žaislų, dainuojančių įvairiausias melodijas teletabių ir kitų, leidžiančių įvairiausius garsus, lėlių. Taip beklausant šios kakofonijos ir kilo mintis performansui. Performanso dalyviams dainuojančios lėles scenoje kanono principu iš eilės aktyvuojant ir spaudant, garsas pamažu tampa ištisu garsiniu dronu. Atlikėjams vienam po kito baigus spaudyti lėles garsas pamažu išnyksta. Šiam garsiniam spektakliui sugalvojau šiek tiek spekuliatyvią koncepciją neva tai performansu norima atkreipti dėmesį į masinės kultūros stereotipų, nukreiptų į vaiko psichiką, poveikį asmenybės estetinio skonio formavimuisi. Besilankant įvairiose šiuolaikinio meno parodose Europoje ir matant šalia konceptualių meno darbų išsamius kūrinių aprašus, kad žiūrovas nebūtų paliktas kvailio vietoje ir ko pasigesdavau Vilniuje Šiuolaikinio Meno Centro parodose prieš pasirodymą žiūrovams išdalinau lapelius su performanso idėja. Turėdami po pora grojančių lėlių abiejose rankose su draugais Rasa, Donatu, žmona Skaiste ir jos broliu Tautvydu atlikome performansą naujoje festivalio erdvėje Terra X klube. Pasirodymas pavyko puikiai ir kaip sėkmes įrodymas, buvome parodyti per populiariąją tuo metu TV laidą Be Tabų https://youtu.be/Zpwg4jgMLPg .

———-

 2000 metų rudenį įsigijau naują muzikinį instrumentą – kompiuterį su midi klaviatūra ir vėl galėjau nerti į muzikinės kūrybos vandenis.

  Nusipirkus kompiuterį Maxas, dirbantis kino studijoje Vilniuje Iš kart suorganizavo man kūrybinį užsakymą. Maxo draugui Laimiui kuriančiam diplominį trumpo metro kino filmą „Žvaigždžių kasmet vis mažiau“ su aktoriais D.Kazragytė ir L.Laucevičiumi, reikėjo muzikos. Maksui, matyt prikalbėjus apie mane kaip apie pasaulinio masto kompozitorių, Laimis paprašė sukurti muziką. Per pora savaičių pateikiau pirmus kūrybinius eskizus. Per tą laiką turėjau ne tik sukurti muziką bet ir aplamai susipažinti su muzikinėmis programomis, midi klaviatūra ir muzikos kūrimo kompiuteriu principais. Dviejų kanalų redagavimo programomis jau buvau naudojęsis dirbdamas radijo stotyje, bet darymas midi įrašų su Cakewalk daugiakanale programa man buvo visiškai naujas dalykas. Per pora mėnesių neblogai įvaldęs programas, kūryboje vis dar su amerikietiško minimalizmo įtaka, 10 minučių trukmės kino filmui muziką sukūriau. Rezultate kino filmas „Žvaigždžių kasmet vis mažiau“ keletą kartų buvo parodytas per LRT televiziją, susilaukė gerų, tame tarpe ir garsaus  kino kritiko Sauliaus Macaičio recenzijų, o pirmąjį savo gautą honorarą – 500 litų už muziką kino filmui, kas tuo metu buvo visai nemaži pinigai, prašvilpėme su Maxu Vilniaus naktiniuose klubuose.

Tuo metu kiekvieną savaitgalį lankydavausi turguose pirkdamas piratinius kompaktus prirašytus įvairiausių muzikinių programų. Turguje buvo galima įsigyti diskų su įvairiausiomis muzikinėmis programomis nuo pačių populiariausių tokių kaip  fruity loops iki visiškai nišinių  tokių kaip audiomulch, muzikiniais efektais, virtualiais instrumentais ir dar bala žino ko piratų prifarširuotų. Kai viena programa ar efektas oficialiai kainuodavo nuo keliasdešimt iki poros tūkstančių litų, viename kompaktiniame diske už 12 litų galėjai jų įsigyti kelias ar keliasdešimt. Be abejo dažnai kompaktiniuose diskuose pasirodydavo esantis ir vienas kitas virusas. Metus laiko bandžiau ir rinkausi man tinkamas programas.  Tikslas buvo gyvas grojimas. Nenorėjau tik stumdyti failus daugiakanalės programos terpėje. Užlipus ant scenos norėjau patirti gyvo grojimo teikiamą malonumą, energiją, kaifą. Kaip roko muzikantas tik vietoje gitaros turėjo būti kompiuteris. Su šia mintimi  pirkdamas kompiuterį pirkau ir 4 oktavų midi klaviatūrą, tik dar be midi kontrolerių, nes tokių tuo metu nepamenu kad būtų buvę. Išbandęs daugelį programų apsistojau ties Reason programa. Programa netgi vizualiai atrodė kaip miksavimo pultas, su daugybe virtualių laidų, laidelių kaip įprasta koncertų salėse su daugeliu virtualių sintezatorių, kuriuos galima buvo pakrauti įvairiais semplais. Ritmines figūras galima buvo susiprogramuodavau iš grynųjų dažnių ir baltojo triukšmo, kas man tuo metu ir imponavo. Bet svarbiausia su šia programa galėjau groti gyvai.

 2001 metais rudenį Jaras  vėl mane pakvietė sudalyvauti savo festivalyje Didelis Pasaulis. Nusprendęs debiutuoti grojant kompiuteriu gyvai, sutikau. Bet reikėjo ir vizualinės pasirodymo pusės. Saga tuo metu buvo gryžęs iš Anglijos ir eksperimentavo su video kamera. Paprašiau Sagos padaryti vizualizaciją koncertui. Saga nufilmavo televizoriaus ekraną nukreipdamas į ją video kamerą. Gavosi nuolat judantis, tarsi  banguojantis, feetbackinis video vaizdas su kartasi išnyrančiu Bingo užrašu. Video puikiai tiko mano muzikai. Į festivalio sceną, kuri 2001 metais buvo Auros šokio teatro studija, Jaras atvežė televizorių, ir VHS kasete paleidus per grotuva, grojau kartu su ekrane rodomomis vizualizacijomis. Spaudoje, dėl kartais televizoriaus ekrane iššokančio Bingo žodžio, kas asociajvosi su aukso puodo laimėjimu, pasirodymas vėl, kaip ir Teletabių Kanono atveju, buvo įvardintas kaip protestas prieš masinę kultūrą. Šis pirmasis mano live setas Long One po poros metų buvo publikuotas toje pačioje slovakų firmoje Black Orchid https://gintask.bandcamp.com/album/o-o-o-black-orchid-production-2003 albume pavadinimu o​)​o​(​o . Pasirodymą sumontuotą kaip audiovizualinį kūrinį galima pamatyti čia https://youtu.be/XuCdXRL-u5w. Be mūsų su Saga, mes buvome įvardinti kaip Gintas K ir CO. festivalyje grojo naj,  Girnų giesmės, Echidna Aukštyn, Sugyvulinos latakams, Sala, ŠALIką PALIKAU ir kiti.

  Atgrojus savo setą, nuėjau pasišnekėti su Dariumi Čiuta. Jis mane supažindino su į festivalį atvykusiu Denisu. Neklausę kitų atlikėjų pasirodymų, visi trys nuėjome į greta esančią kavinę pasikalbėti. Denisas papasakojo apie Vilniuje požeminiame bunkeryje su draugais Minusu ir  Gediminu įkurtą klubą Virpesį ir pakvietė pagroti 2002 metais vasario mėnesį renginyje Baltas Triukšmas.

 Bet prieš Baltą Triukšmą laukė dar vienas svarbus renginys. Legendinis Tango žurnalas, redaguojamas Roberto Kundroto ir Lino Vyliaudo  išleido paskutinįjį naujosios muzikos žurnalo – almanacho TANGO 9 – ąjį numerį ir organizavo šio leidinio, bei Algimanto Lyvos ir Roberto Kundroto romano ORO PILIS pristatymą vasario 1 dieną Kaune, Žilinsko galerijoje. Robertas turėjo savo leidyklą „Pasviręs pasaulis“, kurioje per dešimtmetį išleido šešis, kultiniais tapusius romanus apie Magą, kurio prototipas buvo Baras  ir J.Cage knygas „Tyla“ 2003 metais ir „Metai nuo pirmadienio“ 2010 metais. Pastarosios, kaip ir visi Tango žurnalai, buvo ypatingai svarbios naująja muzika besidomintiems žmonėms Lietuvoje. Tango#9 finaliniame numeryje 104 puslapių, 200 kopijų, kaina 12 Lt. kartu su CD – buvo pristatyti  svarbiausi jų manymu lietuvių kūrėjai – Raimundas Eimontas, Antanas Jasenka, Darius Čiuta, Juozas Milašius, aš, Baras, Algimantas Mielius, Darius Gerulaitis, Rolandas Cikanavičius ir Ramunas Jaras. Žurnale puikavosi išsamūs interviu, atspindintys kūrėjų pasaulėžiūras. Vasario 1 dieną Žilinsko galerijoje turėjome pasirodyti aš, Darius Čiuta, Rolandas Cikanavičius, Algis Mielius, Antanas Jasenka, Ramūnas Jaras, Baras, Darius Gerulaitis, Juozas Milašius, Alfa Paurazas ir Gražvydas Kardokas. Dalis jų renginyje nedalyvavo. Raimundas Eimantas, kaip vedantysis, visiems prieš koncertą emailu informavo apie apsirengimo kodą – kostiumus, esą dėl įvykio svarbos. Patikėjau. Kaune, pasipuošęs kostiumu buvau tik aš vienas. Renginio pradžioje pakalbėjus Robertui ir Eimantui apie muzikinę situaciją Lietuvoje, pašokus Sandrai, atgrojau savo setą,  scenos ekrane  besisukant Sagos video. Po manęs grojo Darius ir J.Milašius. Po Milašiaus grojimo į sceną įropojo Baras ir linksmai pareiškė, kad jei Juozas nepagros dar vieno gabalo – Baras renginyje nerodys savo kino. Niekas į tai rimtai nežiūrėjo, Juozas dar vieno gabalo nepagrojo – nors tam prieštaraujančių nebuvo, o Baro video kino filmas buvo parodytas. Renginio pristatymą galima pamatyti ir dabar https://youtu.be/SLBNt6Z4Mjs  ir mano pasirodymo trumpą fragmentą čia  https://youtu.be/2nZwBXk59S0

 Išleidus paskutinįjį Tango žurnalo numerį, tarsi aktyvavosi Lietuvos eksperimentines elektroninės muzikos scena ir prasidėjo Lietuvos eksperimentinės muzikos aukso dešimtmetis. Be abejo tai tik simbolinis sutapimas – elektra, tikėjimas nežabotomis naujųjų technologijų galimybės ir begalinis entuziazmas jau tvyrojo ore ir prieš šį renginį. Kūrėjai ne tik kad buvo pasiruošę kurti naująją muziką, bet ir žiūrovai buvo išsiilgę naujų skambesių. Eksperimentinės elektroninės muzikos koncertuose per ateinančius metus apsilankė daugybė žmonių iš įvairiausių veiklos sferų. Renginių lankytojai festivaliuose grojamos muzikos atidžiai klausydavo. Ir tai buvo tikrų tikriausia prabanga. Kino teatro salės tipo Žilinsko galerija su sėdimosiomis kėdėmis buvo puiki vieta pirmiesiems garso meno koncertams, kuriu nemaža dalis čia ir įvyko. Kai pradėjau važinėti koncertuoti į užsienio šalis ir ten koncertuose matant žiūrovus su alaus bokalais, pusiau klausant pusiau besišnekučiuojant, mane apimdavo pyktis – kaip taip galima koncerto metu? Warp leiblo atstovai 2006 metais koncertavę BOLTIC renginyje, Intro klube Vilniuje vykusiame paraleliai su festivalio Garso Zona renginiais ir pamatę mūsų nusiteikimą ir optimizmą, pasakė, kad jie tokias elelktroninės scenos vibracijas irgi turėjo, tik prieš gerą dešimtmetį. Tuo metu sunku buvo tuo patikėti, nes Anglijos scena visuomet atrodė esanti vitali ir aplamai beskaitant The Wire žurnalą atrodė, kad tik Londone ir vyksta visas veiksmas. Bet praėjus dešimtmečiui, nors Lietuvoje elektroninės eksperimentinės muzikos scena niekur neišnyko, entuziazmas vyravęs 2000 -2010 metais kažkur išsivedėjo.

  Sekantis renginys po Tango žurnalo pristatymo buvo Baltas Triukšmas 2002 metų vasario 23 dieną Virpesyje, Vilniuje. Virpesys, kaip minėjau, buvo įrengtas bunkeryje, slėptuvėje kažkada pastatytoje apsaugai nuo bombardavimo, artilerijos apšaudymo, pačiame Vilniaus senamiestyje, Bokšto gatvėje. Į Vilnių išsiruošiau savo mašiną, kurią grįžtant patikėjau vairuoti Sauliui – Plikiui, Parnaso klubo laikų dalyviui. Susikrovęs mantą kurios buvo gan nemažai, aš, Skaistė, Saga ir Saulius, išvažiavome į Vilnių. Vilnių pasiekėme su tam tikrais nuotykiais. Sningant ir esant slidžiai kelio dangai buvome nunešti į šalikelę ir reikėjo laukti kol iš griovio ištems geras žmogus vairuojantis džipą.

 Į visus koncertus, kuriuose grojau gyvai, iki 2006 metų – kol įsigijau nešiojamą kompiuterį, vežiodavausi į apsaugines dėžes susikrovęs ne tik pati kompiuterį, bet ir didžiulį CRT monitorių  ir midi klaviatūrą. Kiekvienas koncertas buvo šioks toks išbandymas. Viskas buvo nauja. Niekas nežinojo kaip suveiks elektros srovė – ar garsas fonuos ar ne, ar šnypš ar skambės švariai, ar aplamai kompiuteris startuos, jau nekalbant apie programas, kurios be abejo buvo piratinės ir apie jų stabiluma kalbėti neverta. Būdavo visko. Man, visa laimė, toks nelaimingas atsitikimas nutiko tik karta grojant Maskvoje festivalyje Noise&Fury tiesioginio koncerto metu 2012 metais. Nusipirkau naują laptopą ir kažkas kompiuterio viduje nesiderino su muzikinėmis programomis. Grojant gyvai, Bidule Plogue programa pradėjo nereaguoti į midi klaviatūra. Teko greitai paleisti tam atvejui turėtą atsarginį koncerto failą ir antrą pusę pasirodymo praleidau jau tik imituodamas grojimą – kas tikrai nėra lengva. Niekas nieko nepastebėjo, o kompiuterį gryzęs namo pasikeičiau į kitą.

  Prieš Baltą Triukšmą bendravome su renginio organizatoriumi Denisu emailais. Denisas dirbo Norfos parduotuvėje ir prieš atvažiuojant į Vilnių, mums su Dariumi išsiuntė optimizmo kurpiną emailą apie tai kaip mums pasisekė, nes festivalio metu Norfoje bus akcijos. Mūsų abiejų su Dariumi, atsakymas buvo vienodas – „O kas ta Norfa?“. Norfos parduotuvės tuo metu, 2002 metais, buvo tik Vilniuje.

    Baltame Triukšme vasario 23 dienos vakarą grojome aš, Darius Čiuta, Skardas, ITI ir CCA. Sagos video pasirodymo metu buvo paleistas per Sony televizoriaus ekraną https://www.facebook.com/photo?fbid=10212210054711373&set=a.4558099115338 .

Grįžęs namo renginį aprašiau :

Virpesys 2002m. vasario 23d. 20 val.
 
   Pirmas atlikėjas  Darius Čiuta (apvaliai).  Kažkada tai, ką Darius daro dabar, įvardinau kaip abstraktųjį puantilizmą (puantilistai taškais išgaudavo konkretų vaizdą, kai tuo tarpu pas Darių vaizdas yra abstraktus, bet visumoje tai išbaigtas piešinys). Organizatoriai afišose prie Apvaliai rašė Clic&Cut, taigi matyt taip ir yra.  Pastebėjau ir naujų, man patikusių momentų – tai garsinių segmentų jungimas į nuolat pasikartojančius motyvus t.y. ritmą. Tai parodė  ir Dariaus galvos linksėjimas  į ritmą(?), taktą (! ?). Ar tai nebus kažko pradžia? Aplamai, Darius (ir klausytojai ) manau turėjo likti patenkintas pasirodymu, nes buvo ypač galinga aparatūra kaipo tokiai patalpai, pilnai atskleidusi jo clic&cut techniką. Nors pats Darius vargiai ar pakaifavo nuo savo garso, nes kaip ir visi vakaro atlikėjai, garso kokybės girdėjo apie 80%, kadangi grojo būdami už garso kolonėlių.
   Antras atlikėjas – Skardas. Warp’am  artima muzika. Lėti gabalai ypač priminė Apex Twin bajerius, nors jam pačiam, kaip jis vėliau minėjo, patinka Autechre. Ir tikrai nebūtų keista, jei jį išleistų koks garsus šios pakraipos leiblas, nes visa ką jis darė buvo gerai ir teisinga, pakankamai aukštam lygyje. Nors man ši muzika yra per daug easy, bet tai buvo profesionalu. Tik gal būtų viena pastaba tokia, kad tai, ką jis darė, galima (man taip atrodo- nors nesu tuo tikras) groti ir gyvai su PC. Tuomet – aišku –  būtų ir klaidų (neišvengiama – bet tame yra savas kaifas), bet būtų  daugiau ir nežinomybės, intrigos.
   Trečias atlikėjas Gintas K., t.y. lyg ir aš pats, taigi komentuoti negaliu. Kadangi stiprinimo aparatūra buvo gera, tai kaltinti lieka nebent patį save. Maloniai nustebino šalto oro gūsiai, kulminaciniais momentais  išspjauti garso kolonėliu, atsitrenkę į žiūrovus ir rikošetu sugrįžę atgaivinti mane ir garsistą.
   Sekančių atlikėjų (CCA) negirdėjau, nes relaksavausi po savo pasirodymo.
   Atsipalaidavimą nutraukė atbėgęs iš apačios draugas ir sakydamas , kad tas bičas, lyg ir Žydrius (ITI) groja labai gerai nusitempė mane į rūsį. ITI grodamas naudojo “auksinio “ noiso laikmečio tembrus, juos jungė į ritminius segmentus ir  ritmais bei efektais žaisdamas  išgaudavo  naujus seno noiso sąskambius. Na, o  kaip žinia  ritmas su žmogaus kūnu ir jutimais  atlieka darbą jau savo ruožtu. Klausyti vis dėlto buvo smagu, prisidėjo dar ir  matyt iš anksto užplanuotas vaizdas: užtemimai, šokinėjimai, prožektoriai. Iš apačios išėjau užgulusiom ausim. Klausimas: kam žmonėms važiuoti per ausis, jei galima per….
    Kadangi Lietuvoje terpės tokiems renginiams kaip ir nėra, tai net ir menkiausi priekaištai (jei tokių ir būtų) “balto triukšmo “ organizatoriams Denisui ir Gediminui yra griežtai draudžiami. Viskas.

Tokia mano buvo šio renginio refleksija.

Tuo metu Saga visur vežiodavosi video kamerą ir viską filmuodavo. Šio renginio metu besėdint mano mašinoje jis paėmė interviu iš Baro. Šis interviu, mano manymu, labiausia atspindi Barą nesumeluotą, toks koks jis buvo iš tikrųjų. Vėliau buvo imta daug iš jo interviu, pasirodė nemažai straipsniu spaudoje apie jį, bet juose aš Baro neatpažinau. Be abejo 2012 metais Gedimino Kajėno parašyta knyga „Pasaulis pagal Barą“, kurioje yra ir mano refleksijos iš mano trumpos su Baru pažinties, nupiešia išsamų jo portretą. Bet jis man tikriausias yra išlikęs būtent tą naktį prie Virpesio, sėdint mano mašinoje, duotame interviu. https://youtu.be/MUWL9oawMRM https://youtu.be/hhxWxegj4FM

Po koncerto naktį išmiegoję Deniso namuose grįžome namo.

Nuo to laiko  Denisas karts nuo karto atvažiuodavo pas mane pasisvečiuoti į Marijampolę. Praleisdavome savaitgalius bekalbant apie muziką, valgant Ketos kavinėje plokštainį su kiaulės ausimis ir aptariant muzikinius planus. Kartą žiemą Denisas viduryje nakties atvažiavo kartu su draugais Gediminu, Minusu- Vitalijum ir anglų garso menininku Simon Wickham-Smith. Simonas buvo apsivilkęs visiems atvejams tinkamą odinę striukę, bet tikrai per vėsią lietuviškai žiemai. Pasiūliau jam dėvėtų rūbų parduotuvėje, apie kurių buvimą Lietuvoje jis nežinojo, nusipirkti megztinį. Simonas, kaip įprasta vakariečiams, kūrė kompiuterinę muziką Apple kompiuteriu, kai mes, dauguma Lietuvoje, naudojome PC. Kažkada jis buvo grojęs garsioje noise roko grupėje Skullflower ir Karlheinz Stockhausen klausė nuo 12 metų, kas mums Lietuvoje dėl sovietizmo buvo neįmanoma. Naktį praleidome pas mane besivaišinant mano gamybos vynu ir besišnekučiuojant apie įvairiausius dalykus. Vėliau teko susitikti su Saimonu ne kartą. Man paliko įspūdį, kai kartą Virpesyje burelyje žmonių, kažkam tarp kitko užklausus ar kas galėtų sukurti muziką jo kino filmui, Saimonas atsakymą iškart, nei sekundės nedvejojant išrėkė – aš tavo žmogus, aš galiu tai padaryt! Man tai patiko – nebijoti pristatyti savęs, nebijoti laisvai kalbėti apie save iš gerosios puses, įtikinant kitus savo gabumais. Mums Lietuvoje tai buvo tarsi nepriimtina, svetima. Ir nors lietuvių patarlė byloja – kuklumas žmogų puošia, bet  žvilgterėjus į pasaulio meno istoriją, menininkų pasižymėjusių šia brangia savybe reikėtų ieškoti su žiburiu. Po šio susitikimo Saimonas dar kurį laiką gyveno Lietuvoje. Kai kurie užsieniečiai atvažiavę į Lietuvą, kaip mums lietuviams nebūtų keista, šią šalį pamildavo. Tokia Simono meilė, tarsi grąža Lietuvai atsiskleidė, kai vėliau jam gyvenant Suomijoje, Laplandijoje jis prisidėjo organizuojant elektroninės eksperimentinės muzikos festivalį IFEM007. Festivalis vyko Suomijoje, 1200 kilometru nuo Helsinkio ir 240 km nuo Murmansko atstumu, už poliarinio rato įsikūrusiame Inari miestelyje. Į šį festivalį 2007 metais jis  pasikvietė ir draugus iš Lietuvos  – mane, Raimundą Eimontą ir  Arturą Bumšteiną https://www.youtube.com/watch?v=1wj86Jz4SV4.

Tuo metu, apie 2002 metus oficialųjį internetinį puslapį turėjau mp3.com portale, kuris tuo metu buvo labai populiarus. Ten vykdavo bendravimas su kitais muzikantais, fanais, dalinimasis muzikiniais kuriniais. Po kelių metų dauguma muzikantų susikūrė savo puslapius myspace.com ar livejournal portaluose, o dar po kelių metų  kas kur išmanė. Puslapiai mp3.com, livejournal, myspace.com tam tikra prasme buvo dabartinių socialinių tinklų pirmtakai.

 Naujajai muzikai buvo reikalingi ir nauji žodžiai, nauji kalbėjimo būdai. Iš muzikos istorijos žinojau, kad dažnai įvairiems muzikos judėjimams priklausė ir muzikos kritikas, kuris ta muziką propaguodavo, kurdavo naujus terminus ir naujus kalbėjimo būdus apie muziką. Be abejo Lietuva turėjo Tango žurnalą, kuris neabejotinai buvo naujosios muzikos šaltinis visiems besidomintiems muzika žmonėms. Bet jo paskutinis numeris išėjo 2002 metais, dauguma numerių buvo leisti 90-jų metų pradžioje, o pastarieji keli paskutiniai numeriai leidžiami kas dveji metai. Be to dabar buvo 2002 metai ir muzikinė situacija buvo jau kitokia nei 90 -ais. Buvo svarbu ne tik groti kitaip, bet ir propoguoti naująją muziką. Kalbėti apie elektroninę eksperimentinę muziką spaudoje, formuojant šios muzikos supratimą. Tokio garso meno muzikos katalizatoriaus vaidmenis ėmėsi Tautvydas. Nuo 2003 metų spaudoje dažniausia Literatūroje ir Mene pradėjo pasirodyti analitiniai Tautvydo tekstai  apie įvykusius ar įvyksiančius elektroninės eksperimentines muzikos renginius. https://audio-z-blog.livejournal.com/ . Tuo metu pamažu popierinė spauda taip pat kėlėsi į internetą ir informacijos sklaida tapo daug gausesnė, greitesnė nei įprastai. Taip pat tuo metu atsirado ir grynai internetiniai portalai tokie kaip ore.lt. Situacija tapo kažkiek panaši į pokario metų situaciją, kai Pierre Schaeffer savo pirmuosius konkrečiosios muzikos koncertus galėjo ištransliuoti per radiją šimtatūkstaninei auditorijai, ko niekaip nebūtų galima pasiekti koncertuojant įprastose koncertinėse salėse. Po įvairiausias Tautvydo tekstais komentaru skiltyse, užvirdavo tikri mūšiai. Komentarai buvo aistringi, anoniminiai, be jokios cenzūros. Žinoma tai nebuvo visiškas gėris, bet leisdavo žmonėms pilnai išsakyti ką galvoja ar pasiginčyti norimu klausimu. Ilgainiui žinoma atsirado nauji rašančių žmonių vardai.  Bet ir po šiai dienai apie naująją muziką ar garso meną rašantys žmonės naudoja Tautvydo suformuotus terminus, apibrėžimus ir netgi tam tikrą kalbėjimo manierą, jiems patiems to net neįtariant.

 Tuo metu Lietuvos elektroninėje eksperimentinėje scenoje galima buvo išskirti tam tikrus vyresniųjų ir jaunesniųjų kūrėjų tandemus, kurie veikė stimuliuojamai. Šie tandemai veikė ne tik šių kūrėjų muzikinę kūrybą, bet gal net formavo ir tam tikrą požiūrį į gyvenimą, į kūrybinę elgseną. Mano subjektyviu požiūriu tokie tandemai buvo Dariaus Čiutos su Denisu, Jasenkos su Bumšteinu ir mano su Tautvydu. Panaši muzikinė estetika, panašių muzikinių programų naudojimas savaime suponuodavo tam tikrą panašią muzikos išraiškos kryptį ar tai būtų Click&Cuts, Glich, ar daugiau elektroakustinė. Be abejo, buvo ir visiškai savarankiškai kūrusių menininkų, tokių kaip Skardas, kuris tuo metu vienintelis sugebėjo techniškai puikiai valdyti garsą kurdamas IDM estetikos kūrinius. 2009 festivalyje Tundra teko girdėti kitą atlikėją, puikiai įvaldžiusį IDM – IJO, bet tai jau buvo kur kas vėliau.

 Būdavo ir tam tikrų bendravimo kuriozų. 2004 metais, kažkurios Garso Ekspansijos metu, kurią organizuodavo Raimis, Kauno senamiestyje, penktame aukšte esančiame bare su Deniso video kamera filmuodamas paėmiau interviu iš visų ten susirinkusių – Tautvydo, Skardo, Jasenkos, Deniso, Dariaus, Raimio. Gavosi puiki dokumentinė medžiaga, atspindinti to laikmečio scenos nuotaikas ir ir savotiškai unikali, nes, tarkim Sakrdas vengdavo kameros, kaip velnias kryžiaus. Video kasetę iš Deniso paėmęs kitas menininkas, joje esančius interviu panaudojo savo televizijos  laidoje neminėdamas šaltinių. Ši laida, atspindinti elektroninės muzikos situaciją 2004 metų Lietuvoje, pradinėje intencijoje taip pat turėjo būti kurta ne jo. Kasetė neatsirado iki šiolei. Vėliau, apie 2005, jis man siūlė baigti muzikavimą – kaip supratau jam buvo maža vietos po saule. Dar vėliau, jam rengiant parodą, paprašė remiksuoti jo atsiųstą medžiagą jo daromai parodai. Dirbau 2 savaites. Paroda įvyko. Mano sukurtas darbas dalyvavo parodoje, bet mano pavardė parodos informacijoje nefigūravo. Dar vėliau planavome su vienu ankstyvojo interneto virtualiųjų parodų kuratoriumi koncertą Vilniuje, aptarinėjome detales. Jam paprašius kažką pasiūlyti prisidėti prie koncerto, pasiūliau tą patį menininką. Po kiek laiko koncertas įvyko dalyvaujant tam menininkui, tik jau be manęs. Buvo atvejų, kai internete už dalyvavimą festivalyje matai tau išmokėta ženkliai didesnę sumą, nei esi gavęs pats už grojimą. Tnklalapis su šia informacija staiga dingsta iš interneto. Arba kai už kai kurias paslaugas su žmonėmis – draugais, aplamai nebuvo atsisakaityta, ko pasekoje žmonės turėjo išvažiuoti ieškoti geresnio gyvenimo svetur po pirmojo dešimtmečio antros pusės ekonominės krizės Lietuvoje. Aišku, tai nieko naujo po  saule – visuomet yra žmonių, bandančių pasinaudojančių kitais žmonėmis. Taip buvo ir bus.

 Bet turiu ir gerų bendravimo pavydžių. Crónicos leiblui, su kuriuo juokais galima pasakyti – savo nelaimei vis dar esu asocijuojamas, nors mano muzikavimo maniera per pastaruosius 20 metų yra visiškai pasikeitusi, išleidus kelis mano ankstyvuosius albumus, jie kasmet man siunčia po 100 ar 200 eurų už internetinę prekybą portaluose. Nors galėtų ir nesiųsti, nes jokio susitarimo dėl autorinių teisių nei raštiško nei žodinio nėra. Arba kaip buvo išmokami honorarai po renginio, nežadėjus jokių honorarų. Kaip nutiko po ISEA 2015 simpoziumo ar BEAMS (Borealio elektroakustinės muzikos draugija) virtualaus festivalio. Iš bendros daugelio metų muzikinės veiklos patirties galiu pasakyti, kad gerų, pozityvių, šiltų bendravimo pavyzdžių esu turėjęs kur kas daugiau nei blogų. Ir blogi niekaip neatsveria to pozityvo, kurį suteikia muzika ir bendravimas su eksperimentine elektronine muzika susijusiais žmonėmis iš viso pasaulio.

Sekantis ir be abejo svarbiausias garso meno įvykis 2002 metais buvo festivalis  Baltas Triukšmas organizuotas tos pačios Virpesio klubo komandos Birštone rugpjūčio mėnesį https://www.facebook.com/photo?fbid=4558108035561&set=a.4558099115338. Festivalis įvardintas kaip elektroninės triukšmo muzikos festivalis įvyko Birštono kultūros centro foje. Stikliniai vitražai puošiantys foje nebuvo tinkamiausia elementas koncertui, nes grojant žemus dažnius skleisdavo tarškančius garsus. Bet tai nelabai kam rūpėjo. Į festivalį susirinko pora šimtų triukšmo entuziastų iš visos Lietuvos pakraščių. Buvo užsakyti irklavimo centro poilsiavietės kambariai nakčiai dalyviams ir žiūrovams – festivalis vyko dvi dienas. Ką tik grįžęs iš Londono, visas dar savo šlovės viršūnėje, pilnas įspūdžių, apsirėdęs ilgu megztiniu į Birštoną atvažiavo ir Baras.

 Festivalio informacija skelbė apie dalyvius sekančiai: atrac |electro|, darius ciuta |click&cut|, antanas jasenka, antanas kucinskas |kilpu katalogas|, gintas k |fonotaktik|, skardas |drill&bass|, raimundas eimontas, arturas bumsteinas|electroacustic|, orlandas naru/ch/is |electro-ambient|, dj dr.x-ray |industrial extreme electronic|

 Denisas buvo pradėjęs kurti muziką Atrac slapyvardžiu. Orlandą tuo met sutikau pirmą. Jis buvo apie 40 metų  architektas iš Kauno. Kaip vėliau pasirodė norint kurti garso meną nebuvo svarbu nei metai nei specialybė. Reikalingas buvo tik didelis noras. Technologijų išmanymas buvo pliusas. Orlandas groti pradėjo inspiruotas Dariaus. Kaip beje manau ir Denisas. Jų, visų trijų, stilistika buvo savita, individuali, bet kartu – gal dėl to, kad naudojo dviejų kanalų apdirbimo efektais programas – kiek panaši.

 Pora festivalio dienų greitai prabėgo muzikos ir šilto oro apsuptyje, puikiai leidžiant laiką kurortiniam miestelyje. Festivalis sulaukė plataus atgarsio spaudoje https://www.ore.lt/2002/08/baltas-triuksmas-birstonas  ir tapo dar vienu impulsu visiems eksperimentinę muziką kuriantiems žmonėms. https://web.archive.org/web/20021010174644/http://telega.udaff.com/idei/idei-birstonas1.htm

2002 metais Latvijoje, Rygoje ir Rusijoje, Kaliningrade  įvyko pora koncertų, į kuriuos aš negalėjau nenuvykti. Vienas iš jų – Pan Sonic koncertas Rygoje, klube Šautuvėje, rugpjūčio pradžioje. Koncertas tapo vienu iš geriausių mano kada nors matytų koncertų per visa gyvenimą. Grįžęs iš koncerto įspūdžius aprašiau, tikėdamas, kad jie gali būti publikuoti sekančiame Tango numeryje. Bet Tango nepasirodė, todėl šį tekstą parašytą 2002 metais pridedu čia:

Pan Sonic    koncertas     2002 08 03 Ryga      klubas Šautuve
 
  Apie  pačią  kelionę   norėčiau pasakyti tik tiek, kad  ji užtruko 6 val. ir autobuso  bilietas iš Kauno į Rygą kainavo 35 lt.  Latvijos sostinės stotyje  mus pasitiko  gausybė Pan Sonic plakatų. Klubas Šautuve, kuriame  vyko Pan Sonikų koncertas, veikia nuo 22.00 iki 05.00 val. Ir būtent tik nuo 22.00  žmonės buvo įleidžiami į klubą. Kai atėjome  į vietą  21. 30  – nieko praktiškai nebuvo,  tik keli organizatoriai,  dėl ko    buvome šiek tiek nustebę, nors apie 24.00 val. žmonių, kurių amžius nuo 20 iki 45 metų,  prigužėjo  arti 500. Dėl Pansonikų, kaip man vėliau pasirodė, buvo atvykę mažiau nei 100.  Klubas įrengtas buvusiame rusų kariuomenės   požeminiame  bunkeryje, tik palyginti su mūsų Virpesiu Vilniuje (išplanavimas labai  panašus), bene tris kartus didesnis. 22.00 val. pasirodė  bufeto darbininkai nešini  gėrimais ir užkandžiais.  Renginio metu  buvo galima  atsigerti alaus, kokteilių, gaivių gėrimų ir lengvai užkąsti. Klubą sudarė  pagrindinė salė – kambarys, kuriame ir  grojo Pan Sonic gyvai + krūva dj’u  ir mažesnė experimentinė salė, kur gyvai  grojo Selffish / +371 Records (ambient, IDM) ir Bius vs. Olo Olo (glitch meets soviet analog retro) / Kolka Music + taip pat keli dj’ai. Dar buvo  foje patalpa, kur buvo įrengtas bufetas ir gan didoka pereinama atsipalaidavimo salė su pasieniais   išmėtytais, dažniausiai užsėstais odiniais čiužiniais, kurie į galą renginio kai kam  pasitarnavo jau kaip ir lovos. Kalbant apie tai, kas vyko iki suomių dueto, tai gal įdomiausia atrodė  Selffish pasirodymas (jei tai buvo Selffish, nes informacijos apie pasirodymų nuoseklumą niekur nebuvo, dėl ko aš ir pansonicų kelias minutes praleidau). Tai buvo kažkas panašu į industrinį, fašistinį, laužytų ritmų su vokiškais semplais  techno variantą. Įkaitę, prakaituoti klausytojai – šokėjai  su skiauterėmis  įnirtingai kratėsi  kartais nuskanduodami kokį fašistinį šūksnį. Muzika gal  buvo  šiek tiek monotoniška, bet gal ir stipriausia ta vakarą ( aišku, nelyginant su suomių duetu).   Bius vs. Olo Olo grojo  tik senais analoginiais sintezatoriais (video būtent ir rodė šiuos instrumentus) su paruošta  audio medžiaga. Rezultatas nelabai įdomus: besitęsiantys garsai, truputis noiso, traškesių. Pagrindinėje salėje dj’ai  pradėjo nuo lengvo techno kol priaugo iki industrinio minimalaus  techno  – rezultatas gana  vežantis  ir  įdomus, tik gaila, kad negaliu pasakyti tiksliai, kas kuriuo metu grojo: ar NGC-5128 & Deep-z / Fabrique (hard techno),ar Skun4 / Kolka Music (microhouse),ar Ivarx & Ivarzz / NO REST (minimal techno), ar Kleper (technoid-industrial), ar dar kokie kiti.
     Buvau eksperimentinėje salėje,  kai apie 1 val. priėjęs Tautvydas pasakė, kad kažkokie panašūs į Panasonikus garsai  pasigirsta pagrindiniame kambaryje. Nelabai ko tikėdamas  atsikėliau ir nuėjau ten. Tikrai taip – kažkas panašu į  suomius. Scenoje  tvyrojo mėlyna prieblanda, muzikantų nesimatė. Ir kaip tik  prisiminiau vieną iš sceninių Pansonicų reikalavimų – deep blue light. Pamažu  yriausi į priekį, kol pradėjo ryškėti  tie du žmonės, dėl  kurių  aš ir trenkiausi į Rygą. Miko Vainio užsidėjęs beisbolo  kepurėlę su raidėmis VVV, apsivilkęs skautiškus  trumpom rankovėm marškinėlius, iš po kurių  ant abiejų  rankų  bicepsų kyšojo lyg ir identiškos  tatuiruotės, žemiau kurių puikavosi taip pat ant abiejų rankų po  identiškus, masyvius  tris randus. Veidas  neskustas, įraudęs, šiek tiek pavargęs. Ilpo Vaisanen  apsivilkęs minimalistiniais trumpom rankovėm marškinėliais, veidas  mažiau pavargęs. Prisiyręs prie pat  stalo, ant kurio gulėjo jų instrumentai, pradėjau stebėti pasirodymą. Miko valdė semplerį ir mikšerinį pultelį, Ilpo šalia savęs turėjo garso procesorių, taip pat mikšerinį pultelį ir dar kažkokį didesnį agregatą
(pavaizduotą “ kulma “ albumo nuotraukoje) su daugybe  rankenėlių. Viskas prasidėdavo nuo Miko iš disketės paleisto ritminio  pansoniško  semplo, į kurio ritminius kazusus vėliau įvažiuodavo Ilpo procesoriaus leidžiami ambientiniai tembrai  ir kiek vėliau visa tai vystant, generuojant, vėlgi dažniausia Miko dėka ritmas tapdavo visiškai  tobulai  išgrynintas, “sumaitotas “, sunoizyta. Gabalų pradžia būdavo  grynai panasoniška, kai tuo tarpu pabaiga daugiau nei merzbowiška. Vėliau pereinamas motyvas, kurio metu tęsdavosi tembrai, ritmines spragas užpildant Miko pirštu išbaksnojant varijuojančius ritminius piešinius į semplerį, po to  vėl ritmas, vėl improvizacija ir vėl merzbow ir t.t. iki kartais  į pabaigą labiau pavykusiam “pjaustymui “ ( kaip vėliau girdėjau  vienam gerbėjui  sakant  suomiams “jūs šiandien geriau grojot  nei Jimi Hendrixas  gitara“) Miko veidą iškreipdavo ekstaziška šypsena iki dugno atlaužiant kokį triukšminį distoršenų efektą. Ilpo tuo tarpu buvo šiek tiek santūresnis  – sykį “užsikaifavusiam “ ir matyt užsimiršusiam Miko  netgi  pasukiojo jo  mikšerio rankenėles.  Kartais pradine ritmine kilpa tapdavo  Ilpo pagautas,   Miko išgautų – iš  mikserio ištrauktu  laidu metaliniais antgaliais  baksnojant į  pultelį –  garsų motyvas.   Pasirodymą iliustravo  video medžiaga, kurią Miko  kontroliavo, retkarčiais pasukdamas  mažo kvadratinio  prietaiso  rankenėlę  ir šiek tiek pakeisdamas  minimalistinio  video  projektoriaus   rodymo  vaizdą.  Pasirodymo metu šalia  abiejų buvo padėta  po alaus bokalą, kurį  Miko dalijosi su neatsiklausiusiu jo leidimo gatavu  gerbėju  (vėliau pagalvojau, kad tas fanas taip  ir neprisimins, kad gėrė alų iš vieno bokalo su Pansonikais). Ilpo, išgėręs vieną, paprašė antro ir jo prašymas buvo tuojau pat patenkintas.  O atsigaivinti tikrai reikėjo – koncertas  buvo grojamas nuoširdžiai – prakaito lašai  ritosi nuo abiejų  muzikantų veidų. Matėsi puikus savo reikalo išmanymas – kiekvienas rankenėlės pasukimas buvo atliekamas tiksliai žinant jo pasekmes, atlikėjai  puikiai jautė vienas kitą, nebandydami vienas kito nustelbti, nors  man pasirodė, kad 2/3 darbo, tiek  pagaunant  semplus, tiek juos išvystant, išjaučiant, natūraliai  atliko Miko. Paskutinės sekundės: motyvas tobulai išvystytas, žviegia  kolonėles, salė plyšta, dalis klausytojų apleidę patalpą, nors pasirodymo pradžioje čia susigrūdo dauguma, Miko krato virš galvos iškėlęs mikšerinį pultelį, tada jis atsuka jį į klausytojus, demonstratyviai užlaužia iki galo garsą ir visomis spalvomis šviečiant garso perkrovoms, ištraukia iš mikšerio laidus. Tyla. Tobula. Atlikta.  Nedidelės ovacijos,  padriki riksmai. Ilpo iš karto išeina. Miko lyg kažko  laukdamas, lyg ir bandydamas šypsotis – lūkuriuoja. Gerbėjas lyg gelbėjimosi ratą atkiša  flajerį pasirašyti, Miko pasirašo  ir tik dabar  galutinai viską atlikęs išeina.  Tik šį vienintelį momentą gyvenime pasigailiu,  kad tokiuose koncertuose negalioja akademinių salių  taisyklės  – taip norėjosi bisuoti! Koncertas užsitęsė apie 1,5 val. Nors tikrai pasakyti negaliu – nežvilgterėjau į laikrodį nei pradžioje, nei pabaigoje pasirodymo – laikas buvo išnykęs.
  Išeinu į gryną orą. Entuziastingai šnekamės su draugu apie koncertą – jam nelabai patiko – sako nebuvo Panasonikų, per daug triukšmo, nei vienam albume jie  taip negroja. O aš sakau, buvo daugiau nei Panasonikai, tai buvo tikrieji, kokie ir turėtų būti  Pansonikai – neiškastruoti,  nenudrenuoti  mute’o  komercinių reikalavimų. Atsisuku atgal – Miko ir Ilpo pasiėmę savo kuklius instrumentus  į rankas šiek tiek apleisti tyloje kažko lūkuriuoja. Juos pastebi kai kas iš gerbėjų, pora paprašo autografų ir tie patys  paprašo juos nusifotografuoti kartu, ką ir padaro visai nepasididžiavę Panasonikai. Ir nepasakytum, kad šie kuklūs vaikinai yra  tie patys garso šamanai, kurie ką tik valdė kiekvieną salės atodūsį, jei ne antroji fotografija, kai fanas, paprašęs kažko, nusifotografuoja  su jais, jau pasidėjusiais ant žemės aparatūrą, paskendęs  linksmai  pozuojančiuose, ekspresyvios gestikuliacijos Pan Sonikų  judesiuose. Privažiuoja automobilis, suomiai greitai pasiima menką savo turtą  ir išeina  iš  atitvertos klubo teritorijos. Viskas.
   Klube toliau vyksta “tūsas” . Groja dj’ai.  Pasišnekame su keliais  linksmais  lietuviais (vienas iš jų, ką tik po Ilpo ir Miko pasirodymo “taip, atvykau iš Vilniaus dėl Panasonikų, o jie jau grojo ar dar tik gros ?..”)  . Apie 05. 10 val. . visus likusius paprašo  išeiti. 08. 10 val. sėdame į autobusą vykstantį į Kauną.  Galvoju – geras koncertas tikrai daug bendro turi su religiniu   išgyvenimu.  Nostalgiškai liūdnai įjungęs pastabų -įrašų perklausymo funkciją pridedu mobilųjį telefoną prie ausies – 3 min. pansonikų  vis dar su manimi.

Kitas koncertas buvo Coil  koncertas Kaliningrade rugsėjo 29 dieną Vagonka klube. Nuvažiavome kartu su Tautvydu kaip ir į Pan Sonic. Tuomet dar į Rusiją įvažiuoti vizų nereikėjo. Kaliningrade sutikome nemažą grupę Dangaus atstovų. Mane domino ne tik Coil, bet ir apšildančio muzikanto, Coil draugo Ivan Pavlov grojančio COH vardu pasirodymas. Jį tuomet leido Raster Noton. Pasiklausę įspūdingo pasirodymo, pakalbėjęs su Ivanu, paprašiau Coil pasirašyti ant piratinio CD albumo The Angelic Conversations. Naktį praleidome koncerto organizatorių bute kartu su grupele maskviečiu atlydėjusių  Coil iš Maskvos. Ryte  autobusu išvažiavome namo. Tik po keleto dienų iš Dariaus sužinojau, kad tą savaitgalį Lietuvoje operos ir baleto teatre, daug nesireklamuojant pasirodė Dumb Type kolektyvas, kuriam muziką darė mano mėgstamas atlikėjas Ryoji Ikeda. Jei būčiau tai žinojęs iš anksto, dar neaišku kas ką būtų nusvėręs – ar Coil ar Ryoji Ikeda.

Atsiradus platesnei prieigai prie interneto visame pasaulyje, prasidėjo pirmosios virtualios parodos ir pirmieji online kvietimai, konkursai dalyvauti festivaliuose, parodose. Atsivėrė galimybės realizuoti savo kūrybą, tokios, kurių nebuvo iki tolei. Pirmieji mano garso meno darbai parodose, festivaliuose buvo publikuoti 2002 metais https://gintask.home.blog/sound-works-on-exhibitions-festivals/. Kai kurias parodas, festivalius sekdavo dokumentuoti katalogai, publikuoti CDR, CD  ar DVD laikmenose. Viena iš tokių pirmųjų parodų skirtų garso menui buvo ir B!AS 2003 vykusi Taipei, Taiwane https://www.facebook.com/photo?fbid=10217945323169500&set=a.4558099115338 . Ši paroda įvykus rengniui buvo publikuota  https://www.discogs.com/Various-Bas-2003/release/676833  trijų CD, DVD ir 127 puslapių knyga. Parodoje dalyvavo garsūs menininkai, tokie  kaip Francisco López, Achim Wollscheid, Atau Tanaka, ir mano ypatingai mėgstamas japonas Kozo Inada. Aš dalyvavau šiame festivalyje su kūriniu „Indrute (Still Life)“, kuris buvo sukurtas naudojant elektroninius garsus ir kambaryje įrašytus niekuo neišsiskiriančius, reprezentuojančius ramų gyvenimą, bečiauškant mano dukrai Indrei, field recordingų garsus. Parodos kuratorius Fujui, vėliau mums bebendraujant skypu, pasidalinus savo naujausiu kuriniu Kai nuvažiuosin https://gintask.bandcamp.com/track/kai-nuvaziuosin  ir pavadinus jį noizu – atsakė, kad tai ne noizas, nes  noizas neturi aiškios formos ir struktūros, nesvarbu kokie garsūs ar iškraipyti garsai naudojami kūrinyje. Toks azijiečio paaiškinimas, beveik iš pačios noizo tėvynės – Taiwanio, esančio šalia Japonijos, kuri populiariuoju supratimu ir yra noizo backgroundas, mane įtikino. O parodoje B!AS 2003  dalyvavęs kūrinys „Indrute (Still Life)“,  vėliau dar buvo įtrauktas į field recordinguose besispecializuojančio Seatlo and/OAR leibelio rinkinį, skirtą kino kūrėjui Michelangelo Antonioniui https://and-oar.bandcamp.com/album/translations-of-opacity-for-michelangelo-antonioni Šis leiblas, dar vėliau, išleido ir mano albumą Frozen Time, kuris buvo įrašytas vieną 2008 metų rudenio sekmadienio vakarą, paleidus muzikinę programą, daugiau klausant nei grojant, savaime besigeneruojančių garsų https://gintask.bandcamp.com/album/frozen-time-and-oar-moar-2009. Frozen Time setą gyvai 2009 metais atlikau Vilniaus Naujamiesčio loftuose startavusiame elektroninės muzikos ir menų festivalyje „Ground Zero“ https://www.15min.lt/naujiena/kultura/renginiai/prades-nuo-nulio-29-39855 .

 Tuo metu pagrindinis sklaidos formatas buvo įrašomieji kompaktiniai diskai – CDR. Naujai sukurtą muziką įrašydavome į CDR kompaktus, kuriais keisdavomės renginių metu ar šiaip susitikus. Įrašomieji kompaktiniai diskai buvo ne tik šaltinis savo muzikai skleisti, bet ir aplamai didžiausias informacinis kaupiklis. Su makedoniečiu Toni Dimitrov, Acid Fake leiblo šefu, kuris vienas iš pirmųjų išleido rinkinį acid fake_02 su mano kūriniu Along Roadside To Madness https://www.discogs.com/Various-acid-fake_02/release/545217  , bendravome, nuolat keisdamiesi CDR kompaktais, pilnai prirašytais naujausia turima muzika mp3 formatu. Į vieną CDR  tilpdavo 5 -10 mp3 formatu įrašyti albumai, priklausomai nuo mp3 bitreito ir albumų trukmės.    Pirmąjį mano albumą CDR formatu, kaip minėjau, išleido slovakų firma, leidusi paskutini Modus albumą, Black Orchid Records, 2003 metais https://gintask.bandcamp.com/album/o-o-o-black-orchid-production-2003. Viršelį albumui padariau tiesiog nutrynęs dalį pasiūlyto piešinio kompiuteriu. Antrąjį albumą Without Out, kuriame buvo gyvai įrašytas setas atliktas Garso Zonoje, išliedo internetinis leiblas Surfaces. Internetiniai leiblai tuo metu žengė pirmuosius savo žingsnius, nebuvo taip paplitę kaip dabar, bet į juos buvo žiūrima su didelėmis perspektyvomis. Aš pasidariau albumo  CDR versijas ir jas  dalinau draugams. Surfaces leiblas buvo gal pirmasis lietuviškas internetinis leiblas, išleidęs daug geros, aktualios eksperimentinės, elektroninės muzikos 2003-2005 metais mp3 formatu. Leiblas  buvo įkurtas Jurijaus Dobriakovo, gyvenančio Klaipėdoje. Įrašą savo kūrinio Without Out, CDR kompakte, jam perdaviau mums susitikus Centro festivalio metu Kaune, Žilinsko galerijoje. 

  Sekantis, jau 2003 metais, ne mažiau svarbus tuometinėje garso meno scenoje festivalis, vykęs po Baltojo Triukšmo Birštone, buvo Garso Zonos festivalis Kaune. Garso zonos intencija buvo reprezentuoti Lietuvos eksperimentinės elektronikos sceną. Festivalį organizavo Tautvydas. Pirmasis iš penkių Garso Zonos festivalių įvyko  žiemą, 2003 vasario 15 dieną Kaune, industrinėje erdvėje “Baltic Sign” angare, šalia Skulptūrų zonos. Festivalis buvo nemokamas, sukėlė didžiulį susidomėjimą ir jame  apsilankė neįmanomai daug, kaip eksperimentinės elektroninės muzikos festivaliui – apie 400 žmonių. Renginyje grojau aš, Darius Čiuta, Antanas Jasenka, Atrac, Raimundas Eimontas, Skardas ir pats festivalio organizatorius Tautvydas Bajarkevičius. Video, vizualiką festivalio nariams pirmą kartą gyvai darė Donatas pasivadinęs Juodo pseudonimu. Video menininkų, kurie gyvai sugebėtų daryti vizualiką koncertams arba kitaip sakant VJ – jų, tuo metu, apart Donato, aplamai nebuvo. O koncerto video apipavidalinimas buvo labai svarbus ankstyvosios elektroninės muzikos komponentas. Festivalis sulaukė gerų atsiliepimų spaudoje, iš kurių interneto archyvuose išlikės šis https://web.archive.org/web/20030426044845fw_/http://www.dangus.net/news/nauja33.htm. Festivaliui praūžus, buvo išleistas 70 kopijų tiražu, CDR  formatu rinkinys su visų festivalio dalyvių kūriniais. Ir gal būt tai yra pirmasis leidinys  https://www.discogs.com/Various-Garso-Zona/release/694530 fiksuojantis Lietuvos garso meno sceną.  Metai prasidėjo daug žadančia pradžia.

 Sekantis renginys, subūręs elektroninės muzikos kūrėjus, vyko Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje. Tai buvo parodos Paralelines progresijos 3: ir t.t. uždarymo vakaro renginys pavadinimu „So Long“.  Koncertas įvyko ŠMC rūsyje 2003 metų gegužės 02 dienos vakarą. Renginį kuravo Denisas Šafoval ir jame grojome aš, Tautvydas Bajarkevičius, Raimundas Eimontas ir Antanas Jasenka. Į gan nedidelę erdvę rūsyje buvo atnešta galinga aparatūra ir aš  išnaudojau visas jos galimybės. Po renginio pasigirdo atgarsių, neva tai koncerto metu jautėsi svilėsių kvapas iš kolonėliu ar kažkam neatlaikė ausų būgneliai. Tuo metu tokie atsiliepimai kėlė tik šypseną.

 Vasarą Lietuvos scenai tapo nemenkas įvykis japono Kouhei Matsunaga atvykimas į Lietuvą.  Kouhei Matsunaga  turėjo kelis koloboracinius leidinius  su noizo legenda Merzbow  ir albumus leistus “Mille Plateaux” leidybinėje firmoje. Ši tuo metu turėjo kultinį clic&cuts estetikos leiblo statusą. Kouhei kartu su Juozu Milašiumi ir Dariumi Čiuta koncertavo Kaune ir Vilniuje, o po to jie visi trys atvyko groti į “Antano Mončio dienos” renginį, vykusį Antano Mončio muziejuje Palangoje. Festivalis su pranešimais, performansais  ir dar visokiais kitais renginiais Palangoje tęsėsi tris dienas. Renginyje pasirodėme aš, Kouhei, Juozas, Darius, Donis, šaliKApalikau ir daug kitų atlikėjų, jau ne iš elektroninės eksperimentinės muzikos srities. Mano pasirodymas vyko pirmąją festivalio dieną. Atvykau savo automobiliu  ir pirmąją naktį miegojęs pas dar tuomet palangiškį Gytį – šaliKApalikau, sekančias dvi naktis miegojau savo mašinoje šalia Antano Mončio muziejaus. Naktį po Dariaus, Juozo, Kouhei pasirodymo mums visiems bevaikštant po Palangą ir parodžius mašiną, kurioje aš miegu, japonas buvo baisiai nustebęs. Vėliau jam išleidus koloboracinį CD albumą, kuriame buvo patalpinta mano su juo telepatinė koloboracija –  Kouhei idėja groti vienu metu bendraujant telepatiškai https://www.discogs.com/Kouhei-Matsunaga–Niko-Skorpio-Split/release/1019683, jis pavadino gabalą Rabit Sleep In The Car – Zuikio miegas mašinoje.

 Kouhei pasirodymas Lietuvoje rodė tam tikrą pasaulio menininkų beprasidedantį susidomėjimą Lietuviškąją scena. O Lietuvos muzikantai į japoną žiūrėjo su tam tikra pagarba, tarsi prieš save matytų aukso grynuolį. Japonai noizo scenoje turėjo tam tikrą avatarų stausą. Su Kouhei po Palangos dar teko susidurti pora kartų gyvai, nors emailais bendravome nuolat. Kartą Kouhey parašius užrašyti jo vardą kirilica, ir jį jam nusiuntus – Koyxeи, jis šiuo niku kurį laiką ir naudojo. 2008 metais grojome kartu Rygoje festivalyje Videography III: Spacetextures 2008, kur be mūsų grojo Pole, Jan Jalinek ir kiti. https://www.facebook.com/photo?fbid=10217945295608811&set=a.4558099115338.  O 2011 metais, jau vėl Lietuvoje, Vilniuje su Kouhei grojome tą patį vakarą Jaunos Muzikos festivalyje, Piano LT salėje. https://www.facebook.com/media/set/?set=a.1788897927039&type=3.

Nuo  2003 metų Kaune Raimundas Eimontas  pradėjo rengti eksperimentinės elektronikos ir multimedijinių projektų renginių ciklą pavadinimu  „E-xpansija“. Nuo 2006 metų pervadinęs renginius į „A hard day’s night“,  veiklą tęsė. Iš pradžių „E-xpansijos“ vykdavo Kauno Ryšių istorijos muziejuje. Vėliau renginius Raimundas perkėlė į Laisvės alėjoje penktame aukšte veikusį „Džem Pub“ gyvos muzikos klubą, į kurį patekdavai užkilės stikliniu liftu. Expansijose teko groti daugumai aktyvių tuo metu Lietuvos eksperimentinės elektronikos kūrėjų. O kadangi Kauno scena buvo aktyviausia – dominavo kauniečiai. Įsiminė kartą, po Expansijos, J.Cage „Tyla“ knygos pristatymo Kauno Ryšių istorijos muziejuje, mums visiems naktį praleidus Orlando studijoje, skambant  Marc Almond Tainted Love, sekančia dieną su Raimundu, Antanu, Orlandu nuo skaudamo danties perkreiptu veidu ir kauniečių draugais, grįžusiais iš Australijos, išvyka į mano namus Marijampolėje. Važiavome Orlando amerikietiško tipo, metalo spalvos, blizgančia, didžiule 1980 Chevrolet Malibu Classic mašina. Scena, pamenu, turėjo būti kiek panaši į filmo  „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ epizodą, Johnny Deppui automobiliu, su draugu vykstant  į  Las Vegasą.

  Kartais, įvykusius koncertus pratesdavome Orlando bute, Kauno centre, V.Putvinskio gatvėje. Orlandas 2011 metais, neatsargiai persisvėręs per balkono turėklus, iškrito iš penkto aukšto. Didesnių sveikatos sutrikimų neapturėjo. Paskutinį kartą Orandą sutikau 2015 metais vasario 16 – ją, VASARIO ŠEŠIOLIKTINĖS renginio metu, kavinėje Kultūra. Buvo užsiželdinęs barzdą. O 2019 rugpjūčio 7 dieną prisigėręs tablečių, beveik parą praleidęs komoje, kitos dienos vakare mirė. Man sužinojus apie tai ir pamačius, kad tuo metu kai jis buvo paniręs į komą, aš grojau ir įrašinėjau muziką, tos dienos įrašytą medžiagą pavadinau „Vienos dienos kelione“ ir dedikavęs šį ep Orlandui, publikavau savo bandcamp puslapyje. https://gintask.bandcamp.com/album/one-day-journey-2019. O Orlando muzikos galima visuomet paklausyti, jau po jo mirties Eriko sukurtame puslapyje https://onarusis.bandcamp.com/

 Kartą, man koncertuojant Expansijoje, Kauno Ryšių istorijos muziejuje, nepraėjus nei penkioms minutėms  nuo grojimo pradžios, toli gražu iki kulminaijos – netikėtai aparatūra sugedo. Niekas nežinojo kas atsitiko. Koncertas nutrūko. Po šio įvykio, kaip supratau, Kaune pasklido gandas, esą aš groju labai garsiai ir deginu aparatūrą, nors jokių panašių priekaištų neteko girdėti iš Raimundo. Buvo akivaizdu, kad aparatūra sugedo ne dėl mano kaltės.

 Šiuos gandus teko išgirsti Centras 03 festivalio metu, vykusio Kaune, M.Žilinsko galerijoje 2003 metų rugsėjo mėnesį. Tai buvo antrasis Lietuvos multimedia meno ir muzikos festivalis Centras 03. Festivalyje be mūsų su Donatu, pasirodė Donis, Driezhas, Vilius “Lys” Šiaulys, Giedrius Kuprevičius, Gintautas Velykis, Girnų Giesmės, Orlandas Narušis, Šalikapalikau, Tautvydas Bajarkevičius, Titas Petrikis, Tomas Sodeika ir daug kitų menininkų. Grojome su Donatu M.Žilinsko galerijos  kiemelyje po atviru dangumi. https://www.youtube.com/watch?v=Dl-nf9v4QQ0. Festivalį organizavo Skrandis. Bet matyt prie organizavimo kiek prisidėjo ir Paulius S. man pažystamas iš kompiuterinės muzikos klubo. Paulius visą mūsų su Donatu pasirodymo laiką prastovėjo mums už nugaros rėkdamas tiesiai man į ausį – „aš žinau ką jūs darote su aparatūra !!!!!”. Visą pasirodymą. Kiek supratau, jis buvo ne visai blaiviame stovyje. Panašios patirties daugiau niekuomet neteko apturėti.

  Kompiuterinės muzikos klubas veikė Kaune, Kauno technologijos universitete nuo 2001 metų. Jam vadovavo G.Kuprevičius. Klube vykdavo muzikos kūrinių perklausos. Buvo išleisti keli muzikiniai klubo narių rinkiniai, į kuriuos, apart mano, buvo įtraukti Giedriaus Kuprevičiaus, VirusJ, Antano Kučinsko, Tito Petrikio, Rūt Rūt, Ramūno Jaro ir kitų kūrėjų kūriniai. Kelis kartus savo naujausią kūrybą klube pristačiau ir aš. 2003 metais balandžio 4 dieną kartu su Donatu, pakvietus prisijungti Tautvydą su Dariumi, KTU, humanitarinių mokslų fakultete, klube organizavau savo naujo albumo „////“ https://gintask.bandcamp.com/album/retina-scan-2003 pristatymą. Kompiuterinės muzikos klubas veikė tol kol G.Kuprevičius iniciatyva 2003 metais Kauno technologijos universitete buvo  įkurta Garso ir vaizdo menų technologijų katedra. Tuo ir baigėsi kompiuterinės muzikos klubo veikla.

  Situaciją, įvykusią Centras 03 festivalio metu rugsėjo mėnesį, išnaudojau 2003 metų gruodžio mėnesį vykusiame festivalyje Didelis Pasaulis. Dideliam Pasaulyje atlikau performansą “Vajėzau, ir vėl sudeginau aparatūrą”. Pasirodymo metu leidau specialiai pasirodymui sukurtą nuolat melodiškai žemėjančią muziką, o Saga grįžęs iš Londono, pasislėpęs už kolonėlės degino deglą, gumą ir kaučiuką. Pasirodymo metu  dūmų kamuoliai virto iš už kolonėlės imituodamį gaisrą. Festivalyje be mūsų pasirodė  “Endiche vis.sat”, “I.V.T.K.Y.G.Y.G.“,  “Girnų giesmės”, “Sirijuj yra vaikų”, “N!N!N!”, “Rising spirit”  ir „Autizmas dvidešimčiai dienų”.

————–


2003 metų rudenį pirma kartą su savo muzika išvykau į užsienį. MUU galerijos direktorius Timo Soppela pakvietė į muumaanantai/live renginį, vyksiantį MUU galerijoje, Helsinkyje, rugsėjo 15 dieną. Mano performansas buvo instaliuoti savo muzika į tam tikrą nišą galerijoje. Nuvykau laivu. Įkomponavau savo muziką į galerijos erdvę lengvai ir greitai. Likusia dienos dalį su nuostaba stebėjau, kaip galerija, per kelias valandas be gailesčio gręžiant sienas, buvo perdaryta ir paruošta vakaro performansams. Renginio metui vienam iš vyresnių žiūrovų užklausus kaip situacija su performansais Lietuvoje, praktiškai neturėjau ką atsakyti, nes tų kelių pavienių performansų, kurie kars nuo karto buvo atliekami Lietuvoje, performansų kultūra / performansų meno buvimu  vargu ar buvo galima pavadinti. Išsimiegojęs menininkų rezidencijoje Suomelinos saloje, kitą dieną grįžau namo.

 Muu galerijoje teko pabuvoti ir 2010 metais. 2009 metais galerijos direktorius paprašė kūrinių jų leidžiamai garso meno CD rinkinių serijai MUU FOR EARS. Taip pora mano kūrinių atsirado rinkinyje MUU FOR EARS 2. Tais pačiais metais MUU galerija paprašė manęs kuruoti dvigubą CD rinkinį MUU FOR EARS 5-6 . Reikėjo sudaryti rinkinį, kuris atspindėtų Baltijos šalių ir Rusijos eksperimentinę elektroninę muziką ir garso meną. Plius reikėjo atrinkti iš pasiūlytų šių šalių menininkų garso meno instaliaciją, kuri mėnesį būtų eksponuojama Kiasma šiuolaikinio meno muziejuje, parodoje Äänen lumo, kurios laikas sutapo su CD MUU FOR EARS 5-6 publikavimo metu. Kelis mėnesius bendravus su garso meno kūrėjais, atrinkau, mano manymu, pačius stipriausius tuo metu Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rusijos menininkų darbus, kurie atsidūrė dvigubame rinkinyje. Albumą sudarė šių kūrėjų darbai: Sound Meccano & Evgeniy Droomoff, Gas Of Latvia, Andres Lõo,Taavi Tulev, Audio_Z, Lauri Dag, Arturas Bumšteinas, Antanas Jasenka, Kaspars Groshevs, John Grzinich, Taavi Kerikmäe, Kiwa, Darius Čiuta, Raul Keller, Antireality & Bernurits, Astma, Lina Lapelyté, Martins Rokis, Raimundas Eimontas, Gintas K, Pekka & Susiluoto. Rinkinys buvo išleistas 2010 metų lapkričio mėnesį, 600 kopijų tiražu https://www.discogs.com/Various-Muu-For-Ears-5/release/2681580 https://www.discogs.com/Various-Muu-For-Ears-6/release/2681605. Graso instaliacijai Kiasmos šiuolaikinio meno muziejuje buvo pasirinktas esto Kiwa kūrinys “Infinite Numbers of Artworks”. Instaliaciją, kuriai realizuoti būtų prisireikę pergręžti Kiasma sienas, buvo pasiūlęs ir Darius Čiuta. Buvo pasirinktas daug paprastesnis, įgyvendinimo prasme, konceptualus – televizoriaus ekrane vardinama skaičių seka – Kiwos darbas. MUU FOR EARS 5-6 publikacijos įvykiui pažymėti buvo suorganizuotas koncertinis vakaras Dubrovnik klube, kuriame grojau aš, estas  Andres Lõo ir suomiai Kimmo Rapatti ir Unidentified Sound Objects https://www.facebook.com/media/set/?set=a.1557862671302&type=3.

 Šis Helsinkio projektas kažkiek, dalinai realizavo mano kelerius metus brandintą svajonę. Nuo 2005 metų, kasmet teikiau Lietuvos kultūros ministerijai paraišką individualiai stipendijai gauti, CD projektui „Lietuvos garso menas“ realizuoti. Praėjus 7 metams, 2012 metais gavau trijų mėnesių individualiąją stipendiją. Gal galėjau išleisti CD ir savo lėšomis, bet tai buvo principo reikalas – rinkinys reikalingas Lietuvai ir finansuoti turėtų Lietuva. Į rinkinį surinkau, mano manymu, tuo metu garso meną geriausiai reprezentuojančius šalies menininkus –  Andrių Rugį (PB8), Antaną Dombrovskij, audio_z (Tautvydą Bajarkevičių), Vytautą V. Jurgutį, Liną Lapelytę, Arturą Bumšteiną, Antaną Jasenką, Tomą Grunskį (ad_OS), Audrių Šimkūną (SALA) ir save patį. Albumui viršelį sukūrė Donatas Juodišius.  Įžanginį tekstą parašiau pats. https://gintask.bandcamp.com/album/lithuanian-sound-art-2012. Rinkinyje mano apgailestavimui atsisakė dalyvauti Darius Čiuta ir vietoje jo pakviečiau į projektą kitą menininką užsiiminėjantį field recordingų praktika – Audrių Šimkūną. Jis albume publikavo užfiksuotą Lietuviškos giros fermentacijos procesą. Rinkinio pabaigai kūrinys labai tiko.

  Jei Lietuvos Garso Menas būtų išleistas 2006 metais, po pirmosios stipendijos paraiškos teikimo, rinkinyje būtų kiek kitokie vardai ir rinkinio atgarsiai neabejotinai būtų kur kas reikšmingesni scenai, nei išleidus 2012 metais. Bet ir dabar rinkinys išlieka svarbus, nes  kai kurių puikių menininkų, eančių rinkinyje, darbų publikuota labai mažai arba išvis nėra išleista. Rinkinys tampa šaltiniu bent kiek susipažinti su jų kūryba. O kaip matau iš perklausų bandcamp portale, Lietuvos Garso Menu žmonės ir šiuo metu domisi, siunčiasi ir klauso.

Vienas iš egzotiškiausių, keisčiausių 2003 metų renginių buvo Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos tinklalapio www.letmekoo.lt pristatymas rugsėjo 19 dieną, Barbacan kino bare, Bokšto gatvėje, Vilniuje. Po tinklalapio pristatymo buvo numatytas eksperimentinės elektroninės muzikos koncertas su vaizdo projekcijom. Grojome aš su Donatu, Antanas Jasenka, Atrack, Arturas Bumšteinas ir G-Lab.  Barbacan bare kaip tik tuo metu vyko ir vestuvių vakarėlis. Vienoje baro pusėje grojome mes, o kitoje vyko vestuvės. Be abejo, neužilgo vestuvininkai pradėjo reikšti didžiulį nepasitenkinimą mūsų triukšmavimu. Buvome ir mes, savo ruožtu, nepatenkinti jais, kad riksmais, šurmuliu ir aplamai savo buvimu trukdo mums koncertuoti. Evaldas Jansas, vakarėlio organizatorius, neaišku ar žinojęs ar ne iš anksto apie vestuves bare, gūžčiodamas pečiais visų atsiprašinėjo. Koncertą atgrojome kaip priklauso ir su palengvėjimu palikome vestuvininkus švęsti toliau. https://www.facebook.com/photo/?fbid=10218143325839443&set=a.4558099115338

  2003 metais lapkričio mėnesį koloboraciniam koncertui Uncontrolled Normality Intro galerijoje Vilniuje, pakvietė venecijietis Enrico Glerean. Buvo numatytas koncertas su šokėjais ir su gyvais muzikantais. Nuvažiavus į koncertą paaiškėjo kad šokėju nebus, o prie mūsų su  Enrico prisijungė du anoniminiai muzikantai – smuikininkė ir violončelininkas, kurių nei vieno nepažinojau. Prieš koncertą italas minėjo, kad koncerto metu norėtų gyvų instrumentų garsus įrašinėti ir apgroti realiu laiku. Po koncerto violončelininką Patrį Židelvičių parvežiau į Kauną pakeliui į Marijampolę, o smuikininkę Liną Lapelytę atpažinau iš nuotraukos tik praėjus daugeliui metų https://www.facebook.com/photo?fbid=4562600747876&set=a.4558099115338. Kadangi Lina šiuo metu yra gavusi prestiziškiausią šiuolaikinio meno apdovanojimą – Venecijos bienalės Auksinį Liūtą, tai ji lyg ir tampa svarbiausia to vakaro dalyve, nors tuo metu koncerto organizatoriai nepasivargino net vardą jos įrašyti tarp renginio dalyvių. Gyvenimas kartais būna tikras pokštininkas. Koncerte Uncontrolled Normality visai atsitiktinai apsilankė ir  Baras. Tiesa sakant ne pačiame koncerte, bet jau po jo, Intro galerijos bare. Baras paprašė nupirkti bokalą alaus. Man davus pinigų, ramiai įsidėjęs pinigus į kišenę pareiškė, kad išgers už juos vėliau.

 2004 metais kovo mėnesį įvyko grandiozininis elektroninės muzikos festivalis, kuri organizavo Šiuolaikinio Meno Centras – Elektrodienos. Renginys vyko Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre ir tesėsi tris naktis – kovo 4, 5 ir 6 dienomis. Koncertai prasidėdavo nuo  9 valandos vakaro ir tęsdavosi iki 3 valandos ryto. Festivalyje  buvo gausu ir pasaulinių žvaigždžių vardų. Štai visi menininkai, kurie grojo tris renginio vakarus – Club Mikshys (Vilnius), PB8 (Vilnius), Overtone(Vilnius), Monolake (Berlynas) / Deadbeat (Monrealis) / Alexej Paryla (Berlynas), Nathalie Bruys aka KODI / Jonas Ohlsson (Amsterdamas), Ignas Krunglevičius (Oslas), Kiwa / ARS INTEL Inc. (Talinas), Kaffe Matthews (Londonas), Mouse on Mars (Diuseldorfas / Kiolnas) / Rosa Barba (Kiolnas), Buyngjun ir Ge-Suk Yeo (Seulas) / Eglė (Vilnius), ciutausk@yahoo.com (Kaunas / Marijampolė) / Neva (Vilnius), Pink Twins (Helsinkis), zw-x (Vilnius) /, korb/skiox (Vilnius), Loop-Not-Loop, Stewart Walker (Bostonas / Berlynas), Sutekh (San Franciskas), Loop-Not-Loop (Vilnius).

Mano laukiamiausia garso menininkė buvo Kaffe Matthews, grojusi grynaisiais dažniais specialiai jai sukonstruotu, tereminvoxo principu veikiančiu, instrumentu. Aš Elektrodienose dalyvavau pakviestas Dariaus. Projekto pavadinimą ciutausk@yahoo.com Darius sugalvojo pridėdamas prie tuometinio savo emailo ciutaus@yahoo.com mano pseudonimo Gintas K paskutiniąją raidę K. Mūsų pasirodymo metu, kuris startavo 2 valandą nakties, mudu su Dariumi stovėjome priešingose Šiuolaikinio meno centro pagrindinės salės scenose pusėse ir mano užduotis buvo vienu metu su Dariumi paspausti mygtuką Play. Visą garsinę medžiagą davė Dariaus. Vienu metu, tai pačiai garsinei medžiagai, sinchroniškai suskambėjus iš priešingų salės pusių, garsas stipriai prasiplėtė, panardindamas klausytoją į ypatinga garsinę erdvę. Po metų, 2005 metais, tokį patį metodą naudojo ir Francisco Lopez, koncertuodamas Kaune, Žilinsko galerijoje https://www.facebook.com/photo?fbid=4558110955634&set=a.4558099115338 . Visiškoje tamsoje, klausytojams rekomenduojant užsirišti akis – jo firminis metodas – vienu metu, sinchroniškai  buvo paleista ta pati vienoda garsinė medžiaga iš dviejų CD grotuvų. Žilinsko galerijoje, kartu su  Francisco Lopez, tą vakarą grojo ir Michael Gendreau, su kuriuo buvau pažystamas nuo radijo laidos laikų  ir amerikietis Jeff Surak (aka Violet). Jeff‘o kvietimu 2018 metais, su Juodo – Donatu, teko groti jo kuruojamame festivalyje Sonic Circuits, Vašingtone. Jeffas turėjo ir savo leidybinę firma „Zeromoon“, kuriuoje 2004 metais buvo išleidęs mano mini albumą Taip Taip https://gintask.bandcamp.com/album/taip-taip-zeromoon-2004 .

 Su projektu Ciutausk ciutausk@yahoo.com 2004 metų vasarą su Dariumi dalyvavome ir ISEA 2004  renginyje Taline. Elektrodienose išgirstas mūsų pasirodymas patiko festivalyje grojusiems –  vandenį  laistytuvu pilsčiusiems estams Kiwai ir Andres Lõo ir jie pakvietė Darių pasirodymui į Taliną ISEA 2004 festivalį. Tais metais tarptautinis elektroninio meno simpoziumas ISEA 2004 vyko laive plaukiojančiame tarp trijų miestų – Talino, Stokholmo ir Helsinkio, su kiekviename mieste vykstančiais renginiais. Talino renginys vadinosi Flux in Taliin ir vyko Bon Bon klube. Darius vėl pasiūlė man prisijungti ir aš sutikau.

 Tuo metu Voldemars mane pakvietė groti elektroninės muzikos koncerte, antrame tarptautiniame Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunųjų kompozitorių simpoziume, vykusiame viduramžių pilyje Dungagoje, Latvijoje. Mane rekomendavo Andzons (Gas of Latvia) po išgirsto mano pasirodymo renginyje RAM4 Rygoje, birželio mėnesį. Koncertas Estijoje buvo suplanuotas rugpjūčio 18 dieną, o Dungagoje rugpjūčio 17 dieną. Organizatorių Dungagoje paprašęs į programą įtraukti ir Darių ir jiems sutikus, išsiruošėme su Dariumi, Denisu ir Dariaus draugu Vaidu, mano mašina į mini turą po Latviją ir Estiją.

  Nuvykę į Dungagą, pamatėme, kad į ši simpoziumą susirinkę dauguma kompozitorių buvo ne tokie jau ir jauni. Po koncerto Dungagoje, man spaudė ranką estijos kompozitorius Taavi Toivo, o kitą diena Taline mes su jo sūnumi Taavi Tulev grojome tame pačiame renginyje Flux in Taliin. Kompozitorių simpoziumą buvo ir Lietuvos delegacija. Buvo linksma sveikintis su R.Merkeliu, tuometiniu Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininku, su klausimu akyse „O ką jūs čia veikiat ? – o mes, kviesti latvių, demonstravome elektroninę muziką baltijos šalių kompozitoriams. Tą vakarą grojau aš, Darius, Error, su kuriuos po poros metų teko susitikti Paryžiaus koncerte, Gas of Latvia, Antireality, Andris Dzenitis, Martins Viljums ir Tutorial Audio. Išsimiegoję viduramžių pilyje Dungagoje, kita dieną išvykome į Taliną.

   BonBon klubas Taline buvo glamūrinis, muštas raudonu barchatu, milžiniškais liustrais, barokinis klubas, labiau tinkantis striptizo šokėjoms, o ne elektroninio meno simpoziumui ISEA. Renginys susidėjo ne tik iš koncerto, bet ir iš madų demonstarvimo sesijų, kam klubas gal visai ir tiko. Flux in Taliin vakare grojo Andres Lõo (Ars Intel Inc.), Joel Tammik’s, ciutausk@yahoo.com, S.S.S (Sensors Sonics Sights), Taavi Tulev, ULMIK (Rapotatot), Skoltz_Kolgen (CA). Nors didžiausios vakaro žvaigždės buvo kanadiečių duetas Skoltz_Kolgen, bet man kur kas didesnį įspūdį padarė rankų gestais, sensorių pagalba garsą valdantys prancūzai S.S.S (Sensors Sonics Sights). Pagrindinis jų atlikėjas buvo ne prancūzas, bet japonas Atau Tanaka. Rekomendavus pasirodymą Jaunos Muzikos kuratoriui V.Jurgučiui, 2007 metais Atau Tanaka pasirodė ir festivalyje Vilniuje. Flux in Taliin renginiui mes nekartojome mūsų Elektrodienų pasirodymo. Aš koncertui pasiruošiau į kompaktą įrašęs aukšto dažnio garsą ir Dariui begrojant savo muziką,  su mikšeriu manipuliavau savo garsu, bandydamas pritarti Dariui. Denisas tą vakarą pridarė daug gražių nuotraukų https://www.facebook.com/media/set/?set=a.1566471206510&type=3. Naktį, tiksliau kelias likusias nakties valandas po renginio, išmiegę pas organizatorių Andres Lõo, kitą rytą „išsimušę“ pažadėtą honorarą  https://www.facebook.com/photo?fbid=1566494167084&set=a.1566471206510 – nesinorėjo kurą apmokėti sau pačiam – išvykome namo.

————————–

Antrasis po Elektrodienų, 2004 metais, sekė festivalis Garso Zona https://web.archive.org/web/20041215190104/http://www.smic.lt/gz/mintys.htm, vykęs kovo 23 dieną, Kauno Žilinsko galerijoje. Grojome  Atrac – Denisas, Audio_Z – Tautvydas, Darius Čiuta, David Ellis, Arturas Bumšteinas ir Skardas. Surfaces netleiblas išleido rinkinį žymintį šį festivalį https://archive.org/details/srfc007 . Video festivaliui vėl gyvai kūrė Donatas – Juodo. David Ellis, charizmatiškas personažas atvykęs iš Londono, Horse Hospital narys, BBC korespondentas nuolatos besilankantis Lietuvoje, kovo 24 dieną  rengė tiesioginį reportažą iš festivalio, a la radijo tiltas Kaunas-Londonas, Londono radijo stoties Resonance FM, Horse Hospital laidos eteryje https://www.facebook.com/photo?fbid=10207936811522964&set=a.4558099115338.    

   Su Davidu buvome pažįstami nuo 2003 metų pradžios, kai jo atvežtų kino filmų apie kino kūrėjus Stan Brackhage, Derek Jarman pristatymų metu Kauno Žilinsko galerijoje, kūriau renginio muzikinę background atmosferą gyvai. 2011 metais jo inicijuotame, kuruotame projekte skirtame Lietuvos ankstyvojo kino plakatų parodai Londone, pavadinimu „declassified:TULSARAMA“,  gyvai koloboravome su jo draugu garso menininku Richard Crow. Tais pačiais 2011 metais lapkričio mėnesį Kaune, festivalyje Centras11 su Davidu ir Donatu kartu atlikome audiovizualinį performansą „Riveted“, kurio metu Davidas pasakojo savo šeimos vaikystės atsiminimus, o mes su Donatu apipavidalinome visa tai garsu ir vaizdu. Dar vėliau, jau 2014 metais, atsitiktinai susitikus tame pačiame lėktuve skrendant į Londoną bendram koncertui su Richard Crow, Davido pakviestam angliškų pusryčių, teko apsilankyti ir jo namuose Londone, esančuose visai šalia Jungtinės Karalystės slaptosios saugumo tarnybos Mi5 būstinės.

  2004 metų balandžio 19 dieną su Donatu koncertavome Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje, festivalyje Jauna Muzika. Gyvai atlikau setą pavadinimu „Anksti nusileido“.  Pasirodyme panaudojau 1937 metais įrašytą lietuvių liaudies dainą „Oi, tai dėkui saulutei, ką anksti nusileido“. Pavadinime buvo dviprasmiškas. Man patikdavo tarsi pasijuokti, padaryti švelnias parodijas iš daugelyje festivalių, konkursų prašomos pateikti muzikinio kūrinio koncepcijos. Koncepcijos, manau yra dirbtinas dalykas muzikoje. Muzika savaime yra per daug stipri, paveiki ir be to abstrakti medija, kad koncepcijos ar paaiškinimai jai suprasti nėra reikalingi. Kai kompozitoriai sako a la „buvau prie Niagaros krioklio ir šis buvomas mane inspiravo sukurti šį kūrinį“ – man tai kelia šypseną. Bet aišku būna įvairių atvejų.

 Šis kūrinys jau anglišku pavadinimu „Early Set“ po poros metų atsidūrė Cronikos išleistame dvigubame CD https://cronica.bandcamp.com/album/lengvai-60-x-one-minute-audio-colours-of-2khz-sound. Antrame šio leidinio diske buvo publikuotas kūrinys “60 x vienos minutes 2kHz  garso   spalvų”. Šis kūrinys, kaip garso meno instaliacija, taip pat buvo parodytas tuometiniame Jauna Muzika festivalyje, Intro galerijoje. Su Vytautu, festivalio kuratoriumi, derinome instaliacijos paruošimo, realizavimo, eksponavimo detales pora mėnesių. Marijampolėje susiradau elektro technikos genijų, kuris specialiai, šiai Jaunos Muzikos garso instaliacijai, sukūrė šviesos muzikos aparatą, panašų kažkada į mūsų naudojamus 80 –siais vakarėliuose, reaguojantį į 2kHz garso dažnio stiprumą, ritmą ir varijuojamą aukštį. 8 šviesos lemputės sugrupuotos į keturias eiles, atsižvelgiant į gaunamą garsinį signalą lėtai įsižiebdavo, mirgėdavo, išnykdavo, spingsėdavo ar ritmiškai žybčiodavo kartu su muzikos ritmu. Instaliavus dienos viduryje “60 x vienos minutes 2kHz  garso   spalvų” Intro galerijoje, norintieji jį pamatyti galėjo tai padaryti vos kelias valandas. Tos pačios dienos vakare instaliaciją reikėjo išardyti ir atlaisvinti patalpas festivalio vakarėliui. https://www.facebook.com/photo?fbid=4558130276117&set=a.4558099115338

 Mūsų pasirodymo vakarą festivalyje, apart mūsų su Donatu, grojo Liudas Mockūnas su Jakob Riis Narcosis, Darius Čiuta su Juozu Milašiumi ir Maskvoje gyvenantis šiaulietis Ričardas Norvila – Benzo. Mūsų koncerto Šiuolaikinio meno centre klausėsi ir Merzbow, iš vakaro atvykęs į Vilnių. Po koncerto užsimezgė bičiuliški santykiai su Ričardu, psichiatru gyvenančiu Maskvoje, turinčiu didžiausią analoginių sintezatorių kolekciją Maskvoje, parodytą kino filme „Elektro Moskva“ – skirtame Rusijos elektroninei muzikai, kurie nenutrūksta iki šiolei.

  Be abejo ne mūsų vakaras buvo svarbiausias tuometinėje Jaunoje Muzikoje. Sekančią dieną toje pačioje salėje Šiuolaikinio meno centre grojo noizo gurų, japonas MERZBOW. MERZBOW paklausyti suvažiavo žmonės ne tik iš Lietuvos, bet ir iš aplinkinių šalių – Baltarusijos, Latvijos, Rusijos. Dauguma klausytojų atėjo į koncertą pasiruošę ausų kamštukus. Kai kas stebėjo koncertą su religinės ekstazės išraiškom veiduose. MERZBOW grojo iš dviejų laptopų, lėtai improvizuodamas garso, noizo spalvinėmis paletėmis.  Po koncerto įteikęs Merzbow paketą, kurį man buvo atsiuntęs ir prašęs perduoti Kouhei – kaip koloborantų man jų sąntykiai pasirodė keistoki – bet japonai gali būt keistoki žiūrint europiečio akimis, išgirdęs paprastą „Ačiū“ iš šio ramaus žmogaus, išvažiavau namo. Manau, Merzbow koncertas, buvo festivalio Jauna Muzika pikas. Po to Baltijos šalyse vairą į savo rankas perėmė Rygos festivalis Skanu Mežs, nuosekliai dirbęs  elelktroninės eksperimentinės muzikos kryptimi. 2011 metais birželio 4 dieną, Viestarsui, festivalio kuratoriui pakvietus, teko groti festivalio Skanu Mežs kavinėje ir įrašu parduotuvėje Rygoje. Nuvažiavus į Ryga, pasitikrinus garsą imituojamoje kavinės scenoje, viduryje patalpos, praleidome gerą pusdienį su Viestarsu vaikštinėdami po Rygą. Po koncerto, suplanuotą nakvynę Viestarso namuose, nesulaukus kavinėje linksmybių pabaigos, teko atšaukti ir apie 3 valandą nakties automobiliu pajudėjau link Lietuvos. Švintant buvau kaip tik šalia Kryžių kalno Lietuvoje. Sustojus ir nuėjus apsilankyti Kryžių kalne, išgirdau tiek įvairių bundančios gamtos garsų susiliejančių į tokią tobulą harmoniją, kad nieko panašaus nei prieš tai, nei po to neteko girdėti. Ore, viršum galvos, saulės tekėjimą sveikino šimtai įvairiausių rūšių, kiekvienas savo garsu – zyziančių, čirškančių vabzdžių ir begalė ulbančių, čiulbančių, krykiančių ir dar kitokius garsus skleidžiančių paukščių. Keletą  minučių praleidęs ekstazėje, kurios gal būt tikėjosi pasiekti Skriabinas rašydamas Ekstazės poemą, kelionę namo tęsiau toliau.

 2004 metų vasarą vyko ir kūrybinių dirbtuvių-seminarų RAM (sutrumpinimas reiškia Re-approaching New Media – Permąstant naująsias medijas) renginiai Rygoje birželio mėnesį ir Vilniuje rugpjūčio mėnesį. Šiuose renginiuose apsilankė daug menininkų, muzikantų, teoretikų iš viso pasaulio. Su kai kuriais iš jų teko susikti ne kartą įvairiuose renginiuose vėliau, o užmegzti ryšiai nenutrūksta iki šiolei. Susipažinau su Thor Magnusson, vedusiu SuperCollider programos workšopus, atvirojo kodo programų propoguotoju Derek Holzeriu, teoretiku amerikiečiu John Hopkinsu, latviais muzikantais Andris Indāns (Gas of Latvia) ir rusakalbiu Kirils Lomunovs, kuriuo kviestas sekančiais metais grojau microStraava festivalyje, garsiajame Rygos „Depo“ klube. Muzikantai latviai ar Latvijos rusai buvo labai palankiai, gal net pagarbiai nusiteikę lietuvių muzikantų atžvilgiu, ko nepasakyčiau apie jų pačių tarpusavio nacionalinius santykius. Kartą festivalyje Videography III: Spacetextures Riga 2008 metais su manim latvis muzikantas pradėjo kalbėti angliškai, šalia esantiems rusams replikuojant rusiškai, nereagavo, o vėliau vis tiek perėjome į rusų kalbą, savaime suprantama šia kalba bendrauti buvo kur kas lengviau. Nieko panašaus tarp Lietuvos muzikantų nebuvo – nacionalinis klausimas tiesiog neegzistavo, nedarė jokios įtakos muzikavimui.

  RAM5, Rygoje atlikau ta pačią programą, kaip ir Jaunoje Muzikoje – Early set. Po savo pasirodymo sekančią dieną išėjau nieko nesupratęs iš SuperCollider workšopo  ir pusę dienos praleidau stebint pasiruošimus Artūro Railos parodai „Roll Over Museum“, kurios atidarymas Rygos Traukinių istorijos muziejuje vyko dienos vakare. Artūras buvo vienas iš nuolatinių ankstyvųjų elektroninės eksperimentinės muzikos koncertų laikytojų ir su juo nemažai buvome diskutavę apie istorijos aktualijas Palangoje Antano Mončio dienų metu, prieš metus.

RAM5 renginio tęsinys RAM6, organizuotas Gedimino ir Nomedos Urbonų, įvyko Vilniuje rugpjūčio gale.

Buvau apgyvendintas viename kambaryje su Sirr leiblo šefu Paulo Raposo, su kuriuo nuo to laiko teko ne bendadarbiauti. 2008 metais su Paulo, Carlos Santos, Maksims Shentelevs, Gana2 – Antanu Dombrovskij ir John Grzinich, grojome renginyje „VY gyvai 7“ Vilniaus Šiuolaikinio meno centro rūsyje. 2010 metais su Paulo bendroje koloboracijoje grojome  Garso Galerijoje  – Jauna Muzika festivalyje. Tais pačiais 2010 metais jo kviestas nuskridau į Portugaliją dalyvauti tarptautiniame radio meno festivalyje Radialx 2010. O su John Grzinich, su kuriuo taip pat susipažinome  RAM6 seminaro metu, ilgesnį laiką bendravome 2016 metais lapkričio mėnesį man reziduojant jo vadovaujamoje menininkų rezidencijoje MOKS, Estijoje. Garso workshopą RAM6 vedė legendinis garso menininkas Kim Cascone https://www.facebook.com/photo?fbid=4558099155339&set=a.4558099115338 . Mano pasirodymas seminare RAM6 buvo numatytas miške šalia Vilniaus, kur visi renginio dalyviai persikėlė  paskutinę festivalio dieną. Iš miško renginį transliavo gyvai į Šiuolaikinio meno centrą. Vidurnaktį atgrojęs savo setą ir greitai susikrovęs daiktus – stacionarų kompiuterį, CRT vaizdo monitorių ir midi klaviatūrą į mašiną, nuvažiavau groti į antrą tą nakt festivalį – MĖNUO JUODARAGIS 2004, organizuojamą Ugniaus – Dangus, vykusį taip pat miškuose, šalia Kernavės.

  2004 metais spalio mėnesį teko pirmą kartą į koncertą skristi lėktuvu. Jonas Qvale, klausęs mano pasirodymo RAM5 renginyje Rygoje, pakvietė mane groti į Norvegijoje, už poliarinio rato esančiame Trondheim mieste vykstantį naujų technologijų ir elektroninio meno festivalį TRONDHEIM MATCHMAKING. Festivalį organizavo Trondheim elektroninio meno centras TEKS. Su organizatoriais suderinęs, kad pas juos bus visiškai ta pati programinė įranga kompiuteryje kaip ir pas mane – kad man nereiktų vežtis stacionaraus kompiuterio ir jie turės tokią pačią midi klaviatūrą, dėl visa ko pasiėmęs savo kompiuterio kietąjį diską, kad reikalui esant galėčiau jį naudoti Norvegijoje, dviem lėktuvų skrydžiais per Kopenhaga pasiekiau Trondheimo miestą. Festivalyje ne tik koncertavau, bet ir skaičiau pranešimą apie Lietuvos elektroninės eksperimentinės scenos padėtį. Grojau nedidelėje Blue Garden klubo salėje. Patalpoje buvo sumontuota 14 kilovatų – specialiai paklausiau garsistų – aparatūra, kurios, manau pakaktų  nedidelio stadiono įgarsinimui. Gyvas pasirodymas, sėkmingai instaliavus visas programas į jų kompiuterį praėjo puikiai ir jo dalį nufilmavo bičiulis pažystamas iš Rygos RAM5, John Hopkinsas https://www.youtube.com/watch?v=wJ2eptMTTkI

  Štai kokį atsiliepimą flashbacką apie mano pasirodymą parašė koncertą klausiusi Naujosio Zelandijos menininkė Helen Varley Jamieson:

from “A Perfect Match [2004] – Trondheim Matchmaking”
“Lithuanian Gintas K’s performance was obviously on the same sonic wavelength as the candle on my table – its flame performed a mesmerising dance in response to the pulses and modulations of sound and air (and no, I wasn’t on drugs at the time).”

   Po mano pasirodymo, man dar neatgavus oro, mane pasigriebė tatuiruota norvegė ir greitai išsivedė iš klubo norėdama man kažką ypatingo, ekskliuzyvinio parodyti. Perėję keletą tiltų – Trondhaimas buvo kažkiek panašus į Veneciją, apsiekėme kažkokį klubą. Prasiveržę pro ilga norinčiųjų patekti eilę, laiptais užkilome į antrą klubo aukštą, kur vyrų vokalinis ansamblis pritariant būgnams dainavo dainas. Visas klubas ošė kartu su dainininkais. Kad tokie dalykai galėtų „vežti“ man tuomet buvo nelabai suprantama. Ir dabar nesuprantama. Bet norvegai stačiai ėjo iš proto. Pusvalandį paklausęs ansamblio atliekamų dainų, grįžau į Blue Garden klubą. Paskutinę festivalio dieną koncertuojant norvegų festivalio headlaineriams Xploding PlastiX pradėjo kaukti pavojaus sirenos. Visi buvome išvaryti iš klubo. Bet nieko nenutiko ir po kiek laiko koncertas tęsėsi toliau.

   Trondhaime buvau pristatytas kaip menininkas iš Vilniaus, nors gyvenu Marijampolėje. Bet tai dar visai neblogai palyginti su tuo, kad dalyvaudamas Transmediale 2007 festivalyje Berlyne, figūravau kaip latvių menininkas, nors esu lietuvis. Pamačius Transmediale puslapyje klaidą ir parašius apie tai organizatoriams, jie atsiprašė ir klaidą puslapyje ištaisė, bet popieriniame festivalio kataloge taip ir likau menininkas iš Latvijos. Bet tai irgi menka klaida palyginus su tuo, kad 2017 metais lankydamasis Paryžiuje, IRCAM centre, IRCAM forumo  workšope ir turėdamas neribotą galimybę renginio metu lankytis Pompidou meno centre, besikuisdamas Pomidou filmų archyvuose aptikau, kad  Jono Meko (1922 Sėmeniškės) https://www.facebook.com/photo?fbid=10208455103279934&set=a.10208455064158956

  ir Jurgio Mačiūno (1931 Kaunas) https://www.facebook.com/photo?fbid=10208455096639768&set=a.10208455064158956

  gimimo vietos žymimos kaip USSR t.y. Tarybų Sąjunga. Tokios istorijos žinių klaidos, tokioje reprezentacinėje prestižinėje institucijoje kaip Pompidou meno centre, vargu ar pateisinamos neapsižiūrėjimu.

 Paskutinis svarbus renginys 2004 metais, buvo multimedijos ir muzikos festivalis Centras 04 vykęs Kaune  spalio 1-3 dienomis, įvairiose miesto erdvėse. Festivalis susidėjo iš konferencijos, multimedia instaliacijų, gyvų pasirodymų, vizualių statiškų darbų, skaitmeninių video darbų, spektaklių ir vaikų skaitmeninės grafikos darbų. Muzikinėje festivalio dalyje grojome mes su Donatu, readError, GYS, Donis + Driezhas, PB8, fusedMARc, Mikkola, Lumotree, Audio_z, McKaras, IJO, Silvermoon, Rut Rut, Overtone ir kt.

   Tuo metu gyviems koncertams, kuriuose dažnai skambėdavo mano, iš mėgstamų  grynųjų dažnių – 10000 kHz,100 Hz, 80 Hz, 1000 Hz, white noise, brown noise, susikurti ritmai ir kuriuose buvo galima įžvelgti Pan Sonic ar Raster Noton leiblo įtakų, naudojau Reason programą. Reason softą valddžiau pele, midi kontroleriu, bei midi klaviatūra. Bet namuose repetuoti, groti naudojau ir visai kitokio pobūdžio programą –  Audiomulch. Šia programa buvo galima kurti, eksperimentuoti daugiau elektroakustine kryptimi, kuri mane taip pat domino. 2004 metais pamačius kvietimą dalyvauti antrajame ir vieninteliame tokio pobūdžio Ispanijoje tuo metu, tarptautiniame elektroakustinių miniatiūrų konkurse Confluencias, nusiunčiau į jį kūrinį 9Dub, sukurtą jau Audiomulch programa. Konkursą Confluencias organizavo Ispanijos elektroakustinės muzikos kompozitoriaus Eduardo Polonio. 37 % darbų konkursui buvo atsiųsti emailais, kita dalis įrašyti į CDR kompaktus mp3 formatu. 9Dub kūrinys, praėjęs 161 iš 39 skirtingų šalių atsiųstų kūrinių atranką, konkurso komisijos buvo atrinktas tarp 13 festivalio finalistų. Finalistų darbai buvo išleisti CD plokštelėje Various ‎– 2° Concurso Internacional de Miniaturas https://www.discogs.com/Various-2-Concurso-Internacional-de-Miniaturas-Electroacústicas-2nd-Electroacoustic-Miniatures-Inte/release/7725715. Man tai buvo nemenkas laimėjimas.

  Tais pačiais metais šis kūrinys dalyvavo ir Sidnėjaus Operos rūmuose vykusioje septintoje kasmetinėje skaitmeninio meno parodoje d>Art.04. Parodos dalį skirtą garso menui, pavadinimu d>Art.04 Sound, kuravo garso menininkas Gail Priest. Jis atrinkto 10 garso meno darbų, reprezentuojančių svarbiausias tuometines garso eksperimentavimo kryptis. d>Art.04 Sound galima buvo klausytis sėdint baltai švytinčiuose foteliuose, melsvai iliuminuotoje aplinkoje, Sidnėjaus Operos rūmų parodų salėje. Keith Gallasch, parodos recenzentas Realtime  žurnale  taip rašė apie 9Dub sukeltą įspūdį „Lithuanian Gintas Kraptavicius’ titled#9dub seems one of those pure sinewave experiences that for all its apparent abstraction hits like a 100%alcohol Vodka-chaser. In fact it’s not all distillation: there’s a lot going on as high bright sounds blip and glide up yielding increasing musicality.“ http://www.realtimearts.net/article/issue62/7545.

   2000 metų pirmoje pusėje tarp daugelio parodų ir festivalių, kuriuose dalyvavo mano kūriniai, buvo ir Brazilijos tarptautinis elektroninio meno festivalis  FILE ir tarptautinis meno ir technologijų festivalis 404 Argentinoje. Tuo metu šie, pirmieji tokio pobūdžio festivaliai Pietų Amerikoje, žengė pirmuosius žingsnius. Tuo metu ir mūsiškiai festivaliai – Centras, Garso Zona, Enter – suorganizavo pirmuosius renginiu. Centras ir Garso Zona, privačių iniciatyvų renginiai, puikiai debiutavę, su tam tikrais trukčiojimais išgyveno daugiau mažiau dešimtį metų. Enter festivalis, daugiau skirtas vietinei publikai, organizuojamas Šiaulių dailės galerijos gyvuoja iki šiolei. Pietų Amerikos festivaliai, nors daromi irgi su pertraukomis, tapo žinomi, turintys vardą tarptautinėje menininkų bendruomenėje, solidūs festivaliai. Kodėl taip nutiko galima tik spėlioti. Apie Pietų Amerikoje vykstančius festivalius sužinojau iš kvietimų dalyvauti atrankoje – jie iš pat pradžių buvo orientuoti į tarptautinę bendruomene. Lietuvoje kvietimų dalyvauti – call for submission, siūsti savo darbus festivalio atrankai – praktika iki šiolei retai naudojamasi. Gal todėl Lietuvos festivaliai, kad buvo daugiau orientuoti į vietinę sceną, kas tikrai sveikintina 2000 – 2010 metais, laikui bėgant vis tik išsisėmė. Virimas savose sultyse menui tarpti niekuomet nebuvo pati palankiausia terpė.

   2000 metų pradžioje dauguma mano išleistų solinių albumų ir kūrinių rinkiniuose buvo publikuoti CDR formatu. Bet vienas 9 minučių remiksas, pavadinimu Your Ich Is Much More Bigger Than You Think, rinkinyje Cloe Lock ‎– Busted By The Most Loved One EP buvo publikuotas vilinėje plokštelėje https://www.discogs.com/Cloe-Lock-Busted-By-The-Most-Loved-One-EP/master/717101. Vinilams tuo metu dar nebuvo atėjęs laikas, jie buvo nevertinami taip kaip dabar. 2004 metais, rinkinys Cloe Lock ‎– Busted By The Most Loved One, papildžius jį naujais kūriniais, buvo išleistas mano ankstyvųjų albumų leidėjo Burkhard Kerlin, Vokietijos, leidybinėje firmoje Retinascan, daug populiaresniu tuomet, CDR formatu https://www.discogs.com/Cloe-Lock-Removed-By-People/release/658581.

   Tikri CD leidimai, ne CDR tuo metu buvo labai vertinami. Nuo 2006 metų mano kūrybą CD formatu pradėjo publikuoti Portugalijos leidybinė firma Cronica Elektronica. Su jais artimi ryšiai nenutrūksta iki šiolei.

   Tuo metu, kai kurie kūriniai buvo įtraukti į rinkinius man apie tai net nežinant. Pvz. apie šio, 2002 metais išleisto Underwood Audio leiblo, puikaus 4CD rinkinio UA2  https://www.discogs.com/Various-UA2/release/12418883 egzistavimą sužinojau tik iš Richard Crow, 2014 metais, mūsų bendro koncerto metu Londone. Apie kai kurių kitų kūrinių itraukimą į rinkinius sužinojau tik discogs pagalba praėjus daugeliui metų.

2005 metais, man svarbiausias įvykis tapo mano  kūrinio Early Set  įtraukimas į tarptautino medijų meno – tuo metu jis taip vadinosi – festivalio Transmediale, vykstančio Berlyne, programą. https://pastwebsites.transmediale.de/05/page/detail/detail.0.projects.309.2.html. Kiek man žinoma, tapau pirmuoju lietuviu dalyvavusiu šioje didžiausioje skaitmeninio meno parodoje ir festivalyje pasaulyje. Transmediale simpoziumą sudarė begalės parodų išsimėčiusių visame Berlyne, workshopų, mokslinių pranešimų, performansų ir koncertų. Gavęs kultūros atašė Vokietijoje paramą, išvykau į festivalį. Festivalio  tema, pavadinimas 2005 metais buvo Basics. Kūrinys Early Set https://www.facebook.com/photo?fbid=4558111355644&set=a.4558099115338, https://www.facebook.com/media/set/?vanity=Gintask&set=a.10218227726349403

  trunkantis 27 minutes buvo instaliuotas į klausymo stotis festivalio pagrindinėje parodų erdvėje – milžiniškame ir įspūdingame Pasaulio Kultūros Centre, kažkiek primenančiame mūsiškius Sporto rūmus Vilniuje. Šioje parodos dalyje – klausymo stotyse – visas dėmesys buvo  skirtas vienintelei percepcijos / suvokimo formai – klausymui. Kiti menininkai eksponuoti šalia manęs buvo Joe Colley, Ivan Pavlov, Richard Chartier ir Janek Schaefer. O vienoje, jau Club Transmediale klausymo stotyje sukosi rinkinys su Zavoloka, Jacob Kirkegaard, Maja Ratkje, Edwin van der Heide, Pure, Thor Magnusson, Benzo darbais. Tuo metu Transmediale ir Club Tranmediale vyko kartu ir buvo vienas renginys.

  Nuvykusį festivalį, nustebino sausakimšos parodų salės ir šeimos su vaikais atėjusios aplankyti parodos. Tuo metu šiuolaikinio meno parodose matyti tėvus su vaikais atėjusius tiesiog gerai praleisti savaitgalį man buvo neįprasta.

  Šio simpoziumo metu buvo paprašyta garso menininku dalyvaujančiu Transmediale ir Club Transmediale festivalyje padaryti po vieną mobilaus telefono – skambutį – ringtoną, kuris būtų įtrauktas į SONIC( )BJECT projektą ir būtų pasiekiamas ir naudojamas platesnei auditorijai ir festivalio metu ir pasibaigus festivaliui. SONIC( )BJECT dalyvavo mano, Richard Chartier, Janek Schaefer, Yannis Kyriakides, Joe Colley, Pure, Edwin van der Heide, Mauricio Takara, Pixel, Thor Magnusson ir Jacob Kirkegaard sukurti ringtonai. https://web.archive.org/web/20051222140546/http:/www.sonicobject.com/tm.05/.  Aš šiam projektui padariau 10 ringtonų kuriuos ir dabar galima paklausyti, parsisiusti ir naudoti https://gintask.bandcamp.com/album/ringtones. Kūrinys Early Set, dalyvavęs Transmediale 05 parodoje Berlyne, 2006 metais buvo publikuotas Cronikos dvigubame CD albume Lengvai / 60 x 1 Minute Audio Colours Of 2kHz Sound https://cronica.bandcamp.com/album/lengvai-60-x-one-minute-audio-colours-of-2khz-sound

   Tuometinį Lietuvos elektroninės eksperimentinės bendruomenės bičiuliavimosi intensyvumą gali iliustruotas faktas, kad Antanas Jasenka 2005 metų gruodžio 21 dieną, savo 40 metį paminėjo viešu koncertu “Antanas Jasenka ir draugai”, ARTima galerijoje Vilniuje. Antano gimtadienyje grojau aš, varpininkas Raimundas Eimontas – rašau taip kaip šis renginys buvo pristatytas viešai -, Antanas Kučinskas, ATRAC, architektai – Orlandas Narušis, Darius Čiūta, Tomas Grunskis (ad_OS), performansą parodė Sandra Jančaitė. Menininkas Džiugas Katinas pristatė vizualinę Antano Jasenkos elektroninės muzikos video interpretaciją, papildytą poetų Algimanto Lyvos bei Roberto Kundroto tekstais. 

  Apie Antana sklandė tokie, nepatvirtinti anekdotai: kviečia Antaną pagroti ir sako „kokia tavo kaina už koncertą“, Antanas – 2000 litų, organizatorius – duodam 20 litų, Antanas – ok, tinka. Viename bendrame koncerte Kauno Žilinsko galerijoje,  Antanas paklausė kaip aš grosiu. Atsakiau, kad tiesiog paleisiu padarytą koncertui mixą. T.y. tą kart grojau negyvai. Aaa, supratingai palingavo galva Antanas ir atsakė – aš tai gyvai. Tas „gyvai“ reiškė paleidus pasiruoštą medžiagą koncertui, pasukioti mikserio ekvalaizerio ratukus pasirodymu metu. Vaizdas žiūrovui gal buvo ir kiek kitoks, nei matyti tik tiesiog sėdintį atlikėją scenoje, bet iš esmės tai buvo tas pats negyvas grojimas. Tuo metu gyvai retai kas grodavo kompiuteriu. Dažnai koncertuose buvo rašoma live, bet realiai būdavo tiesiog miksuojami kūriniai arba paleidžiamas jau sumiksuotas garso takelis. Ir tai nebuvo vien būdinga lietuviams, taip grojo dauguma. Kiek teko matyti pasirodymų – Alva Noto, Ryoji Ikeda, Richard Chartier, Signal – geriausiu atveju buvo gyvai miksuojami kūriniai. Dažnai tiesiog paspaudžiama „play“ ir tuo ir baigiasi gyvas grojimas. Be abejo visai kas kita buvo tarkim Pan Sonic ar Miko Vainio koncertai. Juose buvo grojama gyvai, savadarbiais ir gamykliniais instrumentais, pvz. sempleriais. Kai Carsten Nikolai paklausiau po jo pasirodymo Jaunoje Muzikoje 2005, kokia kompiuterine programa jis groja – ko nuolat ir manęs po koncertų klausinėja – atsakė Sony ACID. Ši daugiakanalė programa neskirta groti gyvai. Atėjus į koncertą, kuris buvo anonsuojamas kaip gyvas grojimas, dažnai būdavo neaišku ką gausi – ar bus tik paspaustas mygtukas „play“ ar bus tikrai gyvas grojimas? Trūkstant performatyvumo pirmuose kompiuterinės muzikos koncertuose padėdavo vizualika. Vėliau vizualikos net imta šiek tiek vengti, neva ji trukdo klausyti muzikos. Kilo įvairių klausimų. Ko ateina klausytojas į koncertą – ar koncerto klausyti ar žiūrėti? Dauguma šių klausimų kabo ore iki šiolei. Dalinį atsakymą į gyvo, negyvo grojimo klausimą, gavau 2018 metais apsilankęs kompiuterinės muzikos tarptautinėje konferencijoje (ICMC) Degu mieste, Pietų Korėjoje. Koncertai buvo sudaryti iš gyvų pasirodymų ir iš iš anksto įrašytų kūrinių. Prie iš anksto įrašytų kūrinių būdavo prierašas „fixed media“ ir jo atlikimo metu autoriai arba sėdėdavo salėje tarp žiūrovų arba prie pulto skaidydavo kūrinio takelius į daugiakanalę salės garso sistemą. Fiksuotos medijos kūriniai nepraranda savo vertės vien dėl to, kad jie iš anksto įrašyti. Kai kurių kūrinių, jei jie sukurti koliažo principu – kas dažniausia ir vyrauja elektroakustinėje muzikoje, gyvai atlikti tiesiog neįmanoma, o koncerto metu juos vienaip ar kitaip parodyti reikia.  Galima kūrinį išskaidyti daugiakanale programa koncerto metu, jei jis parašytas daugiakanalei garso sistemai. Ir tai tampa dalinai gyvu atlikimu. Bet galima tiesiog klausytis savo kūrinio tarp žiūrovų, jei kūrinys sukurtas tik dviem stereo kanalam ir kompozitorius nieko nenori keisti koncerto metu. 20 amžiaus viduryje elektroakustinė muzika atsirado kaip kino filmas ausims, montuojama – panašiai kaip kino filmas – iš atkarpų, kuriama koliažo principu, neskirta gyvam grojimui. Gyvus elektroninės muzikos pasirodymus galima prilyginti teatro spektakliui, kai veiksmas scenoje vyksta realiu laiku. Akusmatinės muzikos koncertai tampa panašūs į kino filmus žiūrimus kino teatro salėse, sumontuotus iš anksto. Aš daugiausia grodavau gyvai. Toks mano tikslas buvo prieš pradedant mokintis groti kompiuteriu. Išgyventi gyvo grojimo energiją scenoje. Gyvam grojimui reikalingos atitinkamos programos. Ta kryptimi dirbau ir dirbu iki šiolei.

  2005 metų rudenį populiariame Vault klube, Subačiaus gatvėje, Vilniuje, įvyko renginys, kuriame grojome dauguma tuometinės elektroninės eksperimentinė scenos veikėjų. Vault klubas, taip pat kaip ir Virpesys, buvo įrengtas bunkeryje t.y. slėptuvėje, tik kelis kartus didesnėje. Renginį organizavo Denisas ir koncertui buvo sukurtas puikus flaeris, kuriame pozavo Saga iš savo buto Londone  https://www.facebook.com/photo?fbid=4558130236116&set=a.4558099115338

Grojau aš, r_s, Antanas, Tautvydas, Raimundas, Artūras ir pats Denisas. Kiek Denisą bandžiau įtikint, kad renginį būtina reklamuoti, Denisas liko neperkalbamas – neverta veltui švaistyti pinigų ir laiko – mes ir taip pakankamai visiems žinomi, esame beveik kaip ir žvaigždės. Tai buvo dalinai tiesa. Panašia + – sudėtimi, daugelį  metų, 2000 pirmame dešimtmetyje, grojome daugumoje koncertų, festivalių Lietuvoje ir tam tikruose sluoksniuose buvome tikrai žinomi. Į renginį Vault klube, apart mūsų, muzikantų, susirinko 3 žmonės. Antano pakviestas video menininkas Džiugas Katinas ir dvi panelės. Deniso paklausus, ką daryti, ar verta groti ? Denisas nesuabejojo – taip. Septyni muzikantai koncertavome Vault klubo komandai, dviem panelėm ir  Džiugui, nuo vidurio koncerto snaudžiančiam salės viduryje.

   Šis video nufilmuotas tame pačiame Vault klube, mėnesiu anksčiau, Error renginyje https://www.youtube.com/watch?v=9DBaMCKJU4A. Mano pasirodymą užfiksavo Vadimas, grupės Betoniniai Triušiai muzikantas, slaptas eksperimentinės muzikos šamanas ir begalinių idėjų generatorius. Kartą jis ėmė interviu iš manęs. Per 10 minučių skype trukusio pokalbio, teištariau viso labo keletą žodžių.

   Mano muziką leido daugiausia užsienio leidybinės firmos. Po Surfaces leible 2003 metais pasirodžiusio albumo Without Out, Lietuvos Muzikos Informacijos Centras tik 2015 metais išleido CD Message in a Bottle. Visa kita muzika buvo išleista ne Lietuvoje. Savo kūryba, veikla orientavausi ne į Lietuvos, bet į tarptautinį klausytoją. Pažinojau daug muzikantų, bendravau su daugeliu žmonių gal todėl į mane nuolat kreipdavosi įvairiausi garso menininkai iš kitų šalių prašydami suorganizuoti jiems koncertų Lietuvoje. Aš atsakydavau, kad koncertų nerengiu ir duodavau jiems Lietuvoje užsiimančių šia veikla žmonių, klubų, festivalių kontaktus.  Žmonių, užsiimančių koncertų organizavimu, nebuvo daug, o ir tie patys ne visuomet buvo suinteresuoti vargti dėl kokio tai užsieniečio organizuojant jam pasirodymą. Dažnai koncertai taip ir neįvykdavo. Bet kartais kaip pvz. Francisco Lopez, Michael Gendreau ir Jeff Surak (Violet) atveju – koncertas Žilinsko galerijoje, 2005 metais Kaune, užsieniečių norai realizuodavosi.

  Lietuvos elektroninės muzikos scena tuomet traukė ne tik užsienio menininkų, bet ir muzikos kritikų, žurnalistų dėmesį. Į mane kelis kartus kreipėsi prašydami susitikti ir papasakoti apie Lietuvos muzikos sceną žurnalistai iš Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos. Važiuodavau susitikti su jais į Vilnių, Kauną. Praleisdavome po kelias valandas bekalbėdami apie Lietuvos sceną kavinėse, viešbučiuose. Tikėjausi, kad jie kažkaip gali padėti skleisti žinią apie tuo metu energingą Lietuvos sceną už šalies ribų. Po kelių susitikimų pamačiau, kad jiems nelabai rūpėjo eksperimentinės ir elektroninės muzikos situacija Lietuvoje. Kai kurie atvažiuodavo su išankstinėmis nuomonėmis ir bandydavo išgirsti iš manęs pritarimą savo nuomonei. Pvz. Vokietijos  kritikas  bandė mane įtikinti, kad Lietuva yra audiovizualinės poezijos šalis, nes jam tai labai gražiai skambėjo ir tiko tyrimo antraštei. Su šiuo teiginiu niekaip negalėjau sutikti. Pasakiau, kad jis stipriai klysta. Daugiau jis į mane nesikreipė – ieškojo pritarimo tarp kitų muzikantų. Dalis žurnalistų atvažiuodavo į Lietuvą gal todėl, kad buvo gavę finansavimą iš fondų, populiariajai tuo metu – Eastern Europe temai. Ką tik buvome įstoję į Europos Sąjungą. Jų domėjimasis Lietuvos scena buvo paviršutinis. Paskutį kartą su viena tokia Vienos žurnaliste, „besidominčia“ Lietuvos tema, susitikau Minske, 2009 metais, festivalio In Touch metu. Kai mums, kelintą kartą bekalbant apie vieną Lietuvos scenai nusipelniusį žmogų, ji kaip argumentą paminėjo, kad per paskutinį jų susitikimą jis smirdėjo prakaitu – ir supratingai žiūrėjo į mane išplėtusi akis, laukdama pritarimo – aš likau be žado. To tiesiog jau buvo per daug – pagal jusles spręsti apie vieno ar kito menininko svarbą scenai.

  Festivalis Garso Zona 2006 metais išsiplėtė ir vyko 3 dienas dviejuose miestuose – Kaune ir Vilniuje https://web.archive.org/web/20060822210345/http://www.smic.lt/gz/ . Vilniuje, Intro galerijoje, festivalis buvo sudubliuotas su BALTICOCO muzikos festivaliu / medijų laboratorija. BALTICOCO renginys susidėjo iš koncertų ir workšopų, kuriuos vedė garsių anglijos – Warp, Ninja Tune ir prancūzijos – Bip Hop leiblų atstovai. Kaune, kovo mėnesį 10 -11 dienomis Garso Zonoje M.Žilinsko dailės galerijoje grojo GyS, Orlandas Narušis , Bumštein & Dombrovsky, Gas of Latvia, Audio_z, PB8, Atrac, Skardas, Andrey Kiritchenko. Prieš pat latvių Gas of Latvia pasirodymą sugedo Andris Indāns kompiuterio kietasis diskas. Ekspromtu jiems teko keisti koncerto programą. Į festivalį negalėjusio atvažiuoti ukrainiečio Andrey Kiritchenko live setą pakeitė festivalyje skambėjęs fixed media kūrinys, jo sukurtas ir atsiūstas specialiai festivaliui.

  Vilniuje, Intro klube, kovo 19 dieną grojome aš, Chris Clark, Animals on Wheels, Janek Schaefer, Tomas Dobrovolskis, PB8, Headandshoulders, Antanas Jasenka, Darius Čiuta ir jau  Tautvydo – Garso Zonos kviestas drones, konkrečiosios muzikos įžymybė ir muzikos kritikas olandas Frans de Waard. Mano pasirodymo metu, kaip įprastai, vizualiką gyvai kūrė Donatas https://youtu.be/9Y-tzWGN2XA. Kaip jau minėjau, Warp leiblo atstovai susižavėjo Donato kūryba ir ėjo kalbos, kad norėjo jį pasikviesti į Angliją koncertams.

  Šioje Garso Zonoje pirmą kartą, po daugelio metų, bendravome su Tallat Kelpšos laikų kursioku Tomu Dobrovolskiu. Buvo malonu jį išvysti koncertuojant eksperimentinės muzikos renginyje, pasikeitėme turimais kompaktais ir jis papasakojo apie savo sukurtą instrumentą – Varinį Gaublį. Po šio koncerto bendravimą tęsėme emailais. Keletą kartų susitikome Marijampolėje, jo muzikinė karjera klostėsi puikiai, kol netikėtai 2014 prieš Kalėdas gatvėje, šalia „Vingrių 17“ baro, buvo žiauriai sumuštas ir po poros savaičių praleistų komoje jo gyvenimas nutrūko. Čia trumpa, nostalgiška ištrauka iš mano nufilmuotos medžiagos, 1988 metais Tallat Kelpšos pučiamųjų orkestrui grįžtant iš Rytų Vokietijos, sėdint  suTomu nukorus kojas traukinio tambūre https://www.facebook.com/Gintask/videos/10203551758939390

 2006 metasi birželio 29 dieną Paryžiuje, garsiajame Les Instants Chavirés klube, kūrybinės organizacijos Infamous ir Kokeko suorganizavo vienos dienos festivalį Mystères de l’Est III, pays Baltes, pristatantį Baltijos šalių eksperimentinės elektroninės muzikos sceną.  https://web.archive.org/web/20081007020543/http://www.kokeko.net/prog_29_06_06.htm. Į šį renginį mane pakvietė atstovauti Lietuvai, iš Latvijos atskrido Sound Meccano (Rostislav Rekuta), kitas latvis Error (Aldis Ozols) tuo metu gyveno Paryžiuje ir jam skristi niekur nereikėjo, o estus, video medžiaga – atstovavo Kiwa. Su Rostislavu buvome apgyvendinti renginio organizatorės japonės Satoko Fujimoto ir garso menininko prancūzo Eric Cordier nedideliame kambaryje Paryžiuje. Satoko, apart renginių organizavimo, turėjo įkūrusi leiblą Kokeko, kuriame leido ir mūsų bendro pažįstamo Kouhey Matsunaga albumus. Renginio plakatui buvo pasirinktas mano piešinys, pavadinimu Atomik, pieštas būnant 8 metų https://www.facebook.com/photo?fbid=10217170712484717&set=a.4558099115338. Mano vaikystės vaikystės piešiniai nuo 2003 metų buvo eksponuojami internetinėje galerijoje Papaink, skirtoje vaikų menui https://web.archive.org/web/20041207033030/http://www.papaink.org/gallery/home/artist/display/189.html . Šie piešiniai labai patiko Kouhei ir jis vis žadėjo padaryti mano vaikystės piešinių parodą.

   Į festivalį de l’Est III, pays Baltes, Les Instants Chavirés klube susirinko keliasdešimt žmonių. Visi apgailestavo, kad didelę dalį publikos nusiurbė drone korifėjus Phill Niblock, ta patį vakarą koncertavęs kitoje Paryžiaus lokacijoje. Koncertas klube  prasidėjo su techniniais nesklandumais. Grojau pirmas ir aparatūra gerai skambėti pradėjo tik praėjus keliolikai minučių po mano pasirodymo pradžios. Po koncerto garsistas atsiprašė, bet kartelis, dėl ne visai pavykusio pasirodymo, liko.

  Kitą dieną su Rostislavu greituoju traukiniu nuvažiavome iš Paryžiaus į Strasburą koncertuoti Musée d’art moderne et contemporain – Strasburo šiuolaikinio meno muziejuje https://web.archive.org/web/20060430105111/http://www.musees-strasbourg.org/F/auditorium/audi_concer.html. Koncertavome muziejaus salėje ir šį kartą skambesys buvo puikus, sterilus kaip ir pridera Šiuolaikinio meno muziejui. Po koncerto muziejaus direktorius mus nusivedė pavakarieniauti į restoraną. Įveikti pusžalius, sunkai pasiduodančius dantų sąkandžiams, su krauju pateiktus steikus nebuvo lengva. Pro atvirus restorano langus girdėjosi sirgalių riksmams – grūmėsi Vokietijos ir Argentinos futbolo komandos pasaulio taurės rungtynėse. Įdomumo dėlei. Teko groti trejuose šiuolaikinio meno centruose – Vilniuje, Varšuvoje ir Strazbure. Strazbure su centro direktoriumi vakarieniavome. Varšuvoje tik nuvykus koncertuoti, buvau iškart supažindintas su direktoriumi ir jis maloniai papasakojo apie centro veiklą ir aprodė patalpas. Nors Vilniaus šiuolaikinio meno centre teko groti ne kartą, bet su centro direktoriumi nesu bendravęs.

 Grįžus iš Prancūzijos Armantas pakvietė į groti į festivalį Kaune, klube Potiomkinas. Klubas buvo įsikūręs kelių aukštų apleistame pastate, buvusioje Kauno mėsinėje, Aleksoto rajone. Festivalis įvyko rugpjūčio mėnesį ir jame atlikau apart Paryžiaus seto, pavadinimu „Paryžius“, specialiai festivaliui sukurtą programą pavadinimu Mėsinė https://gintask.bandcamp.com/album/works-2006-2008

  Armantas organizavo daug renginių Lietuvoje. Vienas iš jų buvo, daug vilčių teikusio klubo INSAIT atidarymas, 2010 metų rugpjūčio mėnesį Kaune. Į klubo atidarymą prigužėjo daug žmonių. Šiame renginyje  vienintelį kartą atlikau, tiksliau paspaudžiau „play“ scenoje, iš anksto suimprovizuotus gitarinio noizo kūrinius https://www.youtube.com/watch?v=o9iB8Uyh_rw https://www.youtube.com/watch?v=2mzwbZZpuxQ, kuriuos vėliau išleidau albume pavadinimu Love is Love https://gintask.bandcamp.com/album/love-is-love-2015. Klubo atidaryme grojo dar  OORCHACH, SALA, POGROM, BODY CARGO, audio_z, PICHISMO, GANZER MASCHINE, TOBIAS FAAR, TIESE, AHC, TERRALIENUS.

  Antrą kartą klube INSAIT grojau renginyje Garso Menas tais pačiais 2010 metais https://www.facebook.com/photo?fbid=10217945315129299&set=a.4558099115338 . Koncerte tą vakarą kartu grojo graikas Iljos ir olandų duetas „Ezdanitoff“ – Frans de Waard ir Wouter Jaspers. Mano pasirodymo fragmentą, skambėjusį visai kitoje stilistikoje nei per klubo atidarymą, užfiksavo Glebas https://www.youtube.com/watch?v=m2l5eZl1f7o. Po koncerto Fransas, žinantis mano ankstesnę kūrybą, pastebėjo, kad mano kūryba pakito. Taip, atsakiau – ritmai tik tak tik tak manęs jau nebedomina. Fransas į tai nieko netasakė. Fransas taip pat buvo ir Goem grupės narys, kurie grojo a la Pan Sonic muziką. Mano atsakymas reiškė, kad Pan Sonic ar Raster Noton muzika manęs daugiau nebedomina. Nors mano gyvosios elektronikos pasirodymus buvo matęs pora kartų, Fransas, po šio mūsų susitikimo mano albumų recenzijose dažnai abejodavo ar aš groju gyvai, ar aplamai galima gyvai groti kompiuteriu, bandydavo spelioti kaip aš naudoju semplus (nors jų praktiškai nenaudoju) ir pan. Aš tuo tarpu pradėjau abejoti jo kaip kritiko kompetencijomis. O klubas INSAIT neužilgo užsidarė.

2006 metais įvyko, paskelbtas penktasis kaip paskutinis, bet vis tik nepaskutinis, Kauno multimedia meno ir muzikos festivalis Centras6. Festivalis įvyko lapkričio 24-26 dienomis Kauno valstybiniame dramos teatre. Festivalyje pasirodėme mes su Donatu, DONIS, FUSEDMARC, PB8, Titas PETRIKIS + Ąžuolas PAULAUSKAS, FEW NOLDER, MENELOS TOMASIDES, MANTAS T. + GVIDAS B., RÜT RÜT, VODKA JUGEND, AROMATHERAPIA ir kt. https://web.archive.org/web/20061231224235/http://www.smic.lt/centras6/

 2006 metų gale, plačiai skaitomame Bernardinų internetiniame puslapyje, pasirodė Mindaugo Peleckio interviu su manimi. https://web.archive.org/web/20070926222016/http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/55481

Interviu pavadinimas skelbė – Gintas K: „Kompiuteris tampa folkloriniu instrumentu“. Kalbėjomės su Mindaugu apie elektroninės eksperimentinės muzikos aktualijas Lietuvoje ir pasaulyje. Lietuviškoje internetinėje spaudoje tai buvo pirmasis interviu su manimi. Viešas kalbėjimas, populiariame dienraštyje, apie seniai muzikos pasaulyje esančias kryptis – konkrečiąją, akusmatinę, garso meno muziką, kurias kai kas Lietuvoje tuo metu dar vis laikė ne muzika, o triukšmu ar kitokia nebrendyų išraiška buvo svarbus ne tik man, bet ir prisidėjo prie viešosios nuomonės formavimo apie elektroninę muziką tarp įvairiausių sluoksnių žmonių.

 Mindaugas buvo ne tik žurnalistas, bet ir rašytojas, bei poetas. Su juo buvo numatytas mūsų pasirodymas „Septyni tiltai pasaulio centre“ tarptautiniame audiovizualinės poezijos festivalyje Tarp, vykusiame 2007 metų spalio mėnesį Vilniuje, psichikos sveikatos centre, adresu Vasaros g. 5. Mindaugas turėjo skaityti poeziją iš savo knygos „Septyni tiltai pasaulio centre“. Aš tuo tarpu gyvai, gaudamas audio signalą iš skaitovo, turėjau kurti garsinę erdvę. Mindaugui pasijutus blogai festivalio metu, ekspromtu paprašiau poeziją paskaityti festivalyje apsilankiusio Roberto Kundroto. Robertas sutiko. Kaip vėliau sakė – įgyvendino seniai brendusį planą – padaryti su manimi koloboraciją. Antanas Dombrovksis padarė kokybišką koncerto įrašą. Sekančiais metais, Jeff‘ui – Zeromoon, susižavėjus įrašu, šis darbas buvo publikuotas Zeromoon leibelyje https://gintask.bandcamp.com/album/robertas-kundrotas-gintas-k-septyni-tiltai-pasaulio-centre-zeromoon-2008 . Video ištrauką mūsų su Robertu pasirodymo, galima pamatyti ir dabar https://youtu.be/6UcB0r0G5sA.

 Poezijos ir muzikos projektą „Septyni tiltai pasaulio centre“ sekančiais metais pasiūlau Elektroninės literatūros Europoje poezijos seminarui Bergene. Šį kartą poeziją skaityti paprašiau Raimundą Eimontą. 2008 metais rugsėjo mėnesį, kiek parepetavę, su Raimundu rezultatą pristatėme Bergene. Poetai beklausantys mūsų pasirodymo kai kurie kimšosi ausis, o kai kurie konstatavo – taip gimė spalio revoliucija!  https://www.flickr.com/photos/scottrettberg/2862284518/. Projektui „Septyni tiltai pasaulio centre“ naudojau Audiomulch programą. Koncerto metu ėmiau garso šaltinį iš skaitovo ir manipuliavau šiuo garsu, įpindamas į bendrą elektroninį skambesį. Su Audiomulch taip pat gyvai įrašyti šie muzikos albumai https://gintask.bandcamp.com/album/ffff-unpublished-album-2005 https://gintask.bandcamp.com/album/elementary-particles-retina-scan-2007. 2008 metais Reason programą – kuria grojau nuo pat 2001 metų, eksplotuodamas ritminę grynųjų dažnių a la Raster Noton, Pan Sonic estetiką, nustojau naudoti galutinai.

   Praejus metams po dalyvavimo Transmediale 2005 metais parodoje su kūriniu „Early Set“, 2007 metais – albumas „13 tracks” vėl buvo įtrauktas į Transmediale 07 parodos Berlyne programą. Šį kartą festivalis vyko Meno Akademijoje ir buvo pervardytas iš  tarptautinio medijų meno festivalio – festivalio diskusijų metu paaiškėjo, kad tai labai neaiški sąvoka – į meno ir skaitmeninės kultūros festivalį. Club Transmediale vyko kaip įprasta Maria am Ostbahnhof klube. Darbas „13 tracks“ https://gintask.bandcamp.com/album/13-tracks-percepts-2007, parodoje buvo instaliuotas kaip klausymo stotis, erdvėje skirtoje koncentruotam klausymui https://archive.transmediale.de/content/13-tracks

https://web.archive.org/web/20070226222018/http://www.transmediale.de/site/lounge.html https://web.archive.org/web/20070928075758/http://www.transmediale.de/site/persons+M54a3c64f7aa.html . Nuvažiavus į festivalį, savaime suprantama, visų pirma puoliau klausyti savo darbo. Mano dideliam nustebimui visi “13 tracks” garso takeliai buvo tiek išgarsinti, suspausti naudojant garso limterį arba kompresorių, kad garsas skambėjo iškraipytas, su distoršeno efektu. Nuėjau pas organizatorius, paaiškinau situaciją ir padaviau kokybišką „13 tracks“ įrašą CDR kompaktiniam diske, kurį dėl visa ko buvau pasiėmęs kartu. Kitą dieną garsas klausymo stotyje skambėjo toks koks ir turėjo būti –  geras, orginalus.

 Labai panaši situacija buvo iškilusi ir tarptautiniame elektroninio meno simpoziume ISEA 2015 metais Vankuveryje, Kanadoje. Beklausant audio darbų eksponuojamų Immersive Sound (įtraukiančio garso) kambaryje ir niekaip neišgirstant savojo, paaiškėjo kad sukasi tik keli besikartojantys darbai, praleidžiant daugumą menininkų darbų. Susisiekiau su organizatoriais ir sekančia dieną skambėjo jau visi anonsuoti festivalio programoje garso meno darbai https://isea2015.sched.com/event/3h1X https://youtu.be/k2I9cUqy12U.

  Į Transmediale renginį suvažiuodavo žmonės iš visų pasaulio kraštų. Fetsivalis buvo menininkų susibūrimo vieta. Transmediale 07 festivalio metu susitikau su senais pažystamais portugalu Paulo Raposo ir  amerikiečiais, gyvenančiais europoje – John Grzinich ir Derek Holzeriu. Taip pas susitikau ir su anglu Tim Lambert. Netgi atsiėmiau iš jo honorarą – 200 svarų – už garso meno kūrinį kūrinio – podcasto Elementary Particles sukūrimą. Podcastą užsakė Anglijos SoundNetwork ir Folly meno organizacijos https://gintask.bandcamp.com/album/elementary-particles-retina-scan-2007.

Festivalio metu Berlyne galerijoje RAUM [ ][ ][ ]  buvo organizuota lietuvių menininkų paroda „east site. [chaos][sound] from lithuania“. Su galerijos savininku Mindaugu Gapsevičiumi, buvau pažystamas nuo 1999 metų, kai jis vienoje iš pirmųjų Lietuvoje medijų menui skirtoje svetainėje http://www.o-o.lt/action/jutempus/, patalpinto mano konceptualius veiksmus https://web.archive.org/web/20010514232821/http://www.o-o.lt/action/jutempus/. Galerijoje RAUM [ ][ ][ ]  buvo eksponuojami Rasos Juškevičiūtės, Andriaus -PB8, Vacio Nevčesausko, Roberto Narkaus & Mildos Zabarauskaitės, Vytauto Micheliuas & Tado Šarūno , Patricijos Gilytės darbai. Parodoje dalyvavau kaip specialus svečias ir  mano darbas, nusižiūrėjus iš Transmedialės, buvo eksponuojamas kaip klausymo stoties instaliacija. Tik ši kartą darbas buvo ne „13 tracks“, o „Elementary Particles“ podcastas.

2007 metų pavasarį nusprendžiau visiškai atsisakyti svaigalų. Gyvenimas tapo kur kas įdomesnis ir prasmingesnis.

  2007 metų rugsėjo mėnesį, Simon Wickham-Smith, apsigyvenęs Suomijoje, Laplandijoje, Inari miestelyje, pakvietė groti ten jo organizuojamame eksperimentinės elektroninės muzikos festivalyje IFEM07. Į festivalį iš Lietuvos skridome trise – aš, Raimundas Eimontas ir  Arturas Bumšteinas. Festivalyje dalyvavo daug suomių atlikėjų. Kai kurie jų Laplandijoje lankėsi taip pat pirmąjį kartą, kaip ir mes – lietuviai. Nuvykus buvo įdomu matyti retuose taigos miškeliuose išklotus, retai naudojamus medinius pasivaikščiojimo takus žmonėms, briedžius, ramiai rupšnojačius žolę šalikelėse ir lietuvišką alų ‚Baltija“ vietinėse maisto parduotuvėse. Festivalyje, vienas iš koncertų vyko ir miestelio bažnyčioje. Ant altoriaus pasidėjus laptopus grojo Pink Twins https://www.facebook.com/photo?fbid=4558113755704&set=a.4558099115338. Žiūrovai buvo festivalio dalyviai ir keletas vietinių samių. Renginio metu nuoširdžiai pabendravome su Helsinkyje gyvenančiu garso menininku Anton Nikkilä, kuris turėjo bendrus leidinius su  maskviečiu Alexei Borisovu.

  2007 metais lapkričio 9 -11 dienomis Londone įvyko festivalis Atlantics Waves, reprezentuojantis  tris Portugalijos leidybines firmas – Grain of Sound, Crónica ir Sirr https://web.archive.org/web/20071107114538/http://www.ica.org.uk/Atlantic%20Waves+15460.twl https://web.archive.org/web/20071107114538/http://www.ica.org.uk/Atlantic%20Waves%3A%20Cr%26oacute%3Bnica%20Night+15093.twl

Festivalį organizavo Miguel Santos, portugalas, meno kritikas gyvenantis Londone, vedantis radijo laidas Resonance FM radijo stotyje. Renginys vyko Londono ICA – šiuolaikinio meno institute. ICA buvo, kaip paaiškino man David Ellis – jau nuvykus į Angliją ir netikėtai  jį sutikus ICA priimamajame – pats pirmasis šiuoalikinio meno institutas, visų šiuolaikinių meno centrų prototipas. Festivalyje pasirodė tuometinis eksperimentinės elektroninės muzikos elitas: Richard Chartier, Sawako, Shinjiro Yamaguchi, Terre Thaemlitz, Manuel Mota, Jonas Olesen, Tim Hecker, Safe & Sound, Vitor Joaquim, Ran Slavin, o. Blaat, @c, Aki Onda, Gert-Jan Prins, The Beautiful Shizophonic, Jason Kahn, eRikm, John Grzinich, Paulo Raposo, Achim Wollscheid, Marc Behrens, Eric La Casa, André Gonçalves, Anthony Pateras, Manu Holterbach, Kenneth Kirschner, Pedro Carneiro. Koncertuose vizualiką gyvai kūrė video meninikai João Silva, Stilb, M0rph3u, Otolab Mud, Lia ir Tina Frank. Buvo numatyti 3 koncertų vakarai. Kiekvienas vakaras, reprezentuojanti atskirą leiblą, susidėjo iš trijų audiovizualinių  premjerų. Viso 9 pasirodymai. Koncerto metu scenoje dažniausia būdavo trys garso ir vienas video meninikas. Mano koloboracija buvo numatyta su The Beautiful Shizophonic, Tba – Natalie Beridze – atlikėja iš Gruzijos ir Editions Mego leiblo vizualų kūrėja Tina Frank. Natalie Beridze dėl įtemtos politinės situacijos atvykti į Londoną negalėjo ir ją prieš pat koncertą pakeitė vienas iš Cronicos įkūrėjų Pal – Pedro Almeida. Taigi, scenoje buvome aš, The Beautiful Shizophonic – Jorge Mantas, Pal – Pedro Almeida ir Tina Frank https://www.facebook.com/media/set?vanity=Gintask&set=a.10218311924094294

  Festivalis buvo puikiai suplanuotas, garsistas, juodai laikuotais nagais, absoliučiai išmanė savo darbą ir galinga aparatūra suskambėjo taip gerai kaip tik galėjo. Festivalis vyko bendradarbiaujant su žurnalu The Wire. Žurnalas 2007 metais šventė savo 25 gyvavimo metus ir Atlantics Waves 2007 festivaliui pažymėti išleido CD rinkinį su visais jame dalyvavusiu menininku darbais https://www.discogs.com/Various-Atlantic-Waves-2007-Festival-Sampler/release/1110403.

   Mes su Jorge Mantu koncertui ruošėmės iš anksto siuntinėdami vienas kitam audio medžiagą. Mūsų koncerto Atlantics Waves 2007 rezultatas buvo vėliau išleistas Cronicos leiblo specialiame podcaste http://download.cronicaelectronica.org/cronicast024.mp3

http://www.cronicaelectronica.org/cronicaster. Po mūsų koncerto, be skubėjimo atlaisvinant sceną ir išsikalbėjus su besiruošiančiu pasirodymui japonų garso menininku iš Niujorko, grojančiu kasetėmis Aki Onda, paaiškėjo kad jis yra Jono Meko kaimynas. Taip, Jonas Mekas yra genijus – lingavo pritardamas galva Aki, bet genijus ir versle – už parašą ant atviruko – 2000 dolerių. Festivalyje Atlantics Waves gyvai išgirdau kai kuriuos atlikėjus, kurių kūryba žaviuosi iki šiolei. Tai eRikm ir Anthony Pateras.

   Atlantics Waves festivalio metu Londone gyvenantis Saga, apsilankė koncertuose ir jo turimas motoroleris buvo tikras privalumas judriose ir sausakimšose Londono gatvėse.  Aplankėme Teito galeriją ir Serpantine galeriją. Serpantine galerijoje pamačius Matthew Burney kūrybą  šio menininko kūrybą seku seku iki šiolei.

  Festivalyje susitikau su senais pažystamais linksmuoliu Paulo Raposo – Sirr leiblo šefu ir John Grzinich – vis kalbėjusiam per vakarėlius po koncertų kai visi susiburdavome kartu, kad dabar jau viskas, mes esame įrašyti į tarptautinių žvaigždžių elitą ir reikia nesileisti apgaudinėjamiem institucinių festivalių organizatorių. Festivalyje pirmą kartą gyvai susitikau ir su  Cronicos šefais –  Pedro Tudela ir Migueliu Carvalhais, su kuriais iki to laiko bendravome tik emailais. Ypatingai susibendravome su mano koloboracijos draugu – The Beautiful Shizophonic – Jorge Mantu. Jis turėjo Prūsijos didvyrio Herkaus Manto vardą, dirbo Portugalijoje vyno gamykloje ir festivalio metu nuoširdžiai guodėsi, dėl nekaip besiklosčiusių meilės reikalų su amerikiete festivalio metu.

    Bekalbant su Jorge apie naudojamas kompiuterines muzikines programas, pasakiau jam, kad naudoju Audiomulch programą. Albumas Lovely Banalities, kurio demo kopiją festivalio metu perdaviau Migueliui, buvo sukurtas gyvai Audiomulch programa. Jorge pasiūlė pabandyti Bidule Plogue programą, esą ji yra labai panaši į Audiomulch tik su daugiau galimybių valdant midi kontrolerius. Grįžęs namo, neužilgo pabandžiau rekomenduotą programą ir nuo to laiko ji tapo pagrindine programa mano naudojama kūrybai.

     Bidule Plogue galima groti gyvai, realiu laiku valdant visus muzikinius procesus. Atitinkamų programų naudojimas, jų išmanymas grojant kompiuterinę muzika, yra vienas iš pagrindinių gebėjimų, svarbesnis net nei muzikinio rašto išmanymas. Muzikinių programų pobūdis dalinai apsprendžia net kūrybos kryptį. Reason programą naudojau grodamas ritminę, glich, clic& cut muziką, bet keičiantis skoniui, pereinant prie labiau abstraktesnės, elektroakustinės muzikos krypties – Raeson netiko. Audiomulch, kurią naudojo net Trent Reznor, buvo puiki, bet midi rankenėlėmis ji neleido kontroliuoti kompiuteryje vykstančių procesų. Bidule Plogue leido sujungti midi kontrolerio slaiderius – rankenėles, knobus – suktukus su kompiuteryje esančiomis muzikos programų rankenėlėmis, suktukais ir naudotis šiomis galimybėmis gyvo grojimo metu. MaxMSP kuri yra panaši į Audiomulch ir Bidule, man buvo per daug sudėtinga. Keletą kartų  pabandęs groti  MaxMSP, nusprendžiau savo laiką vis tik skirti kūrybai, o ne manualų skaitymui. Lietuvoje tuo metu nei vienas nenaudojome MaxMSP programos. Tiesa, vienas kompozitorius vis rašydavo prie savo leidinių, kad jie sukurti MaxMSP programa. Bet man vis prašant parodyti kaip ja naudotis, visaip išsisukinėdavo ir niekuomet taip ir neparodė. Todėl labai abejojau ar iš tikrųjų jis šia programą išmanė ir ja naudojosi.

  Kompiuterinių programų išmanymas grojant kompoiuterinę muziką, be abejo, yra esminis dalykas. Vis tik muziką kuria žmogus, ne kompiuteris ar muzikinės programos. Ir ne visuomet muzikinių programų, informacinių technologijų, programavimo kalbų ir pan. puikus išmanymas koreliuojasi su įdomia kūryba. Kaip beje ir muzikinio rašto išmanymas ar kurio nors klasikinio muzikinio instrumento įvaldymas tikrai negarantuoja, o tiksliau visai negarantuoja gero kūrybinio rezultato.

    Albumo Lovely Banalities išleidimas 2009 metais Cronicoje, žymėjo mano naują etapą muzikoje. Lovely Banalities buvo pirmasis mažų melodijų estetikos trilogijoje. Lovely Banalities išleido portugalai https://cronica.bandcamp.com/album/lovely-banalities, Slow – prancūzų leiblas Bascarų https://baskaru.bandcamp.com/album/slow  ir Low https://gintask1.bandcamp.com/releases – vokiečiai Opa Loka. Slow albumo masteringą darė australų leiblo ROOM40 šefas ir garso menininkas Lawrence English. Su Lawrence English buvome pažystami nuo  seniai, kai jis dar 2003 metais, ne ROOM40 vardu, išleido CD rinkinį EMIT Two su mano kūriniu DDDDD https://www.discogs.com/Various-EMIT-Two/release/3261926.   

 Lovely Banalities, Slow ir Low albumai, kaip minėjau, buvo sukurti taip mano vadinamoje mažų melodijų estetikoje. Panašią muziką leido ir Japonų firma Spekk ir amerikiečiai Line/12k. Gaila, kad elektroninės muzikos menotyrininkai, muzikologai dar neatliko savo darbo iki galo apibūdinant, įvardinant  elektroninės muziko kryptis atsiradusias po 2000 metų. Visiems tampa aišku apie kokią muziką kalba eina, naudojant tokius terminus kaip drones ar ambient, kurie atsirado iki 2000 metų. Kai tuo tarpu 2000 metų pradžioje atsiradę terminai tokie kaip microdound, clicks & cuts ar glich ilgainiui tapo ir vis labiau neaiškūs ir vis mažiau naudojami.

 Kai kurios eksperimentinės muzikos kryptys, nors ir akivaizdžios, nėra įvardintos jokiu terminu. Tarkim, Raster Noton leiblo publikuota ritminė dažnių muzika, be abejonės turėjo išskirtinė kryptį, kurios nesumaišysi su jokia kita. Tačiau ji įvardinama niekuo nesakančiais terminais, tokiais kaip  elektroninė, glitch, eksperimentinė muzika. Bascaru, Spekk ir 12k leidžiama muzika, kuri aiškiai išsiskirė minimalistinių melodijų estetika, taip pat įvardinama kaip eksperimentinė, elektroninė muzika ir garso menas. Pan Sonic grojama muzika, irgi turėjusi savo kryptį, kuria sekė tokios grupes kaip Goem, F.R.U.I.T.S, įvardinama kaip elektroninė, eksperimentinė, noizo ir drones muzika. Visas šias anksčiau įvardintas kryptis pavadinti tiesiog elektronine eksperimentine muzika ar garso menu yra per daug abstraktu ir neatspindi muzikos. Toks beveidis įvardinimas šių individualių krypčių, būtų tarsi to laikmečio sumenkinimas, nudrenuojant daug laikmečiui būdingo individualumo siekio, bandant išsiveržti iš anuometinių muzikos rėmų, nematant į visas šalis besiveržusių 2000 metų pirmojo dešimtmečio, muzikinių krypčių.

  Jei iki 2005 metų elektroninė eksperimentinė muzika taip greitai vystėsi, kad  pusmečiui praėjus po albumo išleidimo, jis jau buvo laikomas beviltiškai pasenusiu, tai nuo 2005 metų greitis truputį atslūgo. Muzika įgavo tam tikra pastovumą, sumažėjo kalibracija. Albumą klausyti ištisus metus, kaip nuo seno buvo įprasta roko, bet ne elektronikos muzikoje, tapo morališkai priimtina.

Paskutiniai koncertai groti gyvai, naudojantis Reason programa – ritminėje minimal glich estetikoje buvo Marijampolėje miesto dienų renginyje poezijos parke 2008 birželio mėnesį ir festivalyje Videography III: Spacetextures, rugpjūčio mėnesį Rygoje.

 Dalyvauti Marijampolės miesto dienų naktiniame renginyje HOUSE MUSIC PARK mus su Donatu pakvietė Marijampolės klubo „Luna“ administratorius ir renginio kuratorius Žydrūnas. Tai buvo  pirmasis mano, kaip Ginto K pasirodymas Marijampolėje, po daugelio metų, kai koncertavau dar su Modus. Į open air  techno house renginį, vykusį visą naktį Poezijos parke, susirinko keli tūkstančiai žmonių https://youtu.be/-rz5vsZWnvM. Po šio renginio praėjus septyneriems metams, mums su Donatu vėl teko groti Marijampolėje, bet tik  žymiai mažesniai auditorijai – miesto karštotyros muziejuje.

   Groti į Rygoje vykusį festivalį Videography III: Spacetextures pakvietė renginio kuratorius Rostislavas, su kuriuo 2006 metais kartu grojome Paryžiuje ir Strazbure. Latvijoje atlikau tą patį setą IVALO, kurį grojau ir Marijampolėje ir IFEM festivalyje Suomijoje, tik su iš anksto Donato paruošta video medžiaga  https://youtu.be/52gfuPR6bIM. Rygoje susižavėjęs stebėjau garsistų technikų darbą. Man juos pagyrus, atsakė, kad latviai, kadangi Latvijoje garsistai ruošiami tiesiog profesinėje mokykloje, yra kur kas geriau įgudę šioje srityje nei lietuviai. Lietuvoje tokios garsistų paruošimo mokyklos neturėjome.

   Lietuvoje iš aptarnaujančio festivalių personalo prašant vienokio ar kitokio skambesio, dažnai kildavo čiut ne filosofinės diskusijos, kurios buvo visai nereikalingos prieš koncertus, nes geram skambesiui išgauti buvo reikalingos tiesiog techninės žinios, kurių retas garsistas Lietuvoje galėjo pasigirti turįs. Nuo 2010 metų, buvo pradėta statyti garso scenos aparatūra vietoje boso stereo kolonėlių pastatant viena sub‘ą – boso kolonėlę. T.y. taip, kaip garso aparatūra naudojasi DJ-ėjai – puikus variantas šokių muzikai. Mano tuometiniuose gyvosios elektronikos kūriniuose bosas ryškiai vaikščiodavo iš vieno stereo kanalo į kitą ir dvi boso kolonėlės buvo būtina sąlyga, norint kad setas suskambėtų taip, kaip jis buvo kuriamas. Garsistų paprašius pajungti stereo boso kanalus, jei koncertui būdavo pasiruošę DJ-ju variantą, prasidėdavo niekur nevedančios kalbos apie žemų dažnių nekryptingumą ir pan.

    Taip nutiko porą kartų grojant Jaunos Muzikos festivalyje. Grojant Porto kavinėje Café au Lait, 2010 metais Cronicos šefai – Miguelis su Pedro, kurie organizavo koncertą, iš anksto įspėjo, kad kavinėje bus tik tokia aparatūra t.y. DJ-jų. Pasirinkimo nebuvo. Grojau gyvai, iš atminties įsivaizduodamas, kaip turėtų skambėti stereo, iš vieno kanalo į kitą vaikščiojantis, žemų dažnių bosas. Kaip man tai pavyko padaryti, galima išgirt čia https://gintask.bandcamp.com/track/live-in-porto-29-06-2010. Nuvažiavus koncertuoti į Helsinkį, 2010 metais, Dubrovniko klube ir per sound čeką pamačius, kad vietoje stereo dviejų boso kolonėlių pastatytas vienas subas, nesinorėjo gadinti live setui paruošto kūrinio ir tiesiog grojau kitą programą  – „Blind Man Tale“, kuriai paleisti buvo reikalingas tik „play“ paspaudimas ir kurioje bosas nebuvo toks aktyvus. Žiūrovams nebuvo jokio skirtumo – po koncerto gyrė pasirodymą, o aš išvengiau nervų gadinimo.

Kaip minėjau, po pasirodymo Rygoje, Reason programos daugiau nenaudojau. Paskutiniai gyvi setai groti su Reason programa yra išleisti albume „Works 2006-2008“ https://gintask.bandcamp.com/album/works-2006-2008.

    Nuo 2008 metų pradėjau aktyviai naudotis Bidule Plogue programa. Ji man puikiai tiko grojant abstrakčią, elelktroakustinę muziką. Bet ne pati programa buvo svarbiausia muzikavime. Ji buvo tik platforma. kurios pagalba naudojau įvairiausius programinius įskiepius – VST plugginus. Šių pluginų pagalba ir kūriau muziką. Vienas iš sekmingiausių, šio pradinio elektroakustinio etapo kūrinių, buvo miniatiūra „Grinny Memories“. 2010 metais ją publikavo Cronica „So On“ albume https://cronica.bandcamp.com/album/so-on.

   2008 metų gale „Grinny Memories“ buvo atrinktas prezentacijai elektroakustinės muzikos koncertų EuCue.XX serijoje, vykusioje  lapkričio mėnesį Monrealyje. Koncertą organizavo Kanados Concordia Universiteto, elektroakustinės muzikos katedra. Kūrinys suskambėjo tarp tokių elektroskustinės muzikos grandų kaip Karlheinz Stockhausen ir Barry Truax.

https://web.archive.org/web/20090822054236/http://cessa.music.concordia.ca/wiki/pmwiki.php?n=EuCue.XXViiNov. Koncertą transliavo gyvai internetu. Dauguma festivalyje skambėjusių kompozicijų buvo sukurtos daigiakanalėm garso sistemom – kas tuo metu buvo dar vis naujovė. Apie kompozicijos kanalų kiekį garsiai, išdidžiai pranešdavo, prieš paleidžiant  kūrinį, renginio vedėjas. Atėjus „Grinny Memories“ laikui, vedantysis kompozitorius, kuris atrinkinėjo kūrinius koncertui, pristatydamas kūrinį išdėstė argumentus, kodėl jis pasirinko „Grinny Memories“  koncertui. Baigęs kalbėti paklausė garsisto, sėdinčiam už pulto ir matančiam kūrinį vizualiai kompiuteryje – kelių kanalų sistemai kūrinys parašytas. Stojo tyla. Garsistas, po kurio laiko, lėtai tardamas žodžius,  ištarė „Tai mono“. Tada jau vedėjas, juokdamasis lyg iš puikaus pokšto – „ne, ne“, garsisto perklausė “tu tikriausia juokauji ?“. Sėdintysis už pulto dar kartą patvirtino – tai mono kūrinys. „Ok“ – tepasakė vedantysis „padarysime stebuklą – išskaidysime jį į 8 kanalus“. Taip „Grinny Memories“ mono kūrinys koncerto metu buvo išskaidytas (išdifuzintas) į aštuonerius kanalus. Ar jis geriau suskambėjo nei originalioje mono versijoje ?- klausimas lieka atviras. Komisija atrinkusi kūrinį į koncertą, nepastebėjo kad jis yra mono. Kad kūrinys yra mono nežinojau net aš pats. Paklausęs tiesioginę koncerto transliaciją, asidaręs audio failą ir pradėjęs lyginti abu stereo kanalus, supratau kad jie išties vienodi t.y. mono. Grodamas  gyvai ir įrašinėdamas jį realiu laiku neatkreipiau į tai dėmesio.

  Jei kompozicija kurta naudojantis daugiakanale garsine sistema, be abejo ją reikia ir klausyti šia sistema. Bet vargu ar kurtas kaip stereo kompozicijas verta skaidyti į daugiakanales garsines sistemas koncertų metu. Daugiakanalės garso klausymo sistemos sukuria garso elementų aureolę aplink galvą. Garsiniai piruetai besisukantys ore, keičia tam tikrus muzikos elementus. Šie elementai gali klausomą muziką ne tik atskleisti visiškai kitose spalvose, bet ir užgožti tuos  momentus, kurie  yra esminiai kūrinyje. Iš kūrinio gali dingti net pati muzika, vietoje jos girdint gražius garsinius ornamentus. Dauguma stereo kurtų kūrinių, geriausia skamba klausomi stereo. Gal dėl to, kad žmogus turi dvi ausis? Kai kuriems kūriniams, kuriems reikalinga garso koncentracija, net vieno kanalo – mono – gali užtekti. Esu vieną mono kūrinį pasiūlęs Cronikos kompiliacijai „Loud Listening“ https://cronica.bandcamp.com/track/one . Kino filmų režisieriaus Stanley Kubrick visų kino filmų – išskyrus paskutiniojo, pasirodžiusio jau po jo mirties  -„Plačiai užmerktos akys“ – garso takeliai kino teatrų salėse skamba mono rėžimu. Gal ne veltui.

  Nuo 2003 metų niujorkietis kompozitorius Robert Voisey skelbdavo vienos minutės šiuolaikinės muzikos kompozicijos konkursus https://en.wikipedia.org/wiki/60×60 . Iš atrinktų kompozicijų buvo rengiami „60×60” elektroakustinės muzikos  koncertai Niujorke. Buvo rašomos koncertų recenzijos https://www.cvnc.org/reviews/2007/102007/ArtsNow.html Pora metų – 2007, 2008 –  buvo leidžiami CD kompaktų rinkiniai sudaryti iš vienos minutės kompozicijų. Į dvigubą CD albumą 60×60 (2006-2007) pateko ir mano kūrinys Godot In Hurry – Skubantis Godo. https://www.discogs.com/Various-60×60-2006-2007/release/8381077. Pavadinimas apeliavo į airių absurdo rašytojo S.Beckett‘o pjesę „Belaukiant Godo“. Tuo metu buvau sukūręs keletą minutinių kompozicijų skirtų S.Bekett‘ui. Viena iš jų, Godot Meditating – Godo medituoja, atsidūrė airių leistame CD rinkinyje Bend It Like Beckett, skirtame S.Beckett‘o gimimo šimtmečiui pažymėti https://www.discogs.com/Various-Bend-It-Like-Beckett-Sound-Works/release/2930645. Kita – Godot In Hurry –  albume 60×60 (2006-2007).  Įdomiausia 60×60 projekto dalis, pikas buvo 2008 metais vykę šiuolaikinio šokio performansai, šokiai atliekami profesionalių šokėjų, choreografų pagal projekto kūrinius. Buvo šokama įvairiose Niujorko erdvėse – bažnyčiose, galerijose, klubuose, meno erdvėse. Pasaulio Prekybos Centre, Žiemos Sodų 10 – ies aukštų stikliniame pavilijone vykusiame koncerte apsilankė 1500 žiūrovų. Šokėjai patys pasirinkdavo jiems patinkančius kūrinius. Keletoje koncertų buvo šokama ir pagal mano kūrinius ir šokius galima išvysti čia. https://youtu.be/S1AGtvSzeck https://youtu.be/qOjtBY7bsWU 

Po beveik dešimties metų, 2018 –ais, su šokiu susidūriau jau Marijampolėje. Buvau paprašytas sukurti  muziką šokiui Marijampolės meno mokyklos choreografijos skyriaus šokėjoms. Šokyje turėjo atsispindėti epochų karta nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų iki dabartinių. Buvo visai smagi patirtis kuriant, o šokis buvo sušoktas parodos ADVENTUR 2018 metu, Litexpo Lietuvos parodų ir kongresų centre, Vilniuje https://youtu.be/X6hUxciUuDk

   2008 metų spalio mėnesį gavau iš VDU Menų fakulteto prodekanės emailą apie tai, kad Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultetas kuria naują audiovizualinio meno bakalauro programą “Naujųjų medijų menas”, į kurią nori įtraukti du su garso menu susijusius kursus. Vienas, labiau teorinio pobūdžio  “Garso meno teorija ir praktika”, o kitas praktinis – “Skaitmeninės garso technologijos”. Teorinį kursą turėjo paruošti ir dėstyti Tautvydas. Paruošti ir dėstyti praktinį kursą “Skaitmeninės garso technologijos” Vytauto Didžiojo universitete audiovizualinio meno bakalauro programoje “Naujųjų medijų menas” pasiūlė man. Joks panašaus kursas iki tol Lietuvoje nebuvo dėstomas.  Buvo žadamos kuo puikiausios darbo sąlygos, tame tarpe ir kelionių Marijampolė – Kaunas kuro automobiliui apmokėjimas. Aš sutikau. Kurso turinį paruošiau. Audiovizualinio meno bakalauro programa „Naujųjų medijų menas“ buvo patvirtinta ir 2009 metais startavo. “Skaitmeninių garso technologijų” kursas buvo numatytas trečiaisiais studijų metais t.y. turėjau pradėti dirbti 2011 metų sausio mėnesį. Per šiuos pora metų, pagal mano pasiūlymus, buvo kuriama materialinė bazė dėstymui – perkamos kolonėlės, mikseriai, kompiuteriai, midi klaviatūros. Per tą laiką mane pakvietusą prodekanę, išėjusią dekretinių atostogų, pakeitė kitas asmuo. Atėjus mano dėstymo universitete metui, iš dekano, apart trumpo emailo 2010 gruodžio mėnesį apie nepalakias materialines sąlygas, negavau jokios žinios. Paaiškėjo kad į mano vietą, pakeitus dalyko pavadinimą  iš „Skaitmeninės garso technologijos” į kažką susijusio su šokiu, buvo priimtas dekano draugas choreografas. Per daug dėstyti nesiveržiau, nes laiko sanaudų darbas būtų pareikalavęs labai daug, o atlyginimo prasme net kelionių į Kauną automobiliu kurą vargu ar gaunama iš universiteto alga būtų padengus – apie kuro apmokėjimą jau niekas neužsiminė. Pamaniau, kad aukštosiose mokyklose  nuo mano stojimo 1988 metais į Lietuvos Muzikos Akademiją, Vilniuje – kai net neišklausius stojančiųjų buvo visiems parašyti dvejetai, kad nesivargintume, ir pasakius adjos amigos buvome paleisti į visas keturias puses – iki dabar ne daug kas pasikeitė. Dvejus metus Kauno Vytauto Didžiojo universiteto puslapiuose figūravau kaip dėstytojas. Skrynšotus su mano skelbiamu dėstytojavimu VDU menų fakultete išsisaugojau https://www.dropbox.com/s/52cqhlgtsmwwh0g/gintas%20k%20VDU%20puslapis%20vdu.JPG?dl=0
https://www.dropbox.com/s/gd4d1iqzap2rif2/gintas%20k%20VDU%20puslapis%20vdu%20untitled.bmp?dl=0. Web puslapį su mano paruoštu „Skaitmeninės garso technologijos“  dalyko turiniu taip pat galima pamatyti ir dabar archyvuose  https://web.archive.org/web/20110202003217/http://www.vdu.lt/lt/studies/program/170/show/subjects/subject_id/5480. O dėstytojo karjerą aukštojoje mokykloje – universitete – baigiau, taip jai ir neprasidėjus.  

   Tiesa, aukštojoje mokykloje t.y. Marijampolės kolegijoje, pora metų – 2003 – 2004, dirbau. Mokinau studentus groti saksofonu. Kol dar sekančiais t.y. 2005 metais, kolegijai pasiūlius man už darbą, berods 38 litų t.y. 11 eurų mėnesinį užmokestį, neapsikentęs išėjau.

  2008 m. spalio 17–18 dienomis, Lietuvos energetikos muziejuje, bei kultūros platformoje Kultflux, Vilniuje, įvyko paskutinis eksperimentinės muzikos ir audiovizualinio meno festivalis „Garso zona“. Grojau aš
Raimundas Eimontas, „Betoniniai triušiai“, PB8 (Andrius Rugevičius), Lukasz Szalankiewicz (Zenial, Palsecam), r_s (Aismuntas Želnys), Antanas Jasenka, ad_OS (Tomas Grunskis), atrac (Denisas Šafoval), Lumotree (Egidijus Surma) ir austrų garso menininkas Franz Pomassl. Garsinį renginio audinį papildė videomenininko Donato Juodišiaus – VJ Juodo ir VJ Vodka Jugend eksperimentinės stilistikos vizualizacijos. Austrų Laton experimentinės techno leiblo šefas Franz kolaboravo su ruse, gyvenančia Vienoje, Anna Ceeh. Lietuvos energetikos muziejuje Franz bėgiojo po sceną rėkaudamas indėnų karo šūksnius  ir karts nuo karto vis pakilnodamas stacionarų kompiuterį, iš kurio leido muziką https://www.facebook.com/photo?fbid=4558120955884&set=a.4558099115338. Vadimas, atgrojęs setą su Betoniniais Triušiais, fiksavo koncertus video kamera. Aš šiame koncerte grojau pasiruoštu miksu sudarytu iš iš albumo Lovely Banalities kūrinių.

   2009 metų vasario mėnesį Austrų leiblas Laton t.y. Franz Pomassl su Anna Ceeh, bendradarbiaujant  su Giotės institutu, organizavo pirmąjį – kaip buvo pažymima The Wire žurnalo reklamoje – elektroninės muzikos festivalį Baltarusijoje, Minske „In Touch“ https://www.facebook.com/photo?fbid=10217945287488608&set=a.4558099115338 . Festivalyje pakvietė groti mane, Signal, Mika Vainio, Pomassl, Zavoloka, F.R.U.I.T.S., Buben, Knyaz Mishkin, senus pažystamus estus  Andres Loo ir Kiwa ir daug vietinių menininkų. Festivalis vyko keletą dienų, skirtingose Minsko lokacijoje. Pirmą festivalio dieną pasirodymai buvo suplanuoti milžiniško, tuščio prekybos centro komplekso ketvirtojo aukšto bare, vienintelėje gyvoje patalpoje visame pastate. Paklausus, kodėl šis naujai pastatytas didžiulis prekybos ir sporto kompleksas visiškai tuščias, vietinis muzikantas man paaiškino, kad pastačius kompleksą, jo savininkas susipyko su Lukašenka ir jam teko palikti Baltarusiją. Pastatas liko nefunkcionuojantis.

  Antrą dieną, tarp daugelio baltarusių muzikantų, persirengę psichiatrinės ligoninės pacientų rūbais, roko grupėje grojo Kiwa ir  solo projekte būgnus daužė Andres Loo https://www.facebook.com/photo?fbid=4558121075887&set=a.4558099115338

  https://www.facebook.com/photo?fbid=4558121915908&set=a.4558099115338 . Festivalio organizatorius Vladislav Buben, pasitikęs mane Minske, grojo noizinį  setą, kurio kulminacijoje garsas plyšo – berods aparatūra sudegė, pasirodymas baigėsi https://www.facebook.com/photo?fbid=4558121715903&set=a.4558099115338 . Paklausus apie nuostolius, Vladislavas linksmai atsakė, kad niekas nesudegė, jis tiesiog koncerto garso piko metu staiga, niekam nematant, išjungė elektrą. Paaiškino, kad tai senas noizerių triukas.

  Klube Fabrique, trečią ir paskutinę festivalio dieną pasirodėme aš, Signal, Mika Vainio, Pomassl, Zavoloka, ir F.R.U.I.T.S. Trijulė Signal – Carsten Nicolai, Frank Bretschneider, Olaf Bender – plevėsuodami, aiškiai dizainerių kurtais jiems rūbais, jausdami visų į juos nukreiptą dėmesį,  atvyko prieš pat pasirodymą ir koncertavo, jau persirengę, laptpus scenoje pasidėję ant plasmasinių tuščių alaus butelių dėžių https://www.facebook.com/photo?fbid=4558122355919&set=a.4558099115338. Groti klube pradėjome labai vėlai, nes prieš mus moksleiviai buvo išsinuomavę klubą savo kaukių baliui. Visi laukėme kol pasibaigs jų vakarėlis. Miko Vainio nuo visų atsiskyręs sėdėjo laukdamas savo pasirodymo https://www.facebook.com/photo?fbid=4558120635876&set=a.4558099115338. Priminus jam 2002 metų Pan Sonic pasirodymą Rygoje, Šautuvės klube, kurį aš ir dabar laikau geriausiu visų laikų matytu koncertu ir paklausus ar šio koncerto  medžiaga ir buvo sudėta į albumą Kesto, kuris vėliau gavo apdovanojimą Ars Electronikos festivalyje, Miko tik linktelėjo galva.

Pasirodymo metu jam vis kažkas nesisekė, beužgimstanti muzikinė mintis staiga nutrūkdavo neišsirutuliojus. Matėsi, kad jis visai nesidžiaugia savo koncertu.

 Egzotiškiausia buvo matyti, kai 4 valandą ryto, pačiame koncerto įkarštyje, tipiška sovietinių laikų valytoja apsirengusi valytojos chalatu, nešina vandens kibiru ir didžiuliu šepečiu, stumdosi tarp žiūrovų, prieš pat sceną, uoliai plaudama grindis. Mano pasirodymo fragmentą galima matyti čia https://vimeo.com/3515179.         

   Minske susipažinau su Aleksey Borisovu, F.R.U.I.T.S grupės įkūrėju ir Rusijos elektroninės muzikos pionierių – grupės Nočnoi Prospekt, nariu. Nočnoi Prospekt pasirodymą festivalyje Lituanika 1987 metais stebėjau Vilniaus Sporto rūmuose.  In Touch  festivalio metu, Alexejus pakvietė mane į festivalį Šum i Noiz vykstantį Maskvoje.

  Po trejų metų, 2012 metais, nuskridau groti į Šum i Noiz festivalį. Paskutinį kartą Maskvoje lankiausi 90 –ųjų pradžioje. Nuvykus į Maskvą, pasitiko Aleksėjus ir perspėjo geriau nepirkti greito maisto patiekalų, tokių kaip „šavarmą“ – kebabo atitikmuo, iš kaukazietiškos išvaizdos prekeivių. Aš jau buvau „šavarmą“ nusipirkęs ir suvalgęs. Jau pirkdamas patiekalą ir matydamas vyro pardavėjo žvilgsnį įsmeigtą į mane pajutau, kad darau klaidą. Ką ir patvirtino Aleksėjaus žodžiai. Su tokio mąsto nacionalinėmis problemomis, kaip skustagalvių atviras smurtas prieš azijietiškos išvaizdos žmones, aplinkiniams tarsi niekur nieko kreipiant žvilgsnius į šalį Maskvos metro, nebuvau susidūręs niekuomet. Iš apdainuotos tautų draugystės Sovietų Sąjungoje, kurios palikimą  perėmė Rusija, nebuvo likę nei kvapo https://www.facebook.com/media/set/?set=a.3533159372485&type=3 .

  Šum i Noiz festivalyje apart manęs grojo pats Alexejus su draugais Bobrovsky ir Kolosov. Kiti rusų atlikėjai taip buvo ne tik maskviečiai, bet ir atvykę iš kitų Rusijos miestų – Kaliningrado, Peterburgo –  Membranoids, Prazdnik Molodezhnoi Pesni, Conus. O  A_Spirale, Mario Gabola, Dario Fariello ir Giuseppe Birardi atvyko į festivalį iš Italijos https://www.facebook.com/photo?fbid=10217945290888693&set=a.4558099115338. Prieš pat festivalį buvau nusipirkęs naują kompiuterį. Grojant gyvai koncerto metu, per patį pasirodymo vidurį, staiga užstrigo muzikinė Bidule programa. Viskas pakibo, besitesiant garso loopui. Buvau numatęs tokį galimą atvejį. Greitai per winampą paleidau pasiruoštą atsarginį audio failą ir pabaigiau koncertą imituodamas gyvą grojimą, sukiojant midi kontrolerio rankenėles ir spaudant midi klaviatūros klavišus.  Po koncerto jaučiausi ne kaip, bet niekas nieko nepastebėjo. Vienas iš italų žavėjosi pasirodymu – gyvą grojimą kompiuteriu jis matę pirmą kartą. Ne tik matė, bet ir jautė, kaip jis sakė, organišką garso valdymą realiu laiku, tarsi grojant gitara. Jis pats buvo gitaristas. Apie užlūžusią programą koncerto metu neužsiminiau – nenorėjau griauti jo iliuzijų. Prastos kokybės įrašą iš festivalio galima pamatyti čia https://www.youtube.com/watch?v=vCe3eV1Y9DM

  2009 metų rugpjųčio mėnesį Andrius (PB8), pakvietė į garso stovyklą Sietuva, kurią sugalvojo surengti savo sodo namelyje, šalia Kauno. Susidomėjęs sutikau. Kelias dienas, kartu su Denisu ir keletu Andriaus draugų, praleidome Andriaus sodo namelyje kalbėdami apie muziką, vartydami Tango žurnalus, lankydami aplinkinius piliakalnius ir klausydami ezoterinių paskaitų apie garsą, kurias skaitė Andriaus atsivežti senoliai – virgulių meistrai. Vegetarišką maistą ruošė tikras vegetariško maisto šefas Gvidas. Jį net kompozitorius Mečislovas Litvinskis, kaip Mečislovas pats man minėjo sutikus jį Lenkijoje, kvietėsi gaminti maistą į Varšuvą, atvykus jo dvasiniams bičiuliams iš Amerikos. Nuotraukų albumas iš garso stovyklos Sietuva buvo pirmasis mano foto albumas pasidalintas Facebooke. https://www.facebook.com/media/set/?set=a.1145364999118&type=3

2010 metų gegužės 4 dieną Muzikos festivalyje, pervardintoje į Garso Galeriją, gyvai kolaboravome kartu su pažystamu nuo RAM6 portugalu Paulo Raposo. Koncertas vyko Pamėnkalnio galerijoje. Tą vakarą galerijoje taip pat grojo Darius Čiuta su Ilja Belorukov, Lina Lapelytė ir Džiugas Katinas su Dominyku Guobiu.

   Po mūsų pasirodymo išėjęs į lauką prasiblaškyti, nustebęs žiūrėjau kaip Lina – kuri grojo pati pirma, prieš mus su Paulo – su kūdikiu kurpinėje – nešioklėje ant pečių, degant radonam  šviesoforo signalui, lietui pliaupiant, norėdama patekti į kitą gatvės pusę, eančią priešais Pamėnkalnio galeriją, dviračiu kerta sankryžą. Vairuotojai išsižioję stabdė automobilius, praleisdami dviratininkę. Jau kitą vaiką, ką tik gimusį kūdikį, Lina atsivežė į Vienoje vykusį festivalį Viskas gerai Alles gut, 2012 metais. Kol Lina grojo koncerte, mėnesio kūdikis ramiai snaudė paguldytas ant fortepijono dangčio https://www.facebook.com/photo.php?fbid=3390451404875&set=a.1183444351078&type=3 .

   2010 metais Garso Galerijos kituose koncertuose grojo Vytautas V. Jurgutis, Skardas, Zenial, Rinus van Alebeek, Manuel Zurria, „Betoniniai triušiai”, Aleksej Borisov su Olga Nosova ir elektroninės muzikos korifėjai  – Carl Michael von Hausswolff su Thomas Köner. Carl Michael von Hausswolff, paklaustas, kas jam labiausia patiko Lietuvoje, išreiškė susižavėjimą Vištyčio ežeru, kurį praeitais metais buvo aplankęs, iš Rusijos pusės, dalyvaudamas garso meno workšope Kaliningrade. Vištyčio ežeras tyvuliuoja ant Rusijos – Lietuvos sienos ir yra didžiausias Sūduvos ežeras. Tais metais Maxas padarė puikių Garso Galerijos nuotraukų iš visų vykusių koncertų https://www.facebook.com/media/set/?set=a.10217612540530142&type=3

  Po Garso Galerijos koncerto, Paulo Raposo pakvietė į tarptautinį radio meno festivalį Radialx 2010 Lisabonoje, kurio vienas iš organizatorių buvo jis pats. Pakvietė ne tik sudalyvauti festivalyje su koncertine programa atliekama gyvai radijo stoties Radio Zero eteryje, ištransiuojant pasirodymą internetu į pasaulį, bet ir apsigyventi Lisabonoje kaip menininkui rezidencijoje festivalio metu.

   Tuo pat metu gavau pranešimą, kad mano gyvosios elektronikos kūrinys, praėjęs didelę atranką, atrinktas į tarptautinės konferencijos “Naujosios platformos muzikos išraiškoje”  NIME++2010  (New Interfaces for Musical Expression) programą http://www.educ.dab.uts.edu.au/nime/program.php . Reikėjo nuvažiuoti ir atlikti kūrinį gyvai. Konferencija vyko Sidnėjuje, Australijoje. Tik po daugelio metų supratau, kad tai buvo vienas iš keleto svarbiausių kompiuterinės muzikos renginių, tuo metu organizuojamų pasaulyje. Negavus pakankamos pinigų sumos kelionei į Australiją iš Marijampolės savivaldybės, pasitenkinau kelione į Radialx 2010 festivalį. Užėjus pas Marijampolės tuometinį merą Brazį prašyti paramos, man patiko jo pragmatiškas požiūris orientuotas miesto naudai – gerai, mes tau duosime pinigų, o ką tu už tai duosi Marijampolei? Patikinau, kad dėl koncerto miestui jie gali į mane kreiptis bet kada. Pinigų kelionei į festivalį davė, bet dėl koncerto niekuomet nesikreipė.

   Nuvažiavęs į Lisaboną, negalėjau neaplankyti ir Porto mieste gyvenančių Cronikos leiblo šefų – Miguelio Carvalhais ir Pedro Tudela. Cronika suorganizavo mano koncertą Café au Lait kavinėje http://blog.cronicaelectronica.org/?p=3522. Nuvykus į Porto, belaukiant vakare įvyksiančio koncerto, dieną praleidome su Migueliui ir Pedro lankydami įvairiausias Porto kavines, o vakare, miesto aikštėje pastatytame didžiuliame ekrane, stebėdami pasaulio futbolo čempionato Portugalijos ir Ispanijos komandų rungtynes. Didžiam miestiečių nusivylimui portugalai rungtynes pralošė. Kitą dieną po koncerto https://gintask.bandcamp.com/track/live-in-porto-29-06-2010 autobusu gryžau į Lisaboną.

  Radialx 2010 festivalis susidėjo iš koncertų, pranešimų, instaliacijų Vokietijos ambasados sode ir daugelio radijo transliacijų į pasaulį https://web.archive.org/web/20100703121257/http://radialx.radiozero.pt/english/index.html . Įdomu buvo klaustyti Udo Noll – aporee.org – globalaus pasaulio muzikinio žemėlapio įkūrėjo vorkšopo. Udo patikino, kad field recordingus jau galima daryti ir naudojantis kokybiškais mobiliųjų telefonų mikrofonais. Mano pasirodymas buvo transliuojamas iš radijo stoties Radio Zero studijos, o  interviu daviau jau sėdėdamas kitoje Lisabonos radijo stotyje. Visą renginį vainikavo bendras Grain of Sound leiblo organizuotas visų festivalio dalyvių finalinis koncertas miesto parke, palmių paūksmėje,  tarp besiturškiančių sodo tvenkinyje ančių.  https://www.facebook.com/media/set/?set=a.1408497937277&type=3

  Po koloboracijos su @c  – Cronikos šefais Migueliu ir Pedro https://cronica.bandcamp.com/track/k-85 vykusios 2009 metais, pradėjau naudotis  įprasta elektroakustinės muzikos kūrimo priemone – koliažu. Iki tol beveik visi mano darbai buvo įrašyti gyvai. Koloboracijai su @c  prisireikė pasinaudoti daugiakanalės programos privalumais – dėlioti, stumdyti, derinti savo ir @c audio failus tarpusavyje.

  2010 metų vasarą gyvai įrašiau daug muzikinių atkarpų, bet nebuvau patenkintas jais kaip atskirais solo kūriniais. Tuomet atsitiktine tvarka sumečiau juos – 41 garso takelį – į daugiakanalią Sonar programą. Rezultatas nustebino mane. Taip gimė albumas Blind man Tales. Korekcijų prisireikė minimalių. Parodžius rezultatą anglų leiblui Entr‘acte, jie iš kart pareiškė norą leisti albumą sekančiais metais. Sutikau. Laikas ėjo, bet Entr‘acte dėl neaiškių priežasčių neišleido albumo nei kitais nei dar kitais metais. Teko ieškoti naujų namų Blind man Tales albumui. 2014 metais albumą, viršeliui panaudojus garsaus Vilniaus fotografo Jan Bulhak 1916 metų fotografiją  “Vilnius, Bernardinų gatvė”, išleido lenkų firma Bôłt.

 Įrašęs albumą 2010 metų rudenį, 8 minučių ištrauką iš kompozicijos pavadinęs „Blind Man Tales2“  nusiunčiau į Ispanijoje vykstantį garso meno konkursą BROADCASTING ART. Konkursą organizavo Párraga šiuolaikinio meno centro kartu su 3-ja (RNE) nacionaline Ispanijos radijo stotimi. Nusiunčiau ir pamiršau.

 2010 metų lapkričio 20 dienos –  šeštadienio vakare sulaukiau telefono skambučio. Susijaudinęs balsas angliškai, sunkiai suprantama kalba, sveikino su laimėjimu. Supratau, kad skambino iš Ispanijos ir kad laimėjau kažkokį ten vykusį konkursą.  https://web.archive.org/web/20101124024937/http://blogs.rtve.es/fluidorosa/2010/11/20/ganadores-broadcasting-art-2010-winners-broadcastingart-

https://web.archive.org/web/20101124230745/http://www.artesonoro.org/archives/6436

https://www.rtve.es/noticias/20101123/broadcasting-art-elige-ganadores/374118.shtml

https://www.rtve.es/noticias/20100609/broadcasting-art-2010-guidelines/334835.shtml

https://www.facebook.com/broadcastingart/?__xts__=-r

    Įlindau į internetą ir peržiūrėjau savo siūstus kūrinius į konkursus. Po truputį tapo aišku. Garso meno konkurso BROADCASTING ART rezultatų paskelbimai vyko tiesioginiame eteryje, ta proga daromo renginio metu. Renginys vyko Párraga šiuolaikinio meno centre. Jo metu 12 „The Heart“ kamerinio orkestro muzikantų, atliko suomių dueto „TERMINALBEACH“ audiovizualinį spektaklį, scenoje iš muzikantų širdies dūžių impulsų sukuriant kompoziciją „iš širdies“ https://www.facebook.com/broadcastingart/photos. Šeštadienio vakarą man skambino tiesiogiai iš koncerto salės. Konkurse dalyvavo 340 dalyvių iš viso pasaulio. Premijų fondą sudarė 13.500 eurų, kurie buvo išdalinti trim konkurso nugalėtojam po 4500 eurų. Tarptautinė teisėjo komisija balsavo slapčia. Pagrindinis konkurso kriterijus, kuriuo vadovaujantis buvo vertinami kūriniai – originalūs naujųjų garso apdorojimo technologijų (skaitmeninių bei analoginių) panaudojimo būdai, ypač kreipiant dėmesį į individualią estetinę raišką. Piniginį apdovanojimą – 4.500 eurų pervedė į mano sąsakaitą po kelerių metų, kai jau nebeturėjau vilties jo gauti.

   Po kelių dienų, sužinojus konkurso rezultatus, įšvykau į Helsinkį į CD MUU FOR EARS 5-6 leidinio pristatymo koncertą. Iš viešbučio Helsinkyje  daviau interviu 3-ios (RNE) nacionalinės Ispanijos radijo stoties programai Fluido Rosa https://www.rtve.es/alacarta/audios/fluido-rosa/fluido-rosa-29-11-10/944428/ https://mediavod-lvlt.rtve.es/resources/TE_SFLUID/mp3/6/7/1290992257376.mp3 . Marijampolės televizija sužinojusi apie laimėjimą  sukūrė laidą apie mane. Laidą galima pasižiūrėti ir dabar https://youtu.be/W_P6s6XrK2g.

  Šis laimėjimas, manau buvo svarbus ne tik man, bet ir kitiems Lietuvos garso meno kūrėjams. Iki tol nelabai buvo aišku, ypatingai akademiniuose sluoksniuose, kas yra garso menas ir ar išvis jis toks yra. Tarptautiniu mastu gautas apdovanojimas dalinai legitimavo garso meną. Informacija apie laimėjimą pasidalino ir Lietuvos kultūros ministerija.

  Dvi dienos prieš konkurso BROADCASTING ART laimėjimo sužinojimą, 2010 lapkričio 18 dieną Lietuvos kompozitorių sąjungoje įvyko naujai stojančiųjų narių kurinių perklausa. Buvo klausomasi ir aptarinėjami mano, Linos Lapelytės bei Mariaus Salyno kūriniai. Komisijos narių tarpe, dalyvavusių perklausoje buvo ir garbaus amžiaus kompozitoriai Feliksas Bajoras bei Teisutis Makačinas. Po perklausos iš šių kompozitorių išgirdau nemažai gerų žodžių apie savo kūrinius. Lietuvos kompozitorių sąjungos nario pažymėjimas buvo išduotas žymint  2011 sausio 1 dienos priėmimo į LKS datą.

  O kūrinys „Blind Man Tale2”, 2011 metais, Lietuvos Kompozitorių Sąjungos skelbtame naujų kūrinių konkurse, elektroakustinių kūrinių  kategorijoje, buvo apdovanotas 3 vieta.

   Nors prieš įstojant į sąjunga kiek skeptiškai žiūrėjau į šią organizaciją, vienijančią Lietuvos kompozitorius ir muzikologus, bet reikia pripažinti, kad buvimas joje atvėrė daugiau galimybių skleistis kūrybai. Viena iš tokių naujų patirčių, kurią suteikė narystė LKS, tapo dalyvavimas tarptautinėje menininkų rezidencijos programoje DAR,  kompozitorių sąjungos namuose Druskininkuose. Kuruojant  Egidijai Medekšaitei, programa startavo 2011 metais ir tų metų vasaros paskutines dvi savaites praleidau LKS namuose kartu su su puikiais austrų garso menininkais ir puikiais žmonėmis Burkhard Stangl ir Katharina Klement, bei lietuvių kompozitore Raminta Šerkšnytė. Beleidžiant šiltus rugpjūčio vakarus su bendraminčiais, atsitraukus nuo pasaulio rūpesčių, dienomis kuriant ir grybaujant – Druskininkuose atradau karališką grybą Žvynabudę, kuri mūsų kraštuose neauga – vieną momentą pagalvojau, kad tai gal būt geriausias laikas gyvenime. Rezidencijos finalinis koncertas įvyko Druskininkų M. K. Čiurlionio memorialiniam muziejuje. Setui panaudojau aplinkos garso įrašus iš  M.K.Čiurlionio namų, bei šalia įsikūrusio muziejaus. Po kiek laiko Cronika publikavo atliktą gyvai kompoziciją, pavadinimu “Čiurlionis”,  podcastų serijoje https://gintask.bandcamp.com/track/live-in-druskininkai-29-08-2011-iurlionis. Burhardas rezidencijoje kūrė kompoziciją „Credit“. Parodžius kompoziciją man, išėmęs keletą nereikalingų traškesių, ją šiek tiek pataisiau. Ant vinilo viršelio, publikavus kūrinį, už šiuos nereikšmingus pataisymus, maloniai nustebinant, atsirado padėka ir man https://www.discogs.com/Anna-Zaradny-Burkhard-Stangl-Split/release/3404409.

  Su Burkhardu sekančiais, 2011 metais teko susitikti jau Vienoje. Kompozitorių sąjunga kartu su Vienos kompozitoriais suorganizavo bendrą Lietuvos ir Vienos menininkų festivalį pavadinimu Viskas gerai Alles gut https://www.facebook.com/photo?fbid=10217945307049097&set=a.4558099115338. Šiame festivalyje be manęs grojo Tautvydas Bajarkevičius, Martin Siewert, Lina Lapelyte, Antanas Jasenka, Raminta Šerkšnyte, Boris Hauf, Egidija Medekšaite, Caroline Profanter, Elisabeth Schimana ir kiti. Mano pasirodymas festivalyje Viskas gerai Alles gut  e  c  h  o  r  a  u  m  meno erdvėje, Vienoje, taip pat kaip ir  kompozicija “Čiurlionis”, buvo publikuotas Cronikos podcastų serijoje https://gintask.bandcamp.com/track/live-in-vienna-12-05-2012 .

  DAR rezidencijų programoje dalyvavau ir 2016 metais. Pora birželio mėnesio savaičių praleidome kartu su Anton Lukoszevieze, Linu Paulauskiu, Manuel Zurria ir estais Roomet Jakapi bei Andrus Kallastu. Antonas rezidencijoje, vaikų kūrybinės stovyklos metu, lauke, mūsų gyvenamųjų namų fone, atliko Jurgio Mačiūno 1962 metais parašytą kompoziciją Solo Balionams, kurią galima išvysti ir dabar https://youtu.be/_sX_zWC5EfA

   DAR 2016 vasaros rezidencijos tęsinys įvyko lapkričio mėnesį – garsėjančioje populiarumu tarp lauko aplinkos garso menininkų – rezidencijoje MOKS. Rezidenciją MOKS, Estijoje Mooste dvare 2001 metais įkūrė ir jai vadovavo John Grzinich su žmona Evelyn Grzinich. Bendra kūrybine erdve Mooste dvare dalinomės mes lietuviai su Linu Paulauskiu, su estais Roomet Jakapi ir Andrus Kallastu. https://www.facebook.com/media/set/?set=a.10207529795667822&type=3. Šioje rezidencijoje paruošiau koncertinį setą ir sugrojau du koncertus. Vieną solo  https://youtu.be/mcE6XAE5_Bc, o kitą koloboracijoje kartu su Tartu universiteto filosofijos doktorantu Roomet Jakapi. https://www.youtube.com/watch?v=Zhtb9XN5Y0U. 2017 metais kompoziciją, kurtą MOKS rezidencijoje, pavadinau „Digital Vintage“ ir  atlikau IRCAM forum workshope Paryžiuje bei The Noisefloor festivalyje Staffordshiro universitete Anglijoje. 2020 metais pasiūliau „Digital Vintage“  kompozicijai sukurti vizualinį apipavidalinimą dukrai Indrei. Indrei sukūrus video dalį, jau kaip audiovizualinis kūrinys, „Digital Vintage“ dalyvavo Ars Elektronica 2020 festivalyje, Vienoje.

 MOKS  rezidencijos metu  sukūriau ne tik kompoziciją „Digital Vintage“, bet ir elektroninį „Variacijų ciklą a-moll“. 2019 metais CD formatu šį albumą pavadinimu „Variations in a-moll for a granular synthesis“ išleido olandų leiblas Esc.rec https://gintask.bandcamp.com/album/variations-in-a-moll-for-a-granular-synthesis-esc-rec-2019 .

 Finalinį koncertą MOKS rezidencijoje pavadinome dviejų, bendras reikšmes turinčių, estų ir lietuvių žodžių samplaika „Ratas – Kirvis“. Vakarus MOKS praleisdavome virtuvėje aptardami klasikinės muzikos aktualijas – nusprendėme, kad negaudama valstybinio finansavimo, ilgainiui ši muzika turėtų tapti kriminalinio pasaulio atstovų privačia pramoga ir dalindamiesi mėgstamų kino filmų pavadinimais. Iš John‘o rezidencijoje sužinojau ir man nežinomą jugoslavų kino režisieriaus Dusan Makavejev vardą. Vėlyvais vakarais rezidencijoje peržiūrėjau daugumą šio režisieriaus kino filmų, o John prisipažino, kad savo vestuvių ceremonijoje jis net panaudojo vieną iš muzikinių melodijų, skambančių Dusan Makavejev kino filmo Sweet Movie garso takelyje.

  2009 – 2010 metais įvyko keletas įspūdingų garso meno renginių šalia Lietuvos esančiame Vygrų vienuolyno rezidencijų meno centre, Lenkijoje. Ten tuomet vyko įvairiausi koncertai, veikė menininkų rezidecijos programa ir 60 kilometrų atstumas skiriantis mano namus Marijampolėje nuo Vigrų buvo vieni niekai. 2009 metais lapkričio 14 dieną Vygrų meno centro vienuolyno komplekso bažnyčioje, įvyko ansamblio MIMEO, susidedančio iš viso elektroninės muzikos žvaigždyno – Phil Durrant, Christian Fennesz, Cor Fuhler, Thomas Lehn, Kaffe Matthews, Jerome Noetinger, Gert-Jan Prins, Peter Rehberg, Keith Rowe, Marcus Schmickler, Rafael Toral – koncertas. 2010 metais liepos mėnesį Seinų baltojoje sinagogoje, esančioje 10 km atstumu nuo Vygrų, įvyko anglų kompozitoriaus Cornelius Cardew, įspūdingas, ‎5 valandų trunkmės, kūrinio „The Great Learning“ atlikimas. Spektakliui vadovavo Irano kilmės režisierius Nima Gousheh su asistentu James Bull ir jame dalyvavo 67 savanoriai iš viso pasaulio. Pasiruošimas spektakliui Vygrų meno centre truko dvi savaites. Tais pačiais metais rudenį, toje pačioje  Seinų baltojoje sinagogoje įvyko ir Berlyno  superansamblio Zeitkratzer – dažnai atliekančio elektroninės, noizo muzikos transkripcijas akustiniams instrumentams – koncertas.

  Visi šie koncertai vyko aukščiausiame profesionalumo lygyje kaip iš atlikėjų, taip ir iš organizatorių pusės ir buvo nemokami. Nors Vygrus nuo Varšuvos skiria 300 kilometrų atstumas, koncertinės salės visuomet buvo pilnos ne tik vietinių, bet ir iš sostinės ar iš kitų Lenkijos miestų atvykusių svečių. Visa tai parodė kad ne tik centruose, bet ir regionuose aukščiausio meninio lygio kultūriniai renginiai yra įmanomi ir galimi ir kad kultūros politika orientuota į regionius yra įgyvendinama, apie ką Lietuvoje buvo galima tik pasvajoti.

2011 metais balandžio pradžioje Londone įvyko renginys pavadinimu „declassified:TULSARAMA“ https://www.anglija.lt/straipsniai/declassified_lietuvos_kino_plakatai_ir_kino_klasika_vaizdo_garso_ir_zodzio_kuryba_londone.html . https://www.facebook.com/media/set/?set=a.1764544638222&type=3

  Šį renginį organizavo LR ambasada Jungtinėje Karalystėje, kuravo bičiulis David Ellis. „Declassified“ susidėjo iš parodos „Lietuvos kino plakatai“  Rich Mix galerijoje, lietuviškų kino filmų demonstravimo, bei daug kitų garso, vaizdo ir poezijos renginių. „Declassified“ koncertinėje dalyje pavadintoje „TULSARAMA“ koloboravau su Anglijos garso menininku Richard. Balandžio 9 dieną Rich Mix galerijoje grojome gyvai mes su Richardu, kalbėjo Davidas, poeziją skaitė Gabrielė Labanauskaitė, buvo rodomi Simon Tyszko, Jono Meko, Julius Ziz, Artūro Baryso, Lauros Garbštienės, Deimanto Narkevičiaus, Linos Lapelytės ir Lauros Stasiulytės video darbai. Mes su Richardu paruošėme programą naudodami kino režisieriaus Arūno Žebriūno, 1969 metais sukurto, kino filmo „Gražuolė“ garso takelio ištraukas. Koncertas buvo numatytas 15 val. – vidury dienos. Man pakvietus apsilankyti mūsų koncerte Anton Lukoszevieze, Antonas atskubėjo uždusęs valandą prieš koncertą, bet pamatęs kad niekaip nespės mūsų paklausyti, nes vakare turėjo suplanuotą skydį lėktuvu, taip ir  neišgirdęs mūsų, išskubėjo namo. Vakare 9 valandą, Rich Mix galerijoje įvyko Alinos Orlovos koncertas, sutraukęs daug emigracijoje gyvenančių lietuvių.

  Mūsų su Richardu atliktas setas renginyje declassified:TULSARAMA, pavadinimu „Unburied Evidence ”, po trejų metų, CDR formatu, buvo išleistas Birmingemo leidybinės firmos RHP https://rhpcdrs.wordpress.com/2014/03/31/richard-crow-gintas-ks-limited-edition-cdr-out-now/. Albumo išleidimą 2014 metais balandžio mėnesį, mes su Richardu vainikavome mūsų bendru koncertu Londone, Hacknyje, renginyje „noise=noise“. O su leidybinės firmos RHP šefu Ryan Hughes, teko susitikti jau 2017 metais Birminghame, koncertuojant  šio miesto Centrala Art galerijoje.

  Jaunos Muzikos festivalis 2011 metais vyko balandžio paskutinę savaitę. Balandžio 26 dienos koncerte, Piano LT salėje, fixed media formatu paleidau kūrinį, laimėjusį garso meno konkurso „BROADCASTING ART“ apdovanojimą, – Blind Man Tales2. Piano LT salėje tą vakarą be manęs grojo Vyautas V. Jurgutis, Tomas Grunskis ir iš Japonijos atvykęs bičiulis Kouhei Matsunaga. Po festivalio koncerto vakarą praleidome ŠMC kavinėje, Vadimui vis kažko įkyriai klausinėjant japoną Kouhei. https://www.facebook.com/media/set/?set=a.1788897927039&type=3 

    Kauno festivalis Centras 11, vykęs 2011 metų spalio mėnesį, buvo paskutinis Centras rengtas Skrandžio – Gedimino. Festivalyje  su Donatu pasirodėme du kartus. Pirmą kartą grojome „Art House Kanklėse”, buvusio kino teatro patalpose https://www.youtube.com/watch?v=cZKppITUBBM. Antrą kartą, jau su David Ellis, kavinėje „Kultūra“. „Art House Kanklėse“ pasirodė ir Holzkopf, AVaspo, Driezhas, Girių Dvasios, Patris Židelevičius, Fusedmarc, Verslo Rizikos Rezervas ir kt. Buvo smagu stebėt kaip Verslo Rizikos Rezervo vokalistas žvaliai pradėjęs pasirodymą, stilingai judančių fanų būryje, su kiekviena daina vis labiau kito, kol baigė groti sunkiai orientuodamasis aplinkoje.

  Su David Ellis ir Donatu kavinėje „Kultūra“ pasirodėme ir paskutiniąją festivalio Centras 11 dieną. Performanso „Riveted“ metu improvizavome, kūrėme garsinius ir vaizdinius koliažus kartu su VJ Juodo, kai tuo tarpu Davidas pasakojo savo vaikystės, ir ne tik, istorijas https://www.youtube.com/watch?v=zAWjbZIZiAg .       

  Su kandiečiu, gyvenančiu Vankuveryje Holzkopf (Jacob Audrey Taves) festivalio  Centras 11 dalyviu ir jo draugu būgnininku Botfly (John Brennan) po poros metų, 2013 metais, kolaboravome Kauno kavinėje „Underground Pub“ https://www.youtube.com/watch?v=j28rzce_UyU  https://www.youtube.com/watch?v=R9_XnJPMU8c

https://www.youtube.com/watch?v=T6OnCBx6FLk  Šiuos video nufilmavo Gleb Maltsevas, o koncerto audio dalį įrašė Armantas Gečiauskas. 2004 metais mano su ukrainiečių kilmės menininku, gyvenančiu Kaune, Glebu Maltsev aka Pichismo kūriniai, buvo įtraukti į CD rinkinį Extreme Music From Russia https://www.discogs.com/Various-Extreme-Music-From-Russia/release/420648. Rinkinį sudarinėjo ir išleido kultinės anglų noizo grupės Whitehouse narys William Bennett, Susan Lawly leiblo įkūrėjas. Mano kūrinys  „Trumpas“ patekęs į šį rinkinį trunka nei daug nei mažai -11 sekundžių.

   Mūsų su Holzkopf ir  Botfly koncertas „Underground Pub“  kavinėje, pavadinimu Sober Materials#7, buvo išleistas tais pačiais, 2013 metais, kasetės formatu https://www.discogs.com/Botfly-Holzkopf-Duo-Gintas-K-Sober-Materials-7/release/4560596

2015 metais man nuskridus į Vankuverį, į tarptautinį elektroninio meno simpoziumą ISEA 2015, Holzkopf – Jacob apgyvendino mane savo garaže – studijoje. Sekančiais 2016 metais, jam koncertuojant Lietuvoje – nuolat darydavo koncertinius turus aprėpiančius visą pasaulį – vieną vasaros vakarą apsilankė mano namuose Marijampolėje. Praleidome vakarą apžiūrinėdami Malony – Marijampolės, Londono ir Niujorko menininkų projekto sienų tapybos kūrinius, puošiančius miesto sienas ir užkandžiaudami picerijoje. 

2012 metais gegužę sugrojus Lietuvos Austrijos kompozitorių festivalyje Viskas gerai Alles gut Vienoje ir birželio pradžioje Maskvoje, festivalyje Noise & Fury, vasarą praleidau grodamas ir įrašinėdamas muziką, kuri vėliau buvo publikuota keletoje albumų. „Nota Demo“ albumas CD formatu 2013 metais buvo išleistas portugalų firmos Creative Sources Recording  https://gintask.bandcamp.com/album/nota-demo-creative-sources-2013. Albumus „pOpXEnA“ 2014 metais ir 2014“ 2017 metais išleido vokiečių leiblas Attenuation Circuit https://gintask.bandcamp.com/album/popxena-attenuation-circuit-2014. https://gintask.bandcamp.com/album/2014-attenuation-circuit-2017. „Under my skin“ albumą 2017 metais, kasetės formatu, išleido Cronica https://cronica.bandcamp.com/album/under-my-skin. Visi šie albumai įrašyti gyvai t.y. nenaudojant jokių koliažo elementų.  Šia estetiką, eksploatuotą 2012 vasarą, sau pačiam įvardinau kaip pOpXEnA, kas iššifruojant reikštų Janio Ksenakio, komiuterinės muzikos legendos, elektroakustinės muzikos pop versija. Tarsi sau atradau kažkokią specifinę elektroakustinės muzikos nišą, teritoriją, kuri dar neapgyvendinta. Muziką, kurią dauguma elektroakustinės muzikos kūrėjų kurdavo koliažo principu, kas įprasta elektroakustikoje ir kas atimdavo begalę laiko, aš galėjau groti gyvai, kurti akimirksniu. Žinoma ji netapdavo tokia nušlifuota kaip kuriant koliažu, bet tai buvo gyvas grojimas. Po 2012 metų vasaros, šią estetiką buvau padėjęs į šalį, bet po apsilankymo 2018 metais Pietų Korėjoje vykusioje kompiuterinės muzikos konferencijoje ICMC 2018 vėl atsidariau 2012 metais susikurtus programinius paruoštumus ir pradėjau ją intensyviai eksploatuoti. Taip su šiais paruoštukais 2018 metų rudenį, gyvai įrašius kūrinį „Looking Forward“, sekančiais, 2019 metais, šis kūrinys laimėjo pirmąją vietą elektroninės muzikos kategorijoje Pietų Floridos Universiteto, kompozicijos departamento, Naujosios Muzikos Konsorciumo organizuojamame tarptautiniame konkurse International Call for Scores, Amerikoje.

   Po intensyvių 2012 metų vasaros įrašinėjimų nusprendžiau metus laiko pailsėti nuo bet kokio gyvo grojimo. Gyvas grojimas, nesvarbu ar atliekamas namuose ar koncertuose, pareikalaudavo daug psichologinės  ir fizinės energijos. Po ilgų grojimų, užsidarius kambaryje, dažnai būdavau permirkęs prakaitu, jausdavausi visiškai išsekęs. Malonumas taip pat būdavo nemenkas. Bet galų gale tapo neaišku ar tai kūryba, malonumas, sunkus darbas ar tiesiog kažkokios formos narkotikai.Todėl nusprendžiau pasiimti atostogų ir pailsėti nuo gyvo grojimo.

Bet tai nereiškė atsisakyti kūrybos.

  Ispanijos leiblui Reductive paprašius kūrinio audio arts garso meno serijai, 2013 metų žiemą įrašiau neseniai name pastatyto naujo kieto kuro katilo užkūrimo ir veikimo procesą  https://gintask.bandcamp.com/album/peciusd-reductive-2013.

    Namuose gyvai negrojau, neįrašinėjau ir naujų setų neruošiau, bet paprašius kartu sugroti Jacobui – Holzkopf su būgniniku Botfly,  „Underground Pub“  kavinėje, Kaune – neatsisakiau. Grojome be išankstinio repetavimo. Kino filme  apie Rusijos elektroninę muziką „Elektro Moskva“, bičiulis  Aleksejus Borisovas ištaria tokius žodžius „repetuoja tie, kurie nemoka grot“. Išgirdus šį posakį kino filme mane tai pralinksmino ir jį prisitaikiau koncertui su Jacobu ir John.

  2013 metais legendinis Belgijos leiblas Sub Rosa, įkurtas dar 80 – ųių pabaigoje, išleido 7- įjį ir paskutinįjį Triukšmo ir Elektroninės muzikos antologijos rinkinį „AN ANTHOLOGY OF NOISE & ELECTRONIC MUSIC #7“. Pirmuosius šios serijos rinkinius, leistus nuo 2001 metų, naudojau muzikos pamokose kaip mokomąją priemonę. Jie puikiai atspindėjo visą elektroninės, konkrečiosios muzikos raidą nuo Luigi Russolo iki dabartinių laikų https://en.wikipedia.org/wiki/An_Anthology_of_Noise_%26_Electronic_Music. Visus septynerius rinkinius sudarė 15 CD, 176 garso takeliai, kurti 1921- 2012 metais, 18 valandų muzikos. Antologijose buvo pristatytį kompozitoriai, garso menininkai iš 42 šalių.

 Į 7- įjį rinkinį buvo įtrauktas ir mano, vienintelio lietuvio rinkiniuose, kūrinys „4m“ https://subrosalabel.bandcamp.com/album/an-anthology-of-noise-electronic-music-7. Šį rinkinį sudarė 3 kompaktiniai diskai ir 84 puslapių knygelė. Jame mano pavardė atsidūrė šalia  tokių elektroninės muzikos grandų kaip Tziga Vertov, Luciano Berio, Fausto Romitelli, Henry Cow, Mika Vainio, Cabaret Voltaire, Eugeniusz Rudnik, Bebe & Louis Barron ir kitų.

  Kūrinys „4m“ buvo sukurtas albumui  M, 2011 metais, koliažo principu. Albumą M išleidau 2019 metais https://gintask.bandcamp.com/album/m-gk-rec-2019 viename CD diske su kitu albumu Mimicry, įrašytu gyvąją elektronika 2017 metais. Nors abiejų albumų ir sukūrimo principas ir metai skirtingi, bet rezultate jie skamba kaip vienas kito tęsinys. 

   Kartais tekdavo užsiminėti edukacine veikla – skaityti paskaitas, vesti workshopus. 2013 metais  dalyvavau Lietuvos Meno Kūrėjų Asociacijos projekte “Aukštosios kultūros impulsai mokykloms“ ir pravedžiau 6 meninės kūrybos pamokas „Kompiuterinės technologijos šiuolaikinės muzikos kūrime“ 8-12 klasių mokiniams įvairiose Lietuvos mokyklose. Kiek teko apvažiuoti mokyklų – pagal  privalomus muzikos klasės modernizavimo reikalavimus gimnazijoms – daugumoje mokyklų buvo supirkti kompiuteriai ir midi klaviatūros. Kartais klaviatūros gulėdavo ant suolų, bet dažniausia dūlėdavo sandėliuose. Per visas mokyklas nesutikau nei vieno muzikos mokytojo, kuris žinotų kaip jomis naudotis. https://gintask.home.blog/paskaitos-pamokos-edukacine-veikla/

 2013 metais savo kūrybos sklaidai pradėjau naudoti Bandcamp platformą. Nors profilį šioje platformoje buvau susikūręs dar 2011 metais, bet patikėjau ja tik 2013 metais. Ši platforma įgalino pačius muzikantus publikuoti albumus, nesinaudojant leiblų paslaugomis. Nors ir iki to laiko buvo tokie puslapiai kaip archive.org, kurie buvo naudojami publikacijoms, bet tai labiau panašėjo į failų pasidalinimą, nei į albumų leidybą. Bandcamp platforma internete atvėrė dar labiau, jau ir taip pakankamai plačius vartus, visiems kuriantiems žmonėms, norintiems pasidalinti savo kūrybiniais rezultatais.

      Keisčiausias renginys 2014 metais, o ir aplamai, kuriame teko dalyvauti, buvo koloboracija  tarp manęs ir  sunkiai nusakomos srities menininko Klaus Felitz, Berlyne. Su Klaus pradėjome bendrauti emailais 2012 metais. Jis buvo susižavėjęs mano albumu M, pasišovęs išleisti jį vinilo formate ir padaryti bendrą renginį  Berlyne. Planuojamas renginys PRESENT KLAUS FELITZ X GINTAS K FEAT. ERNST MARKUS STEIN susidėjo iš trijų dienų parodos, konferencijos ir mano performanso. Visa tai turėjo įvykti  aquabitart galerijoje, prestižiškiausioje Auguststrase, 950 metrų ilgio, gatvėje, kur įsikūrusios garsiausios šiuolaikinio meno galerijos Berlyne. Gyvam grojimui setą zulinau keletą savaičių prieš kelionę. Nuvykęs į Berlyna, kiekvieną vakarą viešbučio, kuriame Klausas buvo užsakęs kambarį, restorane, iki vėlumos praleisdavau klausydamas jo aistringų filosofinių monologų apie meną. Jisai sakėsi esąs prancūzas, atvažiavęs iš Grenoblio, bet išvaizda panašus buvo į artimųjų rytų žmogų. Jo vardas Klaus Felitz neabejotinai buvo išgalvotas. Su juo atvažiavusi jo žmona ar draugė į jį žvelgė atsainiai. Paroda PRESENT, atidaryta išsinuomotoje savaitgaliui galerijoje, susidėjo iš keistokų jo instaliacijų. Į konferenciją, apie kurios tezes Klaus man kalbėdavo vakarais,  planuotą renginio dieną neatėjo nei vienas žmogus. ERNST MARKUS STEIN, kuris figūravo parodos aprašymuose kaip dalyvis, išvis nepasirodė. Irina Ilieva, kuri buvo įvardinta kaip parodos partnerė, trečiosios – paskutiniosios parodos dienos, sekmadienio vakare atėjo pasiimti galerijos raktų – ji buvo galerijos savininkė. Į parodą, per pora dienų, mano praleistų galerijoje, užėjo vos keletas žmonių. Mano koncerto dieną pasirodė, kad mes su Klausu į galeriją maršrutiniais autobusais turime atsiboginti iš kažkurios Berlyno vietos jo išsinuomotą įgarsinimo aparatūrą. Nuvažiavus garso aparatūros, pasirodė kad  firma sekmadieniais nedirba. Vinilo jis taip ir neišleido. Dar kiek laiko po parodos Berlyne pabendravęs, Klausas dingo.

   O parodos flaeris, kaip ir planuoto albumo viršelis, buvo padarytas labai neblogai https://www.facebook.com/photo/?fbid=10218064520549360&set=a.4558099115338  ir parodos konceptas – PRESENT kaip garso ir vaizdo teritorijų disjunkcija – skambėjo irgi šauniai  https://www.facebook.com/media/set/?set=a.10201731187906252&type=3 

  2014 metų balandžio 12 dieną, tarsi pratesiant mūsų ankstesnį pasirodymą 2011 renginyje „declassified:TULSARAMA“, su Richard Crow  grojome Londone, Hacknyje studijoje Regent, įrengtoje pramoninio pastato pačiame aukščiausiame aukšte, renginyje Noise=noise.  Renginį organizavo studijos savininkas, noizo menininkas, gyvenantis studijoje Ryan  Jordan, nuolat darantis panašaus pobūdžio renginius. Be mūsų su Richardu tą vakarą grojo RAPOON / PAS MUSIQUE, MATT CHILTON / ANTHONY DONOVAN / GRAHAM DUNNING, AMPERSAND, CABIRIA, HUBERT HEATHERTOES, RYAN JORDAN. Koncerte vyravo aštrus lazerinis apšvietimas https://www.youtube.com/watch?v=X1Y9XVSfkOw https://www.youtube.com/watch?v=VoHNqsiYJgc https://www.youtube.com/watch?v=otud87WLHO4. Jame apsilankė Lina, tuo metu gyvenusi Londone, bei kultūros atašė Rita. Renginio metu buvo kuriamas filmas apie Londono eksperimentinę muziką In Search Of Sound, kuriame buvo parodytas mūsų su Richardu koncertas. Su Richardu buvome interviuojami. Kalbėjo Richardas, aš protingai tylėjau, bet kredituose paminėtas kaip interviuotas. Filmas buvo sukurtas, išsiuntinėtas kino filme dalyvavusiems menininkams, bet internete pasirodė tik praėjus 7 metams https://youtu.be/MLksn7ommKA . https://www.facebook.com/media/set/?set=a.10201959319209392&type=3

https://web.archive.org/web/20140903205310/http://nnnnn.org.uk/doku.php?id=noise_noise_120414

https://gintask.bandcamp.com/album/crowborough-school-for-girls-live-at-noise-noise-by-richard-crow-gintas-k-2014

   Balandžio mėnesio gale pakviestas Armanto grojau renginyje Kultūros Maratonas Kablys, Vilniuje, kultūros bare Kablys. Tai buvo kelias dienas trunkantis festivalis, susidedantis iš kino filmų demonstravimų, teatro vaidinimų, instaliacijų, parodų, performansų ir daug kitų veiklų. Balandžio 26 dieną Kultūros Maratone grojome aš, Gana2, Refusenik, GyS, Kurvenschreiber ir Zifferblatt. https://www.youtube.com/watch?v=TWrEFmAQt_M  Apsilankęs renginyje Maksas, kaip įprasta, padarė puikių foto nuotraukų https://www.facebook.com/media/set/?set=a.10202118697793757&type=3, o man tai tapo paskutinis grotas setas 2014 metais. Balandžio 28 dieną praslydus kojai, nukritau nuo stogo ir susilaužiau stuburą. Kompresinis stuburo lūžis prikaustė prie lovos keletui mėnesių.

   Nors ir buvau skaitęs kad stuburo lūžis yra ne tik fizinė, bet ir psichologinė trauma, pirmomis potrauminėmis savaitėmis į tai tik nusijuokdavau. Bet einant mėnesiams ir situacijai negerėjant, tai tapo akivaizdu. Trūkstant kūrybinių impulsų smegenys pradėjo vegetuoti. Einant ligos ketvirtam mėnesiui, su  milžinišku skausmu valdant rankas, vieną dieną kompiuiteryje vis tik atsidaręs ir paleidęs programą, daužydamas klaviatūrą įrašiau ištisinį albumą „I will tell you 3 things“ https://gintask.bandcamp.com/album/i-will-tell-you-3-things-an-easy-listening-album-2015. Albumo pavadinimui panaudojau mistinio milžino iš kino režisieriaus David Lynch serialo Twin Peaks žodžius, ištartus agentui Kuperiui sapnuose „I will tell you 3 things“.

   Į Strefa Bôłt festivalį, vykusį Varšuvos Šiuolaikinio meno centre 2014 metų rugsėjo mėnesį, kuriame man reikėjo dalyvauti pristatant Lenkijos Bôłt leiblo išleidžiamą mano albumą Blind Man Tales https://gintask.bandcamp.com/album/blind-man-tales-b-t-records-2014, važiavome automobiliu kartu su Tautvydu, Visvaldu ir  Mariumi. Visvaldo paprašiau vairuoti mašiną, nes aš nepajėgiau. Strefa Bôłt festivalyje gyvai negrojau – paleidau Blind Man Tales albumo vieną, ištisinį, fixed media failą.

  Po poros metų, 2017 metų gruodžio mėnesį, Visvaldas, savo bute Marijampolėje, organizavo renginį Šešupė, kuriame gyvai grojom aš, Pijus Džiugas Meižis, Marius Trajanas ir DJ $tocker. Renginys pasibaigė  jam seišenu, o Palanga Street Radio visą veiksmą transliavo internetu https://youtube.com/playlist?list=PL-1_JF1WRQPi-ei-TY9VGHWxppDqUVVip https://www.youtube.com/watch?v=UvZxJX-2IE0&t=965s.  2020 metų vasarą Visvaldas, praskleisdamas mano kasdieninės buities šydą, išleido foto albumą Portretzine Gintas K https://visvaldas.com/Gintas-K. Fotografavo mane  2018 vasaros gale, ką tik gryžus iš Pietų Korėjos, ICMC 2018 konferencijos. Kartu su Portretzine Gintas K, kaip foto albumo dalis buvo išleista ir 7 colių vinilinė plokštelė, fiksuojanti mano improvizaciją Visvaldui fotografuojant mane mano kambaryje.  https://gintask.bandcamp.com/album/portraitzine-2020.

   Praėjus penkeriems mėnesiams po stuburo lūžio, šiais ne taip atsigavau. Su platinine plokšte nugaroje, sutvirtinančia stuburą, teko gyventi iki 2015 metų birželio mėnesio, kol fiksatorių operacijos metu pašalino. 2015 metų sausio menesį vėl pradėjau groti.

    2015 metų pradžioje Gytis, atsiuntęs savo muzikos, paprašė panaudojus ją, padaryti live setą ir pagroti jo parodos “12 fotografijos tiesų“ Titaniko galerijoje užbaigimo metu. Parodos paskutinė diena sutapo su jo gimimo diena.

   2009 metais mūsų su Gyčiu koloboracinį EP albumą „When The Drummer Is Smoking“ įrašytą dar 2006 metais buvo išleidęs žinomas ispanų leiblas Conv https://gintask.bandcamp.com/album/gintas-k-gys-when-the-drummer-is-smoking-conv-2009.

    Mėnesį parepetavęs paruošiau programą ir atlikau setą Titaniko galerijoje paskutinę parodos “12 fotografijos tiesų“ dieną – vasario 12. Pasirodymą filmavo E.Jansas https://www.youtube.com/watch?v=P1WS2sPK-sI. Vėliau šį koncertą išleido Cronica podcastų serijoje Cronicast, kur nuo 2006 metų nuolat buvo publikuojami mano darbai  https://gintask.home.blog/podcasts/ . Neužilgo Cronicai išleidus kavinėje Kultūra, Kaune vasario 16 dieną, atliktą mano kompoziciją, skirtą vasario 16 – Lietuvos Nepriklausomybės Dienai paminėti, Crocaster seriją uždarė ir patalpino visus podcastus į archyvą http://www.cronicaelectronica.org/cronicaster https://gintask.bandcamp.com/album/lives-2016

     Sukurti ir atlikti kompoziciją skirtą vasario -16 pamintėti paprašė ir užsakė  kaunietis architektas Audrys Karalius. Kompozicija turėjo būti atlikta renginyje VASARIO ŠEŠIOLIKTINĖS kavinėje Kultūra, vasario 16 –ją   Kaune. Taip pat renginyje be manęs turėjo groti ir Darius Čiuta. Setą kūriau panaudodamas kelis –orkestrinį, chorinį ir solinį – Lietuvos respublikos himno atlikimo variantus. Renginys vyko rinkiminiu laikotarpiu. Kauno paveikslų galerijoje, esančioje šalia kavinės vyko metų geriausio Kauno menininko rinkimai. Kavinė Kultūra renginio dieną buvo sausakimša ir nuo menininkų ir nuo pasipjarinti atėjusių politikų. Sudainavus himną ir man savo pasirodymą pradėjus noizo šuorais, kurie turėjo išsirišti į plaukiančiu merginos balsu atliekamą respublikos himną, kavinėje kilo didžiulis bruzdesys. Nuo kavinės staliukų pasigirdo garsiai reiškiami nepasitenkinimo šūksniai. Matjošaitis, būsimas Kauno meras, išeidamas iš kavinės, mestelėjo „argi tai muzika ?“. Bet Audriui vadovaujant žmonės pamažu aprimo ir ėmė klausyti muzikos.

 Pamatyti visą renginio įrašą galima ir dabar https://www.youtube.com/watch?v=XLcTBReXLVY ir geresnėje garso kokybėje atskirai – mano pasirodymą https://www.youtube.com/watch?v=kMrftca5EtE .

  Tą pačią programą su Dariumi Čiuta, tik jau vizualizuojant  Donatui, atlikome ir Post galerijoje, Kaune kovo 11 dieną, renginyje „25 Lietuvos Laisvės Metai”, skirtame Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo dienai paminėti. Ir jau be Dariaus, tik su Donatu Marijampolėje, gegužės 15 dieną, Marijampolės kraštotyros muziejuje, Saulėračio galerijoje, renginyje „Muziejų Naktis“.

   Po koncerto Kaune, Post galerijoje https://www.youtube.com/watch?v=HaIxw9EJcGU gavau iš vienos klausytojos pasipiktinimo kupiną žinutę, dėl per stipraus garso koncerto metu. Esą jai po koncerto kelias dienas skaudėjo ausis. Nekreipiau dėmesio. Bet praėjus keliems mėnesiams jos atsiprašiau.

     2015 metų pavasarį Antanas Jasenka, kuravęs festivalį Jauna Muzika, užsakė festivaliui sukurti kūrinį DIISSC Orchestra. Panaudojęs koliažo principą padariau kompoziciją Message in a Bolte. Kūrinio gyvai atlikti nebuvo galima, bet galima buvo koncerto metu keturis atskirus garso takelius paleisti vienu metu iš keturių CD grotuvų taip praplečiant skambesio erdvę. Kompozicija Vilniaus mažojo teatro salėje nuskambėjo kaip fixed media kūrinys. Tą vakarą, balandžio 24 dieną, pirmoje koncerto dalyje be mano kūrinio, DIISSC Orchestra atliko Mindaugo Urbaičio,  Mykolo Natalevičiaus kūrinius https://vimeo.com/165417929, o antrąją koncerto dalį moduliniais sintezatoriais grojo Robert Piotrowicz. Koncerto vedė Tautvydas.

    Po koncerto su Robertu Piotrowicz ir Tautvydu praleidome vakarą triukšmingoje picerijoje, skambant garsiai muzikai, aplinkiniams rėkaujant. Norint susikalbėti prisireikdavo kalbėti pakeltu tonu. Kalbėjome apie įvairiausius dalykus – nuo problemų iškylančių muitinėse vežantis muzikinius instrumentus iki politinių ir prekybinių Hanza miestų sąjungų.

 Po šio vakaro, po truputį ėmė skaudėti ausis, spengti ausyse, pradėjau nebeprigirdėti. Dėl neprigirdėjimo labai nesijaudinau, nes 2010 metais, vieną rytą, prieš pat velykas, atsikėlęs iš lovos visiškai buvau praradęs girdimumą viena ausimi. Po kelių mėnesių klausa atsistatė. Bet spengimas ir skausmas ausyse, nuo bet kokio didesnio garso, buvo nauja patirtis. Kaip vėliau išsiaiškinau, padidintas garsinis jautrumas – hiperacusis, buvo dažnas tinituso palydovas. Besiruošiant, berepetuojant gegužės 15 dienos pasirodymui Marijampolėje jau nuolat skaudėdavo ausis, bet garsiai groti vis tiek nenustojau. Šiaip ne taip su vatos gumuliukais ausyse atgrojęs koncertą Marijampolės kraštotyros muziejuje pamažu ir labai nenoromis suvokiau, kad įsigijau naują ligą, visų muzikantų siaubą – Tinitusą.

 Tinitusas tai nuolatinis, 24/7, dažnai aukšto dažnio, mano atveju tai buvo 12 Khz dažnis, cypimas ausyse. Dieną naktį. Kai kurie žmonės neatlaikę šios kankynės nusižudo. Vaistų jokių nėra. Tai net nesivadina liga, o tik ligos simtomas. Kreipiausi į daug daktarų, niekas nepadėjo. Įnikęs į Tinitus forumą, atradau vaistus skirtus epilepsijai gydyti Trobalt.  Sekančiais metais šie vaistai buvo išimti iš apyvartos dėl begalės šalutinių poveikių. Bet jie man šiek tiek apramino ligą. Tinitusas man tapo didesniu išbandymu nei stuburo lūžis. Pasidariau atlaisvinančią kaklo kraujagysles operaciją. O po keleto mėnesių pradėjau susigyventi su šia liga. Nors tinitusas vadinamas muzikantų, ypatingai roko, profesine liga ir dalis muzikantų ją turi, bet gyventi su šia liga nėra lengva. Buvau priverstas vengti triukšmingos aplinkos, saugotis nuo bet kokio didesnio garso, atsisakiau kai kurių darbų. Po beveik metu pertraukos nuo ligos pradžios vėl pradėjau pamažu, ypatingai kontroliuojant garsumą ir laiką, groti gyvai. Ir dabar, praėjus daugeliui metų nuo tinituso pradžios riboju gyvą grojimą iki 1 valandos per dieną, koncertų metu monitorius nusuku nuo savęs, naudoju ausų filtrus ir garso niekuomet nereikalauju daug.

    2015 metų vasarą, rinktiniam albumui „Message in a boltte“, kurį rudenį išleido Lietuvos muzikos informacijos centras, reikėjo atrinkti kūrinius. Negalėdamas klausyti muzikos, kūrinius rinkau iš atminties. https://gintask.bandcamp.com/album/message-in-a-bottle-lithuanian-music-information-and-publishing-centre-2015 .

   2015 metų vasarą, kūrinys Dimensions, trunkanti 35 minutes, buvo atrinktas dalyvauti 21-jame tarptautiniame elektroninio meno simpoziume  ISEA, vykstančiam kasmet skirtingame pasaulio krašte. 2015  metais šis meno, mokslo ir technologijų simpoziumas  vyko Vankuveryje, Kanadoje. Į Kanada skridau lėktuvuose dėvėdamas apsaugines ausines nuo garso. Iš 1500 gautų garso meno paraiškų, festivalis atsirinko 7 darbus, kurie simpoziume buvo atlikti gyvai ir 20 kūrinių (tarp jų ir mano), kurie buvo instaliuoti specialiame Immersive Sound (Įtraukiančio garso) garso kambaryje, parodų erdvėjeGoldcorp meno centre, Simon Fraser Universete. https://www.youtube.com/watch?v=k2I9cUqy12U . Simpoziumo tema tais metais buvo Disruption – griovimas. Festivalis buvo milžiniškų apimčių pvz. į  vakarinį  renginį Vankuverio meno galerijoje, kur buvo eksponuojami man patikusio Kanados menininko Geoffrey Farmer darbai, susidedantys iš begalės mažų figūrėlių, eksponuojamų pritemdytose galerijos salėse, susirinko daugiau nei 5 tūkstančiai žmonių. https://www.facebook.com/media/set/?set=a.10204809694987005&type=3 Vyko daug paskaitų, parodų, kūrybinių dirbtuvių, koncertų skirtingose Vankuverio vietose. Simpoziume įvyko ir legendinio elektroninės muzikos festivalio Mutek‘o vakaras, kuris nustebino tuo, kad dauguma muzikantų koncerte tarsi klonavo Raster Noton leiblo prieš 10 metų leistą muziką, kai mano manymu ši jau buvo praradus savo aktualumą.

   ISEA festivalio metu, Jakobo, pas kurį gyvenau, kuruojamoje meno erdvėje „Red Gate Arts Society“ vieną vakarą pristačiau ir mūsų su Donatu video klipą “Jesus Save My Soul”  https://www.youtube.com/watch?v=o1PtYdJ6mX4. O kūrinį „Dimensions“ eksponuotą ISEA 2015, sekančiais, 2016 metais, CD formatu išleido Rusijos leiblas Frozen Light https://frozenlightlabel.bandcamp.com/album/dimensions .

    2016 metų rudenį su kūriniu “Message in a Bottle” dalyvavau Airijos garso, mokslo ir technologijos asociacijos konferencijoje  ISSTA2016, kuri vyko Ulsterio Universitete, LondonDerrio mieste, Šiaurės Airijoje. Stereo formatu kūrinys “Message in a Bottle” nuskambėjo man sėdint scenoje prieš žiūrovus. Elektroakustinės muzikos kompozitorius Nikos Stavropoulos, pasveikino po koncerto, pasakė kad jo manymu kūrinys puikiai skambėtų per daugiakanalę garso sistemą ir  paklausė ar aš grojau gyvai. Atsakius, kad ne, jis nusistebėjo kodėl aš tuomet sėdėjau scenoje. Elektroakustinių kūrinių t.y. fixed media atlikimo praktika yra tokia, kad kūrinio atlikimo metu autorius sėdi garsisto vietoje arba tiesiog salėje tarp žiūrovų. Po koncerto pagyrų susilaukiau ir iš Gregory Taylor, MaxMSP eksperto ir knygos skirtos MaxMSP muzikinės programos įvaldymui – „Žingsnis po žingsnio“, autoriaus. Sekančią dieną Gregory grojant gyvai su gitaristu Mark Henrickson, jo kompiuteris nuolat lūžinėjo.  Po koncerto Gregory pasidžiaugė, kad groti su kuo nors kitu yra labai gerai, nes nuolat stringant kompiuteriui, kitas muzikantas scenoje gali užtušuoti šiuos nesklandumus.  Konferencijoje ISSTA2016 taip pat buvo parodyta ir  garso menininko Robert Curgenven, turinčio leidinių Line leible, garso instaliacija. Iš galerijos, kur buvo įrengta instaliacija išėjau – garso man buvo per daug. Po kiek laiko su Robertu išsikalbėjus, jis paatviravo, kad ir pats turi panašių problemų – prieš keletą metų buvo visiškai praradęs klausą. Bet pamažu girdimumas atsistatė. https://www.facebook.com/media/set/?set=a.10207057917471162&type=3

     O su Gregory Taylor mes, 2019 metais vėl susitikome Niujorke tarptautinėje kompiuterinės muzikos ir Niujorko elektroakustinės muzikos konferencijoje ICMC/NYCEMF. Mano nustebimui jis, jau būdamas garbaus amžiaus,  mane gerai prisiminė ir apturėjome ilgoką pokalbį, kurio metu jis mane vis įtikinėjo populiarinti, stumti į priekį elektroakustinę muziką Lietuvos akademiniuose sluoksniuose – svečiai iš Lietuvos ar iš kaimyninių kraštų tokiose konferencijose, festivaluose kaip ICMC ar NYCEMF buvo įpatingai reti. Man pasakius, kad aš visiškai nesigaudau MaxMSP programoje – kūrybai naudoju Plogue Bidule, jis visiškai nesutriko ir toliau tesė įtikinėjimus.

 2016 metų gale gyvosios elektronikos kūrinį „Digital Vintage“  pasiūliau atrankai IRCAM forum workshopui, vyksiančiam Paryžiuje 2017 metų kovo mėnesį. Kūrinys buvo atrinktas ir manau, tapau pirmuoju lietuviu koncertavusiu legendiniam prancūzų institute, skirtam inovatyviems muzikos ir garso tyrimams – IRCAM. 2017 metais IRCAM‘as, įkurtas Pierre‘o Boulezo, šventė savo 40 metu įkūrimo jubiliejų, kaip ir Pompidou centras, kuris buvo organizaciškai susijęs su IRCAM. Workšopo renginiai  vyko abiejose lokacijose. Mano prezentacija buvo numatyta IRCAM‘e Stravinskio vardo salėje. Kompiuterio ekranas buvo projektuojamas į salės ekraną, kad žiūrovai galėtų matyti visą mano kūrybinį procesą realiu laiku. Pasirodymas buvo transliuojamas internetu. Prieš pasirodymą ilgokai nepajungėme vaizdo iš mano kompiuterio į salės ekraną. Garsistas Markas vis kartojo ta pačia frazę, kad Ircame dažniausia grojama mac‘ais, o ne PC. https://medias.ircam.fr/x9fe78a  https://youtu.be/xsFjQmmPCIM.  Po koncerto prie manęs priėjo senučiukė prancūzė, padėkojo už koncertą ir  paklausė kokiais sintezatoriais aš grojau? Atsakiau, kad tai buvo ne sintezatoriai, bet midi klaviatūra. Aaa nutęsė ji. Pasakė, kad yra nuolatinė IRCAM forum workshop renginių dalyvė, o mano koncerte girdėti skambesiai jai priminė garsus, kuriuos ji pati naudojo grodama sintezatoriais jaunystėje. Su pavydu pagalvojau apie Prancūzų elektroakustinės muzikos istoriją. Tie tembrai kuriais aš groju dabar, Prancūzijoje naudoti prieš pusę amžiaus, kai Lietuvoje buvo kuriamos kantatos Leninui.

    Forumas susidėjo iš koncertų, parodų, workšopų, diskusijų, prezentacijų, instaliacijų. Jame dalyvavo 170 dalyvių iš 17 šalių. Vieną konferencijos dieną buvo pristatinėjamos tik muzikinės mobiliųjų telefonų programėlės ir kitomis dienos, apart daugelio įdomių dalykų, išgirdau prognozes, kad artimiausiu metu muzikai kurti užteks, jau net ne fizinių judesių, bet tik norų mūsų galvoje, kuriuos nuskaitys neuronų jungčių davikliai. Konferenciją vainikavo koncertas Pompidou centre. Vakaro metu nuskambėjo Tarek Atoui, Giulio Colangelo/Valerio De Bonis kūriniai skirti atlikti muzikos instrumentais kurtiesiems ir kompiuterinės muzikos  kompozitoriaus Florian Hecker, menininkų rezidencijos metu sukurtas kūrinys https://forum.ircam.fr/media/uploads/v6_programme_papier_ateliers_forum.pdf

     2017 metų gegužės mėnesį Digital Vintage atlikau festivalyje The Noisefloor, Staffordshiro Universitete, Stoke-on-Trent mieste, Anglijoje. Fetsivalį organizavo Staffordshiro Universiteto Muzikos ir Garso katedra. Su kuratoriumi Marc Esibeiro, pakvietusiu į ši festivalį, sekančiais 2018 metais susitikome ir Pietų Korėjoje, Degu mieste tarptautinėje kompiuterinės muzikos konferencijoje ICMC 2018. The Noisefloor festivalyje nustebino kompiuterinių muzikantų koloboracijos su muzikantais grojančiais akustiniais instrumentais. Tai be abejo nebuvo nieko naujo, bet tik gyvai atliekamos kompozicijos skambėjo ypatingai šviežiai. Festivalyje be manęs grojo Hunjoo Jung, Esteban Belinchòn, Nathaniel Haering, Kenneth Cox, Tom Davism, Laura Reid, Duncan Chapman ir Mike McInerney. Iš Honkongo kilęs  Hunjoo Jung džiūgavo, mano koncerto metu salės ekrane, – kompiuterio ekraną projektavau į salės ekraną, kaip ir koncerte IRCAM – išvydęs vst pluginus, kuriuos sukūręs jo Vienos universiteto dėstytojas. Tai buvo vienas iš daugelio mano naudojamų vst pluginų skirtų granulėms išgauti  SoundHack, rekomenduotas Nikos Stavropoulos, ISSTA2016 konferencijos metu. Kai po koncerto kuratoriaus Marc Esibeiro paklausiau kodėl koncerte nebuvo atliekama jo pačio kūrinių, atsakė, kad tai etikos klausimas – negerai pačiam organizuoti koncertą ir įtraukti į programą savo kūrinius. 

  Sekančia dieną po Noisefloor festivalio grojau Centrala meno galerijoje, Birminghame. Ši kartą programa buvo kitokia. Paleidau fixed media, 45 minutes trunkantį – galerijai buvo reikalinga tokia trukmė – kūrinį Amnesia. Vientisa kompozicija buvo sukurta ką tik – 2017 metais. 2020 metais CD formatu, Amnesia išleidau savo įkurtame leible Gk rec.  https://gintask.bandcamp.com/album/amnesia-gk-rec-2020 https://www.facebook.com/media/set/?set=a.10208782546985822&type=3

  Amnesia buvo trečiasioji Gk rec. leiblo publikacija. Antroji buvo CD „M“, išleista 2019 metais, o pirmąjį CD Acousma Light išleidau 2018 metais https://gintask.bandcamp.com/album/acousma-light-gk-rec-2018 . Sukūrus kompoziciją Acousma Light 2017 metais, prasidėjo mūsų su Donatu koncertų ciklas, per dvejus metus apėmęs 7 koncertus ir išsiplėtęs iki Jungtinių Amerikos Valstijų.

   Pirmas koncertas atliekant Acousma Light koncertinę versiją buvo Tautvydo kuruotas renginys Post galerijoje, Kaune 2017 metų gruodžio mėnesį pavadinimu Inversija https://www.youtube.com/watch?v=gYZ51VO5Deg. Tą vakarą grojome kartu su merginų duetu Bionics. 2018 metų kovo mėnesį Lietuvos Kompozitorių Sąjungoje koncertavome su field recordingų menininku iš Anglijos  Simon Whetham https://www.youtube.com/watch?v=bVqLsp2D7f4&t=771s . 2018 metų balandžio pradžioje Kauno menininkų namuose renginyje Olos, grojome su Entropija – Marium Pauliku ir Bodycocktail – senu pažystamu Zan Hoffman. https://www.facebook.com/113420072006773/videos/2092764964072264 https://www.facebook.com/KaunoMenininkuNamai/photos/t.1377316618/2099647220050705 . Su Zan mūsų koloboraciniai projektai siekia 2003 metus https://www.discogs.com/artist/101392-Gintas-K?type=Credits&subtype=Featuring-Presenting&filter_anv=0.  Balandžio pabaigoje Acousma Light atlikome festivalyje Jauna Muzika klube Paviljonas, kuris 2007 metais, kai jame grojau renginyje „VY Gyvai4“ kartu su Dariumi Čiuta, PB8, Valdu M ir Shnare.Sys&Ko vadinosi MilkBar. https://www.facebook.com/photo?fbid=10218328636392091&set=a.4558099115338

. Vilniaus Kirtimų kultūros centre renginyje Susikirtimai XIII grojome su su peruiečiu Evamuss ir noema-noesis – Jurgiu Jarašiumi. Su Jurgiu 2018 metų gale susitikau Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje, besidarbuojančiu Muzikos inovacijų studijų centre, penktojo erdvinio garso Sferos | Premjeros 2018 festivalio metu. Gruodžio 4 ir 7 dienomis festivalyje Sferos | Premjeros 2018 nuskambę kūriniai „Acousma Light“ ir ‚Blind Man Tales“  buvo išdifuzinti – išskaidyti Juliaus Juzeliūno erdvinio garso sferoje per daugiakanalę garsinę sistemą https://youtu.be/w2xy4LrFrfg.

   2018 metų rugsėjį Acousma Light programą atlikome Sonic Circuits festivalyje Vašingtone, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Į festivalį pakvietė renginio kuratorius, senas pažystamas, Jeff Surak. Iki 2001 metų festivalį Sonic Circuits kuravo Amerikos kompozitorių forumas ir festivalį dokumentuojančius puikius elektroakustinės muzikos CD rinkinius siųsdavo mano radijo laidai „Keliai ir Klystekeliai“. Jeffas, su kuriuo bendravome nuo 2003 metų, festivalio vairą perėmė 2001 metais ir pakreipė festivalį kiek laisvesne, ne tokia sterilia linkme. Sonic Circuits festivalis vykdavo Vašingtono menininkams priklausančiame dviejų aukštų, sename mediniame name pavadinimu Rhizome. 2018 metais festivalyje be mūsų pasirodė akademinės muzikos saksofonininkų duetas Ogni Suono; free jazz, noise grojantys Hatchers; juostinių magnetofonų koliažo techniką naudojančios Amirtha Kidambi & Lea Bertucci; tradicinius Kinijos instrumentus su gyvąja elektronika miksuojantys Second River; Vienos akcionizmo dvasioje performasą atlikę David Grollman ir Valerie Kuehne Coven; pučiamųjų ansamblis interpretuojantis šešiasdešimtųjų metų kūrinius Exfoliage/The December 1952 Project/the sloth ensemble; tūba ir kontrabosu mikrotoninę muziką  atlikę Christopher Williams ir Robin Hayward; austrė Canned Fit grojo motoriukais, stiklu, metalu, akmenimis ir aplinkos įrašais; argentinietė Tatjana Heuman maišė šiuolaikinę elektroniką, elektroakustinę ir pop muziką. Mes su Donatu programą atlikome man sėdint ant grindų scenoje, o Donatui kuriant gyvą vizualizaciją salėje tarp žiūrovų https://youtu.be/R8SBkBRvX-A. Tarp daug išklausytų ir daug pramiegotų koncertų – dėl laiko juostos skirtumų koncertų metu apimdavo neįveikiamas miegas – užstrigo argentinietės Tatjanos Heuman pasirodymas. Jos paklausus ar inspiracijų ji sėmėsi iš keistos ir mįslingos atlikėjos Carmen Incarnadine, ji atsake taip. Nepažinojau nei vieno žmogaus, kuris be manęs žinotu šią, muzikiniuose paribiuose klajojančią,  psiaudonimu Carmen Incarnadine, atlikėją.

  Su Donatu lankyti Vašingtono šiuolaikinio meno muziejus buvo tikras malonumas. Donatui, Vilniaus Dailės akademijos absolventui, profesionaliai komentuojant meno kūrinius, jaučiausi tarsi būčiau vedžiojamas gido po muziejų sales https://www.facebook.com/media/set/?set=a.10212163298022485&type=3. Kelionėje  ypatingai malonu buvo susitikti su senu bičiuliu amerikiečiu Maiku gyvenančiu Vašingtone. 1990 metų pradžioje jis savanoriavo Lietuvoje ir gyveno  Marijampolėje. Marijampolėje buvo sukūręs Anglų klubą, lankydavosi Parnaso klubo koncertuose ir ant dilbio dabar turėjo išsitatuiravęs Gedimino bokštus.

   Prie baltųjų rūmų esančiame vieninteliame suvenyrų kioske nusipirkęs kortų kaladę su JAV prezidento Trump‘o atvaizdu ir gryžus namo pamačius įspaudą „Made in China“ ant kortų, pagalvojau, kad su Amerika vis tik yra kažkas ne taip.

Paskutinį kartą, 2019 spalio mėnesį, pakviesti Audriaus Šimkūno, Acousma Light programą su Donatu atlikome Utenoje Pokšt galerijoje https://www.youtube.com/watch?v=8-nHJbWzPos&t=3s https://youtu.be/8-nHJbWzPos

    2018 metais Digital Vintage kūrinį atrinko į šeštąją tarptautinę kompiuterinio meno  konferenciją xCoAx 2018. Konferencija vyko Madride liepos mėnesį. Vienas iš daugelio, atstovaujančių įvairiausius Europos universitetus, renginio kuratorių buvo Miguelis Carvalhais, Cronikos direktorius, atstovavęs Porto  universitetą. Konferencijoje su kitu, pažystamu nuo  Atlantic Waves2007 festivalio, portugalų garso menininku Vitor Joaquim. Jis įspėjo mane apie Azijos šalyse tvyrančią visa persmelkenčią drėgmę, nes jau galvojau apie rugpjūčio mėnesio kelionę į Pietų Korėją. Konferencijos koncerte vykusio Madrido universiteto aūloje be manęs grojo  Vitor Joaquim, Joel Diegert & Adrian Artacho, Stephen Roddy, Jeffrey Morris ir Lali Barrière & Ferran Fages https://www.facebook.com/media/set/?set=a.10211657416335759&type=3 .

    Madride nacionaliniam Prado meno muziejuje su malonumu apžiūrėjau jau restauruotus, daug šviesesnius ir ryškesnius flamandų renesanso dailininko Jeronimo Boscho tapybos darbus ir antikinės  graikų hermafrodito skulptūros, įsidėmėtos Luvro muziejuje, renesanso laikų kopiją. Kopiją nuo orginalo skyrė 2000 metų ir medžiaga iš kurios kūrinys buvo padarytas – antikinį marmurą pakeitė renesanso bronza.     

   Nacionaliniam karalienės Sofijos šiuolaikinio meno muziejuje Madride, aptikau rusų menininkų avangardinio, a la dadaistinio meno pavyzdžius nuo 1913 metų. Jie man kėlė nuostabą.

 Po trejų metų nacionaliniam Karalienės Sofijos šiuolaikinio meno muziejuje nuo 2020 spalio mėnesio iki 2021 metų vasario mėnesio vyko garso meno paroda AUDIOSPHERE: Sound Experimentation 1980-2020. Joje buvo eksponuojamas ir mano kūrinys Pointless. Parodą kuravo garso meno guru ispanas Francisco López. Jo neįmanomai tylius – kai besisukančio kompaktinio disko garsas garsesnis už pačia muziką, albumus klausiau nuo 2000 metų. Paroda AUDIOSPHERE: Sound Experimentation 1980-2020 manifestavo garso meno, eksperimentinės muzikos dinamiką per pastaruosius 40 metų. Į šią parodą buvo atrinkti daugiau kaip 700 garso meno darbų, joje dalyvavo daugiau kaip 800 garso menininkų iš 80 pasaulio šalių. Lietuvos vardas šioje parodoje buvo paminėtas prie 5 menininkų. Anton Lukoszevieze – Didžioji Britanija / Lietuva, Ilona Scerbak & Minuit De Lacroix – Lietuva / Meksika, Yiorgis Sakellariou – Graikija / Lietuva, Darius Čiuta – Lietuva ir aš, Gintas K – Lietuva. https://www.museoreinasofia.es/sites/default/files/audiosfera_ingles_14.10.20.pdf

  2018 metų rugpjūčio 5–10 dienomis Daegu mieste, Pietų Korėjoje įvyko 43-oji tarptautinė kompiuterinės muzikos konferencija ICMC 2018, organizuojama tarptautinės kompiuterinės muzikos asociacijos įsikūrusios Niujorke ICMA. Praėjus aklą – anoniminę atranką mano kūrinys „acousma light. Episode#1” buvo įtraukas į  konferencijos programą. ICMC konferencija yra viena didžiausių pasaulyje konferencijų skirtų kompiuterinei muzikai. Kiek žinau buvau pirmas lietuvis, kurio muzika buvo pristatyta konferencijoje ICMC. Kompozitorius lietuvis Jonas Jurkūnas skaitė pranešimą 2017 metais ICMC renginyje Šanchajuje, Kinijoje.

   Konferencija nustebino savo didžiuliais mastais. Konferencijoje apart visą dieną vykstančių pranešimų, diskusijų, kūrybinių dirbtuvių specialistams ir vaikams, buvo surengta virš dvidešimt koncertų t.y. po penkis koncertus į dieną, parengtos penkios klausymosi programos, surengta paroda, kurioje eksponuota beveik keturiasdešimt garso meno instaliacijų. Konferencijoje buvo aptariamos garsovaizdžio, garso ekologijos, kompiuterinės muzikos paveldo išsaugojimo temos. Renginyje kviestinio kompozitoriaus teisėmis dalyvavo legendinis granulių sintezės gyvo grojimo pradininkas kompozitorius kanadietis Barry Truax, bei Korėjos elektroakustinės muzikos pionierius, Korėjos elektroakustinės muzikos asociacijos prezidentas Donoung Lee. Specialiojo svečio teisėmis – niujorkietis hip-hop elektroninės muzikos atlikėjas DJ Spooky. Konferencijoje koncentruotai buvo pristatytos visos naujienos skirtos kompiuterinei, elektroakutsinei muzikai.

Pranešimus skaitė mokslininkai iš IRCAM‘o, SEAMUS (Amerikos elektroakustinės muzikos asociacija), CeC (Kanados Elektrokustinės muzikos draugija) ir kitų elektroakustinės muzikos asociacijų. Kai kurie kompozitoriai vykdavo tik į šią konferenciją tikėdamiesi čia rasti visą reikiamą informacija susijusią su kompiuterine muzika. Kompozitoriai skaičiuodavo kelinta yra šį jų konferencija – čia mano 15 – oji, o kitas – čia mano 10 –oji ICMC.

    Mano kūrinys „acousma light. Episode#1“ skambėjo trečiojoje klausymosi programoje https://youtu.be/_XAt0AEz6e4. Pristatyti savo kūrinį ir papasakoti apie savo kūrybos metodus buvau pakviestas ir šios konferencijos internetinio interviu sesijai https://youtu.be/oilmGLFgij4. Renginio metu man užsiminus konferencijos direktoriui Tae Hong Park apie tinituso reakciją į visose patalpose garsiai ūžiančius kondicionierius, be kurių tiesa sakant Azijos šalyse gyventi būtų sunku, jis atsake – nieko tokio, aš pats gyvenu su tinitusu  https://www.facebook.com/media/set/?set=a.10211828501892791&type=3

   Korėjoje budistinėje šventykloje Donghwasa įrašiau besimeldžiančių vienuolių maldas. Tais pačiais 2018 metais šiuos field recordingų įrašus išleido leiblas gražiu pavadinimu Tylos Garso muziejus, įsikūręs Venecijoje  http://20decibel.blogspot.com/2018/11/track-055-donghwasa-temple.html

  Skrendant į Korėja parą praleidau Amsterdame. Ten susitikome su Amsterdame gyvenančiu Denisu aka Atrac, organizavusiu Baltą Triukšmą ir dalyvavusiu daugumoje elektroninės eksperimentinės muzikos renginių 2000 metų pradžioje Lietuvoje. Kartu aplankėme Banksy darbų parodą Moca muziejuje.

 Apsilankius ICMC konferencijoje pagalvojau, kad kaip bebūtų keista, vis tik kažką būsiu praleidęs. Šis renginys man pasirodė kur kas svarbesnis nei ISEA, Transmediale ar Ars Elelctronica festivaliai. Čia radau kur kas didesnę koncentraciją, orientaciją  į kompiuterinę, elektroakustinę muziką, kas mane konkrečiai ir domino. Į panašią konferenciją “Naujosios platformos muzikos išraiškoje”  NIME++2010, vykusią Sidnėjuje 2010 metais, mano gyvosios elektronikos kūrinys buvo atrinktas, bet negavus paramos į renginį nevykau. O kas žino, jei tuo metu būčiau apsilankęs NIME++2010, kaip tai būtų paveikę kūrybą.

   Iš konferencijos grįžęs, pilnas inspiracijų ir įspūdžių, atsidariau programos gyvo grojimo paruoštukus iš 2012 metų PopXena etapo, nes jie man pasirodė artimiausi visai konferencijoje girdėtai muzikai ir vėl pradėjau jais groti.

   Tokiu būdu įgrojęs kūrinį „looking forward“ išsiunčiau į konkursą „International Call for Scores“ vykusį Floridoje. Konkursą organizavo Pietų Floridos Universiteto Kompozicijos Katedra, Naujosios Muzikos Konsorciumas. Konkursas vyko aklu būdų, o tai reiškia kad visi kūriniai siunčiami ir vertinami anonimiškai. 2019 metų pradžioje gavau žinią, kad iš atsiųstų 175 kūrinių iš 40 šalių, teisėjų komisija mano kompoziciją „looking forward“ tarptautiniame „International Call for Scores“ konkurse, elektroninės muzikos kategorijoje paskelbė pirmosios vietos nugalėtoja http://music.arts.usf.edu/content/templates/?a=5915&z=159 https://www.facebook.com/page/412310278822563/search/?q=gintas https://www.facebook.com/USFNewMusicConsortium/posts/2054802227906685

   Kaip pirmos vietos laimėtoją organizatoriai pakvietė mane kviestinio kompozitoriaus teisėmis apsilankyti finaliniame konkurso koncerte balandžio 5 dieną ir  kompozicijos seminare skaityti paskaitą Universiteto Kompozicijos Katedros studentams. Nuskridus į Tampos miestą, kuriame ir yra įsikūręs Pietų Floridos Universitetas, kompozicijos katedros studentams ir dėstytojams skaičiau valandos laiko paskaitą. Paskaitos metu, dalinantis komponavimo patirtimi ir demonstruojant savo gyvo grojimo kompiuteriu metodus, vis striginėjo garsas. Po paskaitos iš pagyvenusio profesoriaus sulaukiau klausimo ar aš groju kokiu tikru instrumentu. Mano atsakymas, kad esu profesionalus saksofonininkas, profesorių apramino https://gintask.home.blog/paskaitos-pamokos-edukacine-veikla/ . Po paskaitos visiems, studentams ir dėstytojams betarpiškai bendraujant kartu nuėjome papietauti į rytietiškų patiekalų restoraną. Pakeliui Baljinder Sekhon, tuometinis Naujosios Muzikos Konsorciumo komisijos pirmininkas, universiteto dėstytojas, daktaras ir profesoriaus asistentas, pakvietęs mane į Tampą, pasisukus kalbai apie profesoriaus klausimą, pasakė, kad tai buvo keistas klausimas, nes mano kompiuteris ir yra pats tikriausias mano muzikinis  instrumentas. Jis buvo teisus. Kaip ir grojant klasikiniu instrumentu, meistriškumui pasiekti yra reiklaingi daugelis darbo metų taip ir grojant kompiuteriu turi praeiti ne vieneri metai kol atrandi, susikuri tinkamą programinę aplinką ir gali laisvai valdyti kompiuterio programose esančius garsus, instrumentus ir efektus. Sekančią dieną paklausiau finalinio konkurso koncerto, kuriame tarp įvairiu sudėčių akustiniu instrumentiniu kūrinių, nuskambėjo ir mano konkursą nugalėjusi fixed media kompozicija „looking forward“. Kitą dieną apsilankęs Tampos senamiestyje ir kavinėje parūkęs kubietiškų cigarų – čia įsikūrusi didelė kubiečių diaspora – grįžau namo  https://www.facebook.com/media/set/?set=a.10213240023899959&type=3

 Kai kuriuos studentus apsilankiusius mano paskaitoje Tampoje sutikau, po poros mėnesių jau Niujorke Tarptautinėje Kompiuterinės Muzikos Konferencijoje ir Niujorko Elektroakustinės Muzikos Festivalyje  

ICMC – NYCEMF 2019.

   Jei Vašingtoną 2018 metais išvydau kaip švarų europietiška miestą, kur metro draudžiama gerti gėrimus ir valgyti sumuštinius, tai Tampoje pamačiau Ameriką, kur miesto centrą kerta 5 kelio juostos ir retas kas žino apie mieste veikianatį viešajį transportą. Niujorkas atskleidė dar kitą Ameriką. Ameriką kur vyrauja chaosas, o nusipirkus negaliojantį metro bilietą niekas nesistebi – ko tu nori ?- čia juk Niujorkas.

   Į Tarptautinę Kompiuterinės muzikos konferenciją ir Niujorko elektroakustinės muzikos festivalį 2019 metais buvo atrinktas mano gyvosios elektronikos kūrinys, jau  grotas IRCAM‘e Paryžiuje, The Noisefloor festivalyje Stoke-on-Trente ir  xCoAx 2018 konferencijoje Madride – „digital vintage“. Nuvykus į Niujorką apsigyvenau poros kvadratiniu metru kambarėlyje, kiniečių kvartale, pigiam azijiečių hostelyje, esančiame Manchatano viduryje. Niekaip netikėjau paistalais kad hostelio gyventojus sukanda blakės. Grįžau namo sukandžiotas blakių.

   ICMC – NYCEMF 2019 konferencijoje, po praeitų metų apsilankymo Pietų Korėjoje ICMC konferencijoje, jaučiausi kaip senbuvis. Mano pasirodymas buvo numatytas vakariniame koncerte Fridmano galerijoje, visai salia mano gyvenamosios vietos.  Fridmano galerijos savininkas Daniel Neumann  žinojo mano kūrybą iš anksčiau. Fridmano galerijos koncerte apsilankė Vitalijus – Minusas, vienas iš Virpesio klubo Vilniuje įkūrėjų ir Ray Bartkus, sienų tapybos projekto Malonny Marijampolėje kuratorius. Po koncerto su jais praleidau vakarą bare, besišnekučiuojant prie alaus – kam alkoholinio, o kam bealhogolinio – bokalo. Mano pasirodymą ICMC – NYCEMF 2019 konferencijoje nufilmavo Vitalijus  https://www.youtube.com/watch?v=-22O1hUjZm4&t=17s

    Konferencijos metu apart begalės koncertų puikiausiose Niujorko salėse, kurių dalį dėl laiko juostų skirtumų miego priepuolių užklumapčių vakarinių koncertų metu, kaip ir Vašingtone, pramiegojau; diskusijų, pranešimų ir kitų renginių, buvo oraganizuojama ekskursija į legendinį 1950 metais įkurtą Columbia-Princeton Elektroninės Muzikos Centrą. Centre dirbo tokie kompozitoriai kaip Vladimir Ussachevsky, Otto Luening, Milton Babbitt, Edgard Varèse. Apžiūrėjome pirmąjį RCA 1957 metais sukonstruotą, 3 tonas sveriantį sintezatorių. Konferencijos kviestinis svečias buvo kompozitorius Brad Garton, Kolumbijos Universiteto kompiuterinės muzikos centro, anksčiau vadinto Columbia-Princeton Elektroninės Muzikos Centru, direktorius.

    Konferencijoje vėl susitikau su jau pažystamu nuo ISSTA 2016 konferencijos Gregory Taylor. Taip pat ir su kitais, imponuojančiais savo kūryba kompozitoriais Manuella Blackburn ir Eric Lyon. O Jono Meko įkurtam legendiniam Antologijos Filmų Archyvo kino teatre pažiūrėjau Andy Warhol  kino filmą apie virtuvėje besisukiojančią savo motiną  https://www.facebook.com/media/set/?set=a.10213696833559915&type=3 .

 Gyvenimas Niujorke man pasirodė sunkai įsivaizduojamas. Paklausus bilietų pardavėjo Fridman galerijoje, niujorkiečio iki kaulų smegenų, gimusio, augusio ir visą gyvenimą gyvenančio  Niujorke, kaip čia įmanoma gyventi ? – tarp ištisų blokų ? kai žmonės išėję į miesto parkus jaučiasi tarsi pležintųsi raudonosios jūros paplūdimiuose, – kur visas gyvenimo džiaugsmas ? Kiek pagalvojęs atsakė – Niujorkas anksčiau buvo kitoks. Dabar privažiavus įvairiausių žmonių jis tapo toks pat kaip ir visa likusi Amerika. O kai man būna visiškai blogai, nusiperku mėgstamiausių ledų už 2 dolerius ir suvalgau.

Sekančiais, 2020 metais, įrašytas gyvai fixed media kūrinys Two, iš albumo skirto Orlandui https://gintask.bandcamp.com/album/one-day-journey-2019 buvo atrinktas į Niujorko Elektroakustinės Muzikos festivalį NYCEMF2020. Jau turėjau nusipirkęs lėktuvo bilietus į Niujorką, bet prasidėjus pandemijai, festivalis vyko ne Niujorko mieste, bet internetinėje erdvėje.

   Pandemija pakeitė daugelį įprastų dalykų. Apart to, kad teko atšaukti vasaros koncertą Vokietijoje garso meno festivalyje re:flexions, nenuvykau kviečiamas į Elektronmusikstudion EMS meno rezidenciją Stokholme, kai kuriais atvejais pandemija atvėrė naujas galimybes. Garsųjį elektroninio meno Ars Electronica festivalį Linze, kasmet sutraukiantį pasaulinę auditoriją, į kurio programą 2020 metais https://ars.electronica.art/keplersgardens/de/metaverse/  buvo įtrauktas ir mūsų su dukra Indre, jau audiovizualiniu tapęs, kūrinys „Digital Vintage“ https://youtu.be/art9gidUVIs, stebėjau visą savaitę internetu. Festivalio diskusijas, pranešimus, virtualias parodas, gyvus koncertus transliavo per kelerius youtubės kanalus nemokamai. Dauguma temų lietė dirbtinio intelekto klausimus.

 Šiuo metu galima  gyvai stebėti kitų pasirodymus, festivalius  ir pačiam rengti koncertus pasaulinei auditorijai neišeinant iš savo kambario. Gal mes šiuo metu esame ant kažkokio lūžio taško, taip kaip buvome 2000 metais suvešėjant interneto bruzgynams ? gal tik dabar viskas prasideda ?

Štai mano rašymai ir priartėjo prie šios dienos ir turi baigtis, nes ateities siejimas – nedėkingas užsiėmimas. Gyvenimas teka toliau.

 Girdžiu Gintarą prieštaraujant – kodėl neaprašei, kaip mes kelias dienas siautėjome Druskininkuose 90 –jų pradžioje, gerdami alų, valgydami kiaulės kojas centriniame Druskininkų alaus bare, aptarnaujant homoseksualiam padavėjui? Po to miesto aikštėje užkabinėjome poilsiautojus prašant padovanoti Fenderio gitarą ir persiškus kilimus. Naktis leidome skambant  vienintelei Deep Purple dainai  iš besisukančios plastmasinės plokštelės, išimtos iš rusiško Krugazor žurnalo. Tranzuojant namo tau apsirengus odine striuke užrašu „Lietuva – Mano Namai“ nors esi korėjietiško gymio. Kodėl ?

Tikrai. Kodėl ?

Daug dalykų liko neaprašyta.

 Bet paminėjau daug dalykų, kuriuos buvau visai pamiršės ir kurie pamažu iškilo iš atminties pelkių barškinant kompiuterio klaviatūrą. Kai kam gali atrodyti perteklinis, dokumentalus visų festivaliu, renginių dalyvių išvardinimas. Bet man atrodo svarbu paminėti visus prisidėjusius, ypatingai 2000 -2010 metų laikotarpyje, prie Lietuvos eksperimentinės elektroninės ar garso meno scenos, taip kaip aš ją pamačiau.

Nors ši knyga gal ir visai ne apie tai

Kol miegi – laiko neskaičiuoji.

Kažkada Modus laikais sukūriau trieilį, su juo ir atsisveikinu

Žiūriu į drumzliną vandenį

Papūsk, vėjau

Aš matysiu dugną

http://gintask.puslapiai.lt/

https://www.facebook.com/Gintask/

https://gintask.bandcamp.com/

https://www.youtube.com/user/gintaskr

2021.06.11